Bibliotekų bendradarbiavimo ateities perspektyvos

Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos drauge su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka organizavo seminarą „Viešųjų ir mokyklų bibliotekų bendradarbiavimo patirtys ir gerosios praktikos mainai“, kuriame pristatė geriausias bibliotekų bendradarbiavimo patirtis ir nusibrėžė platesnius uždavinius ateičiai.

 

Užsimezgusiu bendradarbiavimu su Kultūros ministerija pasidžiaugė švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Arminas Varanauskas: „Tikiu, kad biblioteka gali būti ta vieta, nuo kurios pradėtų keistis visa mokykla. Bibliotekoje atsiranda kitoks požiūris į daugybę dalykų, kitokia kultūra.“ Į seminarą netikėtai patekusi Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Unė Kaunaitė pabrėžė, kad bibliotekų klausimas yra šių abiejų ministerijų objektas: „Man labai rūpi, kad abi institucijos kalbėtųsi, kaip būtų galima geriau išnaudoti turimus resursus. Teko daug važinėti po bibliotekas…“

 

„Pradedame naują etapą. Subūrėme darbo grupę, kurios startas ir yra šis seminaras. Darbo grupei svarbu pamatyti tuos modelius, kurie veikia praktiškai. Mes, kaip ir Švietimo ir mokslo ministerija, manome, kad tikrai neturėtų būti vienintelio bendradarbiavimo modelio. Pasiūlymas yra toks, kai darbo grupė suformuos, išgrynins 3–5 modelius, kurie galėtų tenkinti įvairių savivaldybių bibliotekų poreikius, bus galimybė savivaldybėms pasirinkti. Mokyklų bibliotekininkai norėtų, kad mokyklos biblioteka būtų pradžia inovatyvių dalykų, kurie veržiasi į mokyklą. Šiuo metu mokyklų bibliotekos – tarsi atstumtos. Siekiame, kad šis požiūris pasikeistų. Turime stengtis pakylėti mokyklų bibliotekų prestižą, kad jos taptų inovatyvių dalykų skleidėjos“, – su esama situacija supažindino Kultūros ministerijos Kultūros politikos departamento Muziejų, bibliotekų ir archyvų skyriaus vedėja Rūta Pileckaitė.

 

Gerosios patirties žingsniai

 

Utenos pavyzdys

Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių viešosios bibliotekos pavyzdį pristatė direktorė Vida Garunkštytė.

Utenos viešoji biblioteka sudaryta iš pagrindinės bibliotekos, 2 padalinių Utenos mieste, 20 padalinių kaimo vietovėje, iš kurių 13 dirba visą darbo dieną.

Uždarant mokyklas, dalis mokyklų bibliotekų fondų nurašoma arba perduodama kitoms bibliotekoms. 2017 m. sausio 1 d. sujungtos su mokyklų bibliotekomis liko 4 kaimo (Daugailių, Saldutiškio, Užpalių ir Vyžuonų) ir viena miesto (Aukštakalnio) biblioteka.

Paskutinysis mūsų eksperimentas – tai susijungimas su Utenos kolegijos biblioteka. Derybos vyko 2 metus, bet manau, kad šiais metais procesas bus baigtas. Mums patinka eksperimentuoti, nes siekiame teikti gyventojams geresnes paslaugas.

Bibliotekų sujungimo nauda: lėšų taupymas (atlyginimai, fondui komplektuoti skirtos lėšos, patalpų išlaikymas), įvairesnis, turtingesnis dokumentų fondas, auditorija renginiams.

Būta ir trūkumų: psichologinis diskomfortas suaugusiems skaitytojams, triukšmas.

Trūkumus stengėmės pašalinti, todėl atskyrėme suaugusiųjų ir vaikų srautus. Tada visi buvo patenkinti.

Jungtinės veiklos sutartis su mokyklomis grįsta bendradarbiavimu. Kiekviena institucija prisiima tam tikras atsakomybes.

 

Molėtų pavyzdys

Molėtų r. savivaldybės viešosios bibliotekos pavyzdį pristatė direktorė Virginija Raišienė.

Idėja sujungti Molėtų rajono mokyklų ir kaimo bibliotekas kilo tuometiniam Molėtų rajono savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjui Valentinui Stundžiui. Miesto mokyklų bibliotekų nelietė.

Kokie sujungimo argumentai? 1992 m. viešoji biblioteka savo patalpų neturėjo. Išeitis – kelti bibliotekas į mokyklas. Mokyklų bibliotekos buvo apleistos. Fondus tvarkėme ištisus metus. Bibliotekų fondus sujungėme, daug knygų nurašėme.

Šiuo metu susiduriame su dar viena problema. Mūsų viešoji biblioteka įsteigta renovuojamame pastate, kuris kartu yra ir muziejus, Kultūros bei Turizmo ir verslo centras. Valdžios sumanymas toks, kad visas šias įstaigas reikia sujungti į vieną. Kas iš to išeis, atsakyti sunku… Tuojau vėl bus įgyvendinamas projektas „Bibliotekos pažangai“, bet mes tikriausiai jau nebegalėsime dalyvauti, nes būsime ne biblioteka, o kultūros centras. Tikimės, kad šį klausimą išspręsime visiems palankiai.

 

Skuodo pavyzdys

Skuodo r. savivaldybės Romualdo Granausko viešosios bibliotekos pavyzdį pristatė direktorius Jonas Grušas.

Turime daugiau kaip 20 metų jungtinių bibliotekų veiklos patirties. Nuo 1992 m. Skuodo rajone įvykdytos 3 bibliotekos tinklo reorganizacijos: 1992–1993 m. 8 Skuodo savivaldybės viešosios bibliotekos filialai sujungti su mokyklų bibliotekomis; 1999–2008 m. Skuodo rajono švietimo įstaigų bibliotekos tampa pavaldžios Skuodo savivaldybės viešajai bibliotekai; 2008 m. mokyklų bibliotekos tapo mokyklų struktūrine dalimi. Pagrindinė šios reorganizacijos priežastis – būtinybė perkelti mokinio krepšelio lėšas į mokyklų balansą (iš minėto krepšelio lėšų išlaikomi ir mokyklų bibliotekų darbuotojai). Šiuo laikotarpiu vadovėliai ir dokumentų fondai įtraukti į mokyklų turto apskaitą. Po trečiosios reorganizacijos jungtinės bibliotekos tapo Skuodo savivaldybės viešosios bibliotekos filialais, kurie atliko ir mokyklų bibliotekų funkcijas. Šiuo metu rajone nebėra filialų, kurie vykdytų visas mokyklų bibliotekų funkcijas. Iš dalies mokyklos bibliotekos funkcijas atlieka Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos Lenkimų filialas, aptarnaujantis Skuodo rajono Lenkimų Simono Daukanto pagrindinės mokyklos bendruomenę.

Skuodo rajone tiek viešoji biblioteka, tiek švietimo įstaigų bibliotekos naudojasi Lietuvos integralia bibliotekų informacijos sistema (LIBIS). Pagrindinis bibliotekų informacijos sistemos privalumas, kurį labai aiškiai pajuto vartotojai, – tai galimybė be jokių ypatingų pastangų rasti ir gauti dokumentus, esančius bet kurioje bibliotekoje. Darbuotojai, aptarnaujantys vartotojus, apie bibliotekų informacijos sistemą atsiliepia tik teigiamai. Anot jų, ši sistema labai patogi tiek bibliotekininkui, tiek vartotojui.

Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje veikia komplektavimo taryba, kuri sprendžia svarbiausius fondo komplektavimo klausimus. Svarbu pažymėti, kad komplektavimo taryboje yra ir mokyklos bibliotekininkai.

 

Diskusija virte virė…

 

Susirinkusiems seminaro dalyviams buvo pabrėžiama, kad seminaro tikslas – pasidalyti gerosiomis praktikomis ir atrasti būdų, kaip jas skleisti toliau ir geraisiais pavyzdžiais užkrėsti visos šalies bibliotekas, bet tuo neapsiribota…

 

Jonavos r. savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Danutė Ragelienė kalbėjo: „Perspėjote, kad apie mokyklų problemas kalbėti nereikėtų, tačiau manau, kad tai yra neatsiejama. Švietimo sistemoje matau didžiulį mokyklų bibliotekų potencialą, kuris nėra išnaudojamas. Mokyklų bibliotekos dirba taip, kaip pačios susivokia, kaip geba bibliotekininkas… Man atrodo, net nedera kelti klausimo, ar mokykla gali veikti be bibliotekos. Jei mūsų švietimo siekiamybė šiek tiek pasivyti skandinavus ar bent jau estus, tai šiandien turėtume diskutuoti ne apie materialius dalykus, bet apie žmogiškuosius išteklius. Mokyklos bibliotekoje turi dirbti bibliotekininkas ugdytojas, mokytojas, kas egzistuoja visame pasaulyje. Mokyklos biblioteka turi eiti koja kojon su mokykla ir jos tikslais.“

 

Šiai minčiai pritarė ir Lietuvos mokyklų bibliotekų darbuotojų asociacijos pirmininkė Rima Noreikienė: „Manyčiau, kad visas bibliotekas derėtų stiprinti, mokyklų taip pat. Šiandien išgirdome gerąsias praktikas, bet tik iš viešųjų bibliotekų pozicijos. O kur mokyklų bibliotekų nuomonė? Be to, susidarė įspūdis, kad tai ne vien tik gerųjų praktikų, bet ir vargo pavyzdžiai. Skaudžiai šiais laikais skamba, kad esama mokyklų bibliotekų, kurios nešildomos, nes mokykla jau nebeveikia… Galbūt šias problemas reikia spręsti pasitelkus jungimosi būdą, bet ar bendradarbiavimas visoje Lietuvoje turėtų būti taip matomas, nesu tikra. Pavyzdžiui, vidurio Lietuvoje, kur esama didelių mokyklų, – situacija visiškai kitokia. Mums dabar, kaip jau ir buvo minėta, labiausiai rūpėtų žmogiškieji ištekliai, kvalifikacijos tobulinimas, strategijos.“

 

Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovas Jonas Mickus pažėrė kritikos. Pasak jo, esminė problema yra ta, kad nėra susitarimo viršūnėse. Kiekviena diskusijoje dalyvaujanti savivaldybė įvardijo, kad „darytų kitaip, jeigu teisinė bazė būtų kitokia“. „Ne nuo bendradarbiavimo reikia pradėti. Reikia nusistatyti, kaip kuo veiksmingiau naudoti valstybės lėšas. Kodėl turi egzistuoti du fondai: Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų? Ar negalima jų sujungti? Skuodo pavyzdys rodo, kaip išmanūs žmonės sugeba visa tai padaryti, kad ir be teisinių dokumentų. Kodėl negalima patvirtinti teisinių dokumentų, kad visos bibliotekos ir fondai būtų komplektuojami centralizuotai? Mokyklų bibliotekos apskritai yra paliktos vienos“, – sakė J. Mickus. Mintį pratęsė ir L. Kėvalienė: „Dirbame mokyklos bibliotekoje, o mokykla pavaldi Švietimo ir mokslo ministerijai. Įsivaizduojame, kad ji mumis ir turėtų pasirūpinti, bet dabar labiausiai norisi padėkoti Kultūros ministerijos atstovei Rūtai Pileckaitai, nes ne kartą mus išgirdo ir suprato. Keista yra Švietimo ir mokslo ministerijos pozicija. Kaip galima turėti mokyklose bibliotekas, bet su jų bibliotekininkais net nesitarti, nesikalbėti?“

 

Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas A. Varanauskas sakė, kad pastabas išgirdo ir stengsis pagelbėti: „Ar įmanoma Lietuvos teisinėje bazėje kažką pakeisti, dabar atsakyti negaliu, bet, jeigu įmanoma, pritariu, kad tai daryti reikia. Pasižadu, kad su sukurta Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų darbo grupe šį klausimą išsiaiškinsime. Tačiau šiandien visgi norisi kalbėtis apie tai, ką gero galime padaryti dabartinėmis sąlygomis. Norisi, kad gerosios patirtys sklistų po Lietuvą. Tik jūs galite įvardyti, kur mums reikia pokyčių.“

 

J. Mickus atkreipė dalyvių dėmesį į Skuodo pavyzdį ir į tai, kaip jie sugebėjo prieiti prie LIBIS sistemos, taip taupydami valstybės lėšas. „Ši bibliotekų informacijos sistemos problema abiems ministerijoms yra žinoma ir bus sprendžiama. Mes pasigendame racionalesnio savivaldybių požiūrio, nepakankamai prisidedama prie fondų komplektavimo.“

 

Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė diskusijos dalyvius sugrąžino prie seminaro esmės: „Geriausiai šiandien išgirdau tai, kad biblioteka turi būti ta vieta, nuo kurios prasideda kultūra. Bibliotekininkėms šiomis dienomis labiausiai reikia mokymų, kvalifikacijos kėlimo kursų ir pan. Būtina kvalifikacijos kėlimo sistema, nes šiandien bibliotekininkui neužtenka tik išduoti knygas ir mokėti dirbti kompiuteriu. Jis turi nuolat tobulėti, išmanyti, kas aktualu, kokios literatūrinės naujienos, tendencijos. Jaunimas – itin ambicingas, todėl ir bibliotekininkės privalo būti šiuolaikiškos, nuolat atnaujinti žinias, tada vyks gražus bendradarbiavimas, keitimasis informacija.

 

„Kai vyksta įvairios reorganizacijos, pametamos atskiros žmonių kategorijos. Buvo Respublikinė mokslinė pedagoginė biblioteka, kuri rūpinosi visomis Lietuvos mokyklų bibliotekomis. Ją Švietimo ir mokslo ministerija panaikino. Naujo padalinio ar koordinatoriaus neatsirado. Taupymas taupymu, bet pirmoje vietoje turėtų būti bendražmogiški dalykai“, – priminė Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento atstovė Aldona Augustaitienė.

 

Anot Adomo Mickevičiaus bibliotekos atstovės, mokyklų bibliotekininkai pirmiausia turi nuspręsti, kuo nori būti: ar mokyklų bendruomenės kultūros židiniais, ar edukatoriais–bibliotekininkais? Nuo to priklausys, ką toliau jie nori ir gali daryti… „Apskričių bibliotekos stengiasi įsilieti į sistemą ir bendradarbiauti su mokyklų bibliotekininkais. Pavyzdžiui, Vilniaus apskrities viešoji biblioteka per metus apmoko apie 500 Vilniaus regiono mokyklų bibliotekininkų Vilniaus ir Alytaus apskrityse. Bėda ta, kad organizuodami mokymus negalime įvardyti, kad mūsų pažymėjimai kažką reiškia. Ir visgi gerieji šiandienos pavyzdžiai rodo, kad galima viską spręsti kartu ir bendradarbiauti“, – sakė ji.

 

Akivaizdu, kad viešosios bibliotekos jau gerokai pažengusios, atsinaujinusios inventorių, lengviau komplektuojančios fondus, dalyvaujančios įvairiuose projektuose. O štai mokyklų bibliotekos pasimetusios, „pakibusios“ tarp dviejų ministerijų. Mokyklų bibliotekininkės taip pat nežino, kaip save identifikuoti. Edukatorė?.. Bibliotekininkė?.. Pedagogė?.. Aišku tik viena, kad biblioteka mokykloje turi būti. Seminare minėta, kad Suomijoje atliktas tyrimas parodė, kad, jeigu mokykla neturi bibliotekos, mokinių mokymosi rezultatai būna prastesni. O mokyklose pažangos juk siekiame?..

 

Aušra ŽIDŽIŪNIENĖ