„Be humanitarinių dalykų neįsivaizduojama jokia mokykla“

Miglė Lopetaitė

Istorija – tai seniai ne tik mokslas apie praeitį. Istorija padeda suvokti ateitį – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos socialinio ugdymo programų grupės vadovas doc. dr. Artūras MICKEVIČIUS. Humanitarinių mokslų daktaras tiki, kad taip galvoja ir vis dažniau galvos ateities istorijos mokytojai, senąjį mokslą pateiksiantys naujai, ieškosiantys balanso tarp klasikinių ir interaktyvių mokymo metodų. O kaip tarp naujovių gausos nepasiklysti, mokymosi nepaverčiant tik žaidimu, ir kuriais aspektais galėtų būti patobulinta vidurinio ugdymo bendroji programa, šiandien ir kalbamės.

 

Gerb. Artūrai, esate socialinio ugdymo programų grupės vadovas VDU Švietimo akademijoje. Vieni Jūsų ruošiamų būsimų pedagogų – istorijos studentai. Papasakokite, kas akcentuojama rengiant būsimus istorijos mokytojus?

Dar iki Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) ir VDU integracijos Vilniuje pradėti rengti dviejų dalykų mokytojai: istorijos ir pilietinio ugdymo, istorijos ir anglų kalbos, istorijos ir geografijos ir kt. Šiuo metu likusi tik viena tokia programa – istorijos ir geografijos, kitos dėl mažo norinčių studijuoti skaičiaus nebevykdomos. Sprendimas rengti mokytojus, galinčius mokyti dviejų skirtingų dalykų, manau, buvo teisingas. Mažesnėse mokyklose pedagogams neretai trūksta krūvio, tad įgyta „dviguba“ specialybė būtų naudinga ir būsimiems mokytojams, ir mokykloms.

 

Būsimieji mokytojai Švietimo akademijoje rašo ne tik bakalauro darbą, bet ir pedagoginių studijų baigiamąjį darbą (PSBD), kuriame atskleidžia savo gebėjimus atlikti ugdymo analizę, ieškoti sprendimų ugdymo procesui tobulinti. Šiuose darbuose studentai analizuoja istorijos ir geografijos mokymosi motyvacijos stiprinimo, naujų technologijų taikymo, dalyko integravimo, aktyvių mokymosi metodų taikymo problemas ir dar daugybę probleminių klausimų. Skatiname studentus daugiau orientuotis į savianalizę, parodyti savo pedagogines kompetencijas, pasirengimą mokytojo profesijai.

Daug dėmesio skiriame pedagoginėms praktikoms, jų – net trys. Pradžioje tik stebimas ir analizuojamas mokytojo darbas. Per antrąją praktiką jau tampama mokytojo asistentais, padedama vesti pamokas ar renginius. Per trečiąją praktiką pamokos jau vedamos savarankiškai.

 

Kokios naujovės pastaraisiais metais buvo įtrauktos į istorijos pedagogų rengimo programą?

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriame įtraukiajam ugdymui: kaip dirbti su skirtingų poreikių ir gebėjimų, skirtingos socialinės padėties, skirtingų pasaulėžiūrų vaikais. 2019 m. Švietimo akademijoje Vilniuje pradėta vykdyti magistro studijų programa „Įtraukusis ugdymas“.

Atskirai reikėtų paminėti, kad dalis mūsų dėstytojų dirba ir mokyklose. Tad jie turi galimybę tiesiogiai matyti ir vertinti, kaip jų formuluojami teoriniai teiginiai veikia praktikoje, kaip mokyklose naudojami parengti vadovėliai, mokymo ir metodinės priemonės, kokie ne tik mokinių, bet ir mokytojų poreikiai. Vargu ar kuriame kitame universitete yra sutelktos tokios teoretikų-praktikų pajėgos. Apskritai reikia pažymėti itin stiprią mūsų didaktikos studijų orientaciją į praktinių įgūdžių ugdymą.

Šiais laikais, kada mokytojas dažnai kaltinamas viskuo ir dėl visko, leidžiu sau tikėti, kad tapti mokytojais nusprendžia labiausiai to siekiantys ir apsisprendę jauni žmonės.

 

Galbūt pastebėjote, kas studijų ir profesijos prasme labiausiai džiugina besiruošiančius istorijos mokytojo duonai? Ir atvirkščiai – kokie iššūkiai jauniems žmonėms kyla, kaip padedama juos įveikti?

Deja, pastaraisiais metais mokytojų darbas visuomenės – tiek politikų, tiek verslo atstovų, tiek pačių vaikų tėvų – ne kartą buvo menkinamas ir niekinamas. Kritikuotas ir pats mokytojų rengimas (LEU čia tapo svarbiu taikiniu, mano žvilgsniu, dėl viso komplekso kitų, su mokytojų rengimu nesusijusių, priežasčių).

Šiandien pasirinkusius pedagogines studijas galbūt kiek pradžiuginti gali politikų kalbos apie mokytojo profesijos prestižo kėlimą? Čia jau reikėtų klausti pačių studentų. Aš pats itin vertinu tų jaunuolių siekį tapti mokytojais. Šiais laikais, kada mokytojas dažnai kaltinamas viskuo ir dėl visko, leidžiu sau tikėti, kad tapti mokytojais nusprendžia labiausiai to siekiantys ir apsisprendę jauni žmonės.

O Švietimo akademijos studentams gelbsti, pataria ne tik paskirtieji mentoriai. Gal kiek ir paradoksaliai skamba, tačiau negausus stojančiųjų skaičius leidžia dėstytojams skirti daugiau dėmesio kiekvienam studentui ne tik akademiniais, studijų klausimais. Atsiranda galimybė formuotis gilesnei bendrystei. Maža yra gražu.

Galime naudoti pačius inovatyviausius būdus, moderniausias priemones, tačiau svarbiausia suvokti tikslus, kurių siekiame. Čia kaip su moderniausia GPS technika – ji nepadės, jei nežinosime, kur norime nukeliauti.

 

Kaip, Jūsų nuomone, mokytojas gali priartinti šiuolaikinį paauglį – „ekrano žmogų“ – prie senosios istorijos? Kaip būtų galima, pavyzdžiui, LDK mūšius paversti jam aktualiais, įdomiais? Ar čia galėtų padėti mūšių inscenizacija, interaktyvios pamokos, netradicinės ekskursijos?..

Nežinau, ar reikia paauglį „artinti“ tik prie senosios istorijos? O kaip su jo paties istorija? Ką paauglys žino apie savo tėvus, senelius, prosenelius, apie savo kaimą, miestelį ar miestą? Klausdama apie būdus, jūs iš esmės ir atsakėte. Interaktyvios pamokos, edukacinės ekskursijos, pamokos muziejuje, istorinėje vietoje, dalyvavimas gyvosios archeologijos renginiuose ir t. t. neabejotinai mokinius įtraukia, yra įsimintina ir reikalinga. Tačiau tai neturi virsti ištisine patrauklia atrakcija. Esu linkęs manyti, kad mokymasis visų pirma yra darbas, o šiuolaikiškos priemonės, įdomūs žaidimai turėtų padėti tą darbą atlikti tinkamai, bet netapti savitiksliu užsiėmimu. Nereikėtų pamiršti ir skirtingų amžiaus grupių poreikių ir interesų. Tai, kas domintų dešimtmetį, greičiausiai nepatrauks septyniolikmečio dėmesio. Manau, kad mokytojui čia daug sudėtingiau už pasiruošimą tradicinei pamokai. Galime naudoti pačius inovatyviausius būdus, moderniausias priemones, tačiau svarbiausia suvokti tikslus, kurių siekiame. Čia kaip su moderniausia GPS technika – ji nepadės, jei nežinosime, kur norime nukeliauti.

 

O kaip priartinti istorines asmenybes ir jų biografijas paversti gyvomis, ne tik knyginėmis?

Siūlau „nukelti“ asmenybes nuo pjedestalo. Jie taip pat buvo žmonės su savo silpnybėmis, pomėgiais, klaidomis, meile, neapykanta, kasdieniu gyvenimu. Dažnai pabrėžiame tik fasadinę jų veiklą – laimėti mūšiai ar karai, valdytos valstybės, atliktos reformos… Tokiu būdu asmenybės ne tik tampa neįdomios, tačiau apskritai tarsi išnyksta politinėje istorijoje.

 

Kokie istorijos mokymo metodai, Jūsų manymu, yra pasiteisinę ir jau paplitę Lietuvos mokyklose? Ir kokie dar mažai žinomi, galbūt ateinantys iš kitų šalių gerosios švietimo patirties?

Daug mokytojų dirba šiuolaikiškai, atsakingai ir dažnai savo pavyzdžiu nenusileidžia užsienio šalių pedagogams. Yra daugybė įgyvendintų įdomių projektų, vykdoma puiki edukacinė veikla. Tačiau kaip mokytoją tobulėti skatina valstybė? Kaip yra vykdoma naujovių sklaida, kaip vykdomas dalykinės kvalifikacijos kėlimas?

Visų pirma, dalykinės istorijos mokytojo (ir ne tik istorijos) kvalifikacijos kėlimas dabar yra gerokai sumenkęs. Istorijos mokytojams skirti aukšto lygio renginiai yra beveik retenybė. Mokyklai daug lengviau nusamdyti lektorių, kuris tinka visiems mokytojams, todėl, deja, dažniausiai kviečiami tik tokie, kurie gali kalbėti bendromis temomis, kaip antai: bendrųjų gebėjimų ugdymas, klasės vadovo kompetencija, lyderystė, apie besikeičiančias ugdymosi paradigmas ir pan.

 

Kita problema – beveik nebeleidžiami didaktinio pobūdžio leidiniai. Kažkas nusprendė, kad valstybė tokių leidinių neturi remti, o verslas turi ir pelningesnės leidybinės veiklos. Taip pat pasigendama pedagoginio turinio periodinių leidinių, kuriuose būtų skleidžiamos naujovės. Labai retai rašoma apie pedagoginę patirtį, iš kurios būtų galima akivaizdžiai pasimokyti.

Be to, Lietuvoje atestacija dažniausiai yra „popierinė“, abejotinai skatinanti mokytojus tobulėti. Kitose valstybėse vykdoma atestacija, kur atestuoja ne pažįstami žmonės, o „iš šalies“ – atvyksta universitetų dėstytojai, kurie tikrina mokytojų dalykines kompetencijas.

 

Kaip, Jūsų manymu, galėtų būti patobulinta istorijos vidurinio ugdymo bendroji programa?

Dažnai pasigirsta, kad mokiniai neva negali normaliai mokytis, nes programa perkrauta istorijos datomis. Tačiau Bendrojoje programoje apskritai nėra nustatytas reikalaujamų datų ir sąvokų kiekis. Dabar programoje parašyta, kad mokiniai turi žinoti „svarbiausias datas“. Kiek yra svarbiausių datų, kiekvienas sprendžia pagal save. Tikėtina, kad mokytojai, norėdami apsidrausti, persistengia ir reikalauja daugiau, nei reikėtų.

Ugdymo programoje nepakanka parašyti ką nors naujo – reikia pasiekti, kad mokytojai įsisavintų, jog tai yra svarbu, matytų tinkamus pavyzdžius ir pan. Pastaruoju metu imta kalbėti apie aukštesniųjų mąstymo gebėjimų ugdymą. Kai kurie vadovėlių autoriai nurodo, kad jų vadovėlyje yra pateiktos tokios užduotys, tačiau iš tikrųjų jos tik reikalauja platesnių žinių. Jos nėra orientuotos į aukštesniuosius mąstymo gebėjimus. Taigi aukštesni mąstymo gebėjimai ir platesnės žinios nėra vienas ir tas pats.

Remiantis užsienio patirtimi, pradėta reikalauti orientuotis į problemų sprendimo užduotis. Tačiau dažnas istorijos mokytojas nedrįsta prisipažinti tiksliai nežinantis, kokios užduotys iš tikrųjų yra „problemų sprendimo“. Tam reikia paaiškinimų, kurie paprastai skelbiami didaktiniuose leidiniuose. Tačiau, kaip ir minėjau, Lietuvoje jų iš esmės nėra.

 

Vienu iš tobulintinų Bendrųjų programų dalykų būtų galima paminėti, kad stinga aiškumo, kaip ugdyti mokinių gebėjimus. Pavyzdžiui, yra sakoma, kad reikia ugdyti kritinį mąstymą. Tačiau lieka neaišku, kaip jį ugdyti 5, 8, 10 ar 12 klasėse, t. y. kaip tas gebėjimas tampa vis aukštesnio lygmens, kaip jis įgyja tęstinumą. Arba – gebėjimas interpretuoti. Ką turi gebėti interpretuoti (kokio lygio mąstymo operacijas turi gebėti atlikti) žemesnių klasių mokiniai ir kokias – aukštesnių klasių. Dabar kiekvienas mokytojas elgiasi taip, kaip išmano. Todėl nutinka, kad vienas mokytojas skiria tokias užduotis 5 klasės mokiniams, o kitas – tik 10 klasės.

Programoje yra ir tokių dalykų, kurie, mano manymu, nėra reikalingi, pavyzdžiui, „Ugdymo gairės“. Jose parašyta, ką mokytojai galėtų daryti per istorijos pamokas, daug kartų kartojami tokie patys žodžiai: „Mokiniai skaito…“, „Mokiniai analizuoja…“, „Mokiniai diskutuoja…“ Tai užima didelę dalį programos, tačiau kokia iš to nauda, nėra iki galo aišku.

Apskritai egzistuoja du požiūriai į programą. Vieni nori, kad ji būtų konkretesnė ir labiau pasitarnautų mokytojams, taptų aiškiau, kaip dirbti. Kiti ir toliau nori siekti mokytojo visiško išlaisvinimo, kad kiekvienas galėtų dirbti savo nuožiūra. Taip gali būti tik tuo atveju, jeigu visi mokytojai yra labai aukštos kvalifikacijos – kompetentingi ir motyvuoti. Švietimo akademija Vilniuje kaip tik ir siekia rengti tokius mokytojus.

 

Kokių įgūdžių patiems mokiniams dar trūksta?

Daugelis istorijos mokymo būdų yra žinomi ir taikomi, jeigu mokytojai nori tai daryti. Ko gero, daugiausia yra pasiekta mokant mokinius analizuoti istorijos šaltinius. Tačiau tenka pripažinti, kad visiškai nemokama rašyti istorijos esė: kada mokinys turi susirinkti reikiamus šaltinius, juos išanalizuoti, palyginti, rasti prieštaravimus tarp jų, įvertinti ir išdėstyti savo asmeninę nuomonę. Istorijos rašinys (esė) yra tokia strategija, kuri rodo, kaip mokinys ne tik sugeba atlikti elementarius dalykus (pavyzdžiui, tinkamai užpildyti testus), bet ir atveria galimybes aukščiausiu lygiu pademonstruoti kritinio mąstymo gebėjimus. Čia mes atsiliekame nuo Latvijos, Estijos, o šiuo metu – ir nuo Rusijos, kur per brandos egzaminus tokios užduotys pradėtos taikyti. O mes nesiryžtame tik dėl to, kad baiminamasi, jog mokytojai neva nesugebės tokių darbų įvertinti?..

Apskritai, kūrybingam darbui (mokymui ir mokymuisi) – bene didžiausias kliuvinys, kai viskas orientuota į brandos egzaminų išlaikymą. Deja, bet ypač baigiamosiose klasėse pagrindinis dėmesys skiriamas ne istorijos mokymuisi, o „treniruotėms“, kaip sėkmingai spręsti brandos egzaminų kryžiažodžius…

 

O kaip mokytojams valstybinių švenčių minėjimą padaryti tokį, kad mokiniai iš tikrųjų pajaustų tikrąją jų prasmę?

Prasminga būtų valstybinių švenčių, svarbių istorinių įvykių paminėjimą sieti su savo vietovės įvykiais. Lokalioji (arba vietos) istorija, manau, tinkamas laukas valstybinių švenčių minėjimą išvaduoti iš pernelyg formalaus renginio formato. Gal kartais vertėtų ne pompastišką mitingą surengti, o atlikti prasmingą darbą, įtraukiantį ne tik mokyklos bendruomenę? Sakykime, vietoje paskaitos apie Vasario 16-ąją paskatinti pačius mokinius pasidomėti, o kaip gi atrodė jų gyvenvietė, miestelis 1918, 1919 ar 1920 m.? Gal jų šeimų fotoalbumuose išlikę to meto fotografijų, gal kieno šeimos nariai tiesiogiai dalyvavo tuose įvykiuose?

Nors dažniausiai girdime populiarią istorijos mokslo definiciją, kad tai mokslas apie praeitį, esu linkęs teigti, kad tai mokslas, leidžiantis suvokti ateitį. Tikiu, kad ateities istorijos mokytojas gebės tuo įtikinti ne tik savo mokinius.

 

Kokių įžvalgų turite dėl istorijos ateities mokykloje – kokia ji bus?

Be humanitarinių dalykų, tarp jų ir istorijos, mokymosi neįsivaizduojama jokia mokykla. Nesvarbu, kokią profesinę karjerą rinktųsi jaunas žmogus, be filosofijos, istorijos, literatūros žinių apsieiti neįmanoma. Turime nemažai technikos, gamtos ar tiksliųjų mokslų atstovų, nesusidraugavusių su humanitarika, ir tai nuteikia liūdnokai. Nepakanka būti vien tik puikiu profesionalu savo pasirinktoje veikloje – inžinerijoje, medicinoje ar kitur… Manau, kad ir valstybė šiandien būtų sveikesnė, jei politikoje būtų daugiau gerus humanitarikos pagrindus turinčių žmonių. Nors dažniausiai girdime populiarią istorijos mokslo definiciją, kad tai mokslas apie praeitį, esu linkęs teigti, kad tai mokslas, leidžiantis suvokti ateitį. Tikiu, kad ateities istorijos mokytojas gebės tuo įtikinti ne tik savo mokinius.

 

Dėkojame už įdomų pokalbį ir pasidalijimą taikliomis įžvalgomis. Linkime sėkmės tolesniuose darbuose!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (2)

  • Pingback: Be humanitarinių dalykų neįsivaizduojama jokia mokykla | VDU

  • Vaidas

    „Labai retai rašoma apie pedagoginę patirtį, iš kurios būtų galima akivaizdžiai pasimokyti.“ Visiškai pritariu. Man, kaip istorijos mokytojui, tokie leidiniai tikrai būtų naudingi.
    Gerai pastebėta, kad dabar mokyklos samdo lektorius, kurie dėsto tik pačius bendriausius dalykus. O štai apie konkrečios pamokos dėstymo problematiką:(

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *