Ar Lietuvai gana pašėlusių mokytojų?

Kartojame interviu, skelbtą 2011 m. „Švietimo naujienų“ rugsėjo numeryje.

 

Aušrą NARBUTAITĘ-JORGENSEN kalbino Zina Rimgailienė

 

Mieloji Aušra, leiskite grąžinti Jus bent kelioms dienoms į Lietuvą, Molėtus ir gimnaziją, kurią kūrėte su pašėlusia aistra ir kuriai vadovavote dvylika metų, bet prieš kelias dienas išsitarėte, kad esate atitolusi nuo Lietuvos švietimo. Ar tikrai? Man pasirodė, kad tas atitolimas – tik 6 metai ir gabalas dangaus žydrynės, skiriančios Lietuvą nuo Danijos, kurioje dabar gyvenate. Ir Jūs laisva vertinti, nes minčių nebedrumsčia maži kasdieniai išgyvenimai. Dabar nedirbate mokytoja, bet Jums visiems laikams suteiktas Lietuvos Metų mokytojo vardas.

 

Taigi, koks Jums atrodo Lietuvos švietimas?

Švietimas man visada asocijuojasi su šurmuliu. Tai toks įdomus procesas-darinys, vis kviečiantis pažinti, pajusti, pamatyti, paliesti, pabandyti, išgirsti… Ir šis rugsėjis man taip pat atrodo kviečiantis! Džiaugiuosi, kai girdžiu, kiek daug naujovių vis ateina į mokyklą. Tikrai yra daug gražių, džiuginančių dalykų Lietuvos mokyklose. Tik gal patiems sunku tai įvertinti, pastebėti. Vyksta daug diskusijų. Ir gerai, nes judame į priekį, bet kaita mums vis kelia nerimą, sudrumsčia. Visgi taip yra ir, manau, taip bus. Juk kaita vyksta visur. Mes priimame medicinos naujienas, ypač odontologijos, norime, kad mus gydytų modernia aparatūra, o ne senais grąžtais, bet štai naujus švietimo „prietaisus“, „instrumentus“ priimame sunkiau.

 

Kas Jums labiausiai kelia nerimą rugsėjį?

Ogi mokinių suolai! Gal net labai juokingai skamba, bet kai pamatau per Lietuvos televiziją reportažus iš Rugsėjo 1-osios šventės, pastebiu suolus, sustatytus eilėmis, kai vaikai sėdi vieni kitiems už nugarų. Tai mane šiurpina. Ir aš taip mokiausi, o juk mokyklą pabaigiau taip seniai… Baisus sąstingis erdvės vadyboje, klasėje! O ji yra itin svarbi kuriant mokymosi aplinką. Juk kaip svarbu sėdėti atvirai prieš mokytoją arba dirbti grupėje. O mes retkarčiais persodiname grupėmis ar puslankiu, bet ir vėl grįžtame prie savo įprastų eilių. Ir kiek metų vaikai taip sėdi? Kodėl? Nes mes, mokytojai, turime daug priežasčių: bijome, kad nenusirašytų, norime būti prievaizdai, kontroliuoti. Žinau, daug kas paprieštaraus ir šią akimirką sakys, kad taip itin patogu prieiti prie mokinio ir t. t. Bet kam patogu? Mokytojui? O kam mokykla? Atsiverkime, žiūrėkime vieni į kitus! Beje, dirbdama savo mokykloje stengiausi tam skirti daug dėmesio ir manau, kad tai irgi buvo viena iš sėkmės priežasčių. Direktoriai turėtų ir posėdžius organizuoti, kai sėdima grupėmis ar ratu, tada galima tikėtis ir kitokio mokytojų darbo.

Labai norėtųsi naujos darbo kultūros, kurią kurtų administracija. Direktorius yra mokyklos kultūros kūrėjas, propaguotojas. Manau, tai pamatiniai darbo principai, darbo kultūra. Kokia ji, toks ir darbo rezultatas.

 

Ir koks atrodo Lietuvos mokytojas? Gal mintyse palyginate su Danijos mokytoju. Juk pažįstate jų. Pagaliau ir Jūsų vyras – fizikos, matematikos mokytojas.

Mokytojų visur yra ir gerų, ir nuostabių, ir fantastiškų. Ir labai mažai tėra nesugebančių dirbti… Itin svarbu, kaip pati mokykla, jos administracija, ypač direktorius, padeda mokytojui gerai dirbti. Tik nepamanykite, kad čia kalbu apie modernius asmeninius kabinetus su multimedijomis. Lietuvoje dabar dauguma mokyklų itin gerai aprūpintos naujausiomis technologijomis, neatsilieka net kaimo mokyklos. Danijoje, deja, daugelyje mokyklų nėra modernių kabinetų, taip pat – ir asmeninių. Pavyzdžiui, danų kalbos ar dailės kabinete dirba įvairūs mokytojai. Mokykloje yra pasitikėjimas ir atsakomybė. Kiekvienas mokytojas turi vieną raktą, kuriuo gali atsirakinti visus kabinetus, sporto salę, mokytojų kambarį.

 

Mokytojai visur daug dirba. Danija – ne išimtis. Jie daug dirba kartu planuodami, integruodami dalykus, įgyvendindami bendrus projektus. Taisoma daug mokinių darbų. Ir tai atliekama ilgai… Pavyzdžiui, danų kalbos mokytoja gimnazisto rašto darbą taiso apie 40 min., o jai sumoka tik už 12 min. taisymo. Mano vyras vienos grupės projektinį darbą taisė net 3 val.! Man tai sunku suvokti, bet tai tiesa. Kas mane žavi mokytojuose? Kad stengiamasi orientuotis į teigiamybę, visada skaičiuojama, ne kiek vaikas padarė klaidų, o kiek surinko teisingų atsakymų. Daug smagiau, kai tave šitaip vertina. Lietuvoje mokytojai vargsta su perkrautomis programomis. Norisi, kad mokytoju daugiau pasitikėtų, leistų laisviau interpretuoti, padrąsintų, leistų „džiazuoti“, o jau direktorius pasirūpintų, kad užtektų „instrumentų“ ir erdvės. Taip pat reikia mažinti popierizmą.

 

Kaip Jūs vertinate mūsų švietimo pertvarkos tempus, stilių, būdus, kuriais sprendžiamos problemos? Danijos švietimo sistemoje taip pat vyksta pertvarka. Ar ji panaši į mūsiškę?

Jeigu nuoširdžiai, aš labai ilgiuosi Dariaus Kuolio ministerijos. Tada ji dvelkė kitokia darbo kultūra ir laisve kūrybiškumui, veiklai. Buvo gera dirbti, kai drįsai, nebijojai bandyti, atverti langus naujovėms. Juk pasaulyje tiek įdomių pedagoginių pasiekimų, sėkmingų istorijų, reformų… O reformos visur atima iš mokytojų daug laiko, pasėja daug nerimo, sukelia stresų. Manau, tas pats ir Danijoje, ir Lietuvoje. Reforma Danijoje vyksta palaipsniui, bet labai plačiai. Keičiasi iš esmės viskas: vertinimo sistema, dėstymo turinys, metodai, būdai, mokytojo vaidmuo, egzaminai. Yra atvejų, kai mokytojai dėl reformos anksčiau išeina į pensiją, spaudoje rašoma, kad padaugėjo stresuojančių mokytojų. Itin svarbu, kokia yra darbo kultūra vykdant reformą.

 

Lietuvoje siekiama keisti pedagogų rengimą. Jūs esate baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas). Kaip šiandien vertinate išsilavinimą, kurį ten įgijote? Gal galėtumėte pasakyti savo nuomonę apie permainas šioje srityje?

Įgijau gerą išsilavinimą, negalėčiau sakyti, kad puikų, nes buvo brukama daug nereikalingų dalykų. Bet turėjau nuostabių pedagogų! Dabar, manau, trūksta tokių išsilavinusių, sąžiningų plačiąja prasme. Be abejo, ir dabar dirba daug puikių dėstytojų, bet girdžiu ir tai, kas kelia nerimą. Nepagarba studentui. Liūdna, kad mokslas tapo mokamas. Už studijas kartais tenka mokėti itin brangiai, kartais – neadekvačias studijų kokybei kainas.

 

Kadangi sūnus lankė darželį, galėčiau palyginti ikimokyklinį švietimą. Lietuvoje nuostabūs vaikų darželiai! Aišku, kaitai visada yra galimybių ir kelių, bet vaikų priežiūra darželiuose tikrai labai gera. Danijoje praktiškai nuo 3 metų vaikas pats turi „reguliuoti“ savo aprangą. Pavyzdžiui, jeigu iš ryto – didelė rasa, vaikai į lauką eina guminiais batais (lauke būna visą dieną nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens). Įsidienojus oras sušyla, bet jei vaikas pats nesumąstys persiauti, tai taip ir bus… O juk vaikui tik treji, gali užsižaisti, bet tai paties vaiko, o ne auklėtojos problema. Danijoje vaikai popietinio miego nemiega nuo 3 metų. Įsivaizduokite, kiek darželiai valstybei sutaupo pinigų. Mažieji darželyje negauna šilto maisto. Tėvai įdeda sumuštinių ir vaisių. Dabar Danijoje priimtas įstatymas, kad tėvams pageidaujant vieną ar du kartus būtų ruošiamas šiltas maistas. Tai sprendžia tėvų taryba, ir dauguma atsisako, nes reikia papildomai mokėti. Kiti nori, kad jų vaikai valgytų kokybišką namų maistą…

 

Manau, kad mokytojas, kuris savo iniciatyva su dviem šimtais mokinių išeina kelioms paroms į mišką ir veda ten pamokas, mažų mažiausiai turi būti pašėlęs (Jūs tai darėte). Ar Danijoje galima pamatyti tokio pašėlusio entuziazmo pavyzdžių? Ar Lietuvoje šiandien, Jūsų manymu, gana pašėlusių mokytojų?

Nemanau, kad „Miško mokykla“ – didelis iššūkis. Didesnis buvo kelionės su 99 mokiniais į Krymą ar Tatrus. Dabar galvoju, kad per mažai mokinių išvežiau į kalnus. Tai buvo nuostabios kelionės ir pažinimo, ir išgyvenimų prasme.

Lietuvoje pažįstu daug pedagogų, beveik visi jie yra nuostabiai pašėlę. Tai puikūs profesionalai, kuriuos labai myli vaikai, vertina tėvai, ir jie pasiekia puikių rezultatų. Pašėlusių mokytojų niekada nebūna gana! Yra tiesiog užsigimusių mokytojų, kuriais aš žaviuosi, iš jų mokiausi. Pavyzdžiui, Jonas Kraujelis, matematikos mokytojas Molėtų gimnazijoje. Unikalus, netelpantis į jokius standartus. Pašėlusių mokytojų trūksta visur ir visais laikais. Linkiu, kad tie mokytojai, kurie nedrįsta būti pašėlę, išdrįstų, nes tai yra nuostabu, nors ir atima labai daug jėgų bei laiko. Danijoje irgi yra tokių mokytojų, tik gal jie truputį kitaip tai daro.