Žiemos laboratorija, arba kaip mes tyrinėjome žiemą

Žiema… Šiuo nuostabiu metų laiku galime patirti daug fantastiškų potyrių, aktyviai, kūrybiškai praleisti laiką bei įgyvendinti daugelį STEAM (gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, meno ir matematikos taikymas) idėjų. Šiais metais gamta mus nustebino padovanodama snieguotą ir speiguotą – tikrą lietuvišką žiemą. Tad pats metas daug ką išbandyti, atrasti, patirti, pažinti…

 

Vykdydami projektą „Žiemos laboratorija“ Kauno lopšelio-darželio „Vaikystė“ grupės „Ančiukai“ vaikai išsiruošė į paslaptingą, kupiną tyrinėjimų ir atradimų „kelionę“ po žiemos pasaulį. „Kelionės“ metu ne tik aktyviai stebėjome ir tyrinėjome aplinką, bet ir tapome jaunaisiais mokslininkais, inžinieriais, statytojais, projektuotojais, meteorologais. Mūsų laukė įtraukiantys nuotykiai ir malonūs iššūkiai.

 

Pasitelkėme informacines technologijas, kad geriau susipažintume su įvairiais atmosferos reiškiniais žiemą. Nuolat stebėjome, sekėme kintančią oro temperatūrą, kritulius, kitus oro pokyčius. Savo pastebėjimus fiksavome pačių pagamintame orų stebėjimo kalendoriuje. Daug diskusijų sukėlė klausimas: ar galima nuspėti orą pagal tam tikrus gamtos ženklus, stebint dangų, debesis, saulę, paukščius? Domėjomės senolių pastebėjimais, bandėme naudotis jų išmintimi prognozuodami: „O, koks debesis purvinas atslinko, gal kris sniegas“ (Kotryna 5 m.), „Gal bus šalta. Varnos nežaidžia, tupi aukštai medyje“ (Greta 5 m.), „Dangus raudonas, tai gal pūs vėjas“ (Arminas 5 m.). Kartais prognozės pasitvirtina, kartais ne. Bet tas laukimo ir stebėjimo momentas suteikia daug teigiamų emocijų, pažinimo džiaugsmo.

 

Nors šaltukas lauke kaip reikiant kandžiojo skruostelius, tačiau tai mūsų nestabdė – domėjomės, tyrinėjome supančią aplinką „čia ir dabar“, kaupdami asmeninę patirtį, stengėmės išsiaiškinti, kas ir kaip vyksta gamtoje žiemą, lavinome pojūčius. Stebėjimai ir bandymai padėjo rasti atsakymus į daugelį mums rūpimų klausimų.

Ar žinote, kuo kvepia žiema? Kokius garsus skleidžia?

 

Vaikštinėdami bandėme uosti ir užuosti viską, kas mus domina – orą, sniegą, ledą, medžius… Kalbėjomės apie tai, koks kvapas ryškiausias, o ką – sunku užuosti. Išsiaiškinome, kodėl kai kurie kvapai žiemą ne tokie ryškūs. Braidžiodami po purų sniegą, klausėmės skleidžiamo girgždesio, bandėme išgauti savas „melodijas“ bėgiodami, šokinėdami, grodami ledo gabalėliais. Pasivaikščiojimų metu vaikai dalijosi įžvalgomis: „Kvepia labai dūmais kažkokiais“ (Tajus 5 m.), „Man kvepia kankorėžiais ir mišku“ (Jūratė 5 m.), „O man nosis sulipo, neuodžiu nieko“ (Augustė 5 m.), „Sniegas girgžda kaip durys“ (Arminas 5 m.).

 

Žaidimai su sniegu ir ledu – labai smagus užsiėmimas. Žaisdami tyrinėjome, kėlėme įvairias hipotezes, praktiškai išbandėme jų teisingumą. Kaip susidaro ledas, sniegas? Koks jis būna, ir kodėl tirpsta? Kaip pastatyti sniego namą? Ieškojome atsakymų į šiuos klausimus atlikdami bandymus, aktyviai veikdami, eksperimentuodami. Apžiūrėjome „žiemos kūrinius“ pro didinamąjį stiklą, grožėjomės nepakartojamu sniego spindesiu, o ledo (lyg gintaro) gabale ir sniego gniūžtėje įžiūrėjome įvairių įšalusių dalykėlių. Tada visa tai tirpinome ir smalsiai stebėjome kaip baltas sniegas ar skaidrus ledukas virsta nelabai švariu vandeniu.

 

Įgiję daugiau žinių apie sniego, ledo savybes, panirome į kūrybinį procesą. Bendra veikla, darbas grupelėmis paskatino mokytis dirbti komandoje, tobulino bendradarbiavimo ir bendravimo įgūdžius: tarėmės, kaip pasidalinti pareigomis, darbu, kaip įgyvendinti kūrybines idėjas.

Projektuodami ir kurdami žiemos statinius, tobulinome kritinio mąstymo įgūdžius, samprotavome, diskutavome, bendrai ieškojome ir radome unikalių, kūrybiškų sprendimų, mokėmės sutelkti dėmesį, nebijoti abejoti, klysti. Įsisąmoninome, kad norėdami pasiekti rezultatų, privalome įdėti pastangų ir nepasiduoti. O, svarbiausia, jei randasi problemų – jas reikia spręsti!

 

Kaip pastatyti sniego miestą?

 

Pasinėrėme į įtraukiantį statybų nuotykį. Pasitelkę fantaziją apsvarstėme visas statybų galimybes ir priemones, dalijomės vizijomis, kaip turėtų atrodyti mūsų miestas. Tarėmės ir bendrai sprendėme, kokias idėjas įgyvendinsime. Kibome darbuotis: projektavome namus, rinkome „statybinę medžiagą“, bandėme jos tvirtumą, lauke matavome sniego dangos gylį, ledo storį, išbandėme įvairius inžinerinius sprendimus. Statybos taip įtraukė, kad vyko ne tik lauke, bet ir grupėje. Rezultatai pranoko lūkesčius – tvirti namai, keliai, tiltai, kuriais miesto gyventojai gali vaikštinėti, važiuoti automobiliais ir išvengti potvynio apsemtų gatvių. O sutemus mūsų miestas atrodė tiesiog įspūdingai!

 

Ar galime patys pagaminti sniego?

 

Džiaugsmingu atradimu tapo tai, kad galime sukurti dirbtinį sniegą. Savarankiškai. Bandymui atlikti prireikė paprastų, namie randamų priemonių – skutimosi putų, plaukų kondicionieriaus, sodos, bulvių krakmolo, vandens. Išbandėme net kelis skirtingus sniego gamybos būdus. Gamybos proceso metu, liesdami, uosdami, o kai kurių sudėtinių dalių net paragaudami, tyrinėjome medžiagas, jų savybes.

Pavyko įgyvendinti daugelį idėjų: lipdėme sniego senius, pilis, planetas, „kepėme blynus“, „auginome“ varveklius. Veiklos metu išsiaiškinome „tikro“ ir „netikro“ sniego panašumus bei skirtumus, palyginome sniego senių ūgį, formą, skaičiavome, kiek statinių pastatėme.

Kadangi dirbtinis sniegas netirpsta, nutarėme atlikti smagų ir įdomų eksperimentą – mūsų kūrinius akimirksniu paversti tirštomis ir minkštomis putomis. Darbo ėmėmės neatidėliodami, o pasigaminę stebuklingo skysčio (naudojome actą ir vandenį), juo apipurškėme sniegą. Kaip smagu buvo stebėti, kai statiniai, kurių sudėtyje yra sodos – tirpsta bežiūrint.

Eksperimentuodami įgijome žinių, susijusių su cheminėmis reakcijomis, dalijomės pastebėjimais, atradimais (soda burbuliuoja, šnypščia; actas aitriai kvepia, o burbulai panašūs į karštą lavą…).

 

Ar įmanoma, kad žaisliukas taptų nematomu?

 

Eksperimentas su vandens perlais sukėlė nuostabą, suteikė daug netikėtų ir džiugių emocijų. Perlus auginome vandenyje. Stebėjome, kaip mažos kruopelytės virsta dideliais, spalvotais, vandens prisotintais burbulais. Kuriame inde perlų užaugo daugiau, – suskaičiuoti vis nesisekė – išimami šie slydo iš rankų, krito, „bėgiojo“ po grupę. Susidūrę su šia problema susimąstėme – reikia rasti būdą kaip ją išspręsti. Draugiškai tarėmės, ką galima būtų daryti taip, kad pavyktų. Noras įveikti kliūtis ir padėjo atrasti sėkmingą sprendimą. Kad sužinotume perlų kiekį, išbandėme įvairių matavimo būdų ir priemonių (liniuote, virvele, pirštais, pagaliukais): matavome indų aukštį, ir kurią jų dalį sudaro vandens perlai,tada bandėme nustatyti vizualiai, kuris indas atrodo pilnesnis, sklidinesnis. Smagiausia eksperimento dalis – surasti paslėptą lobį. Kiekvienas darėme staigmeną draugui: šiam nematant, į stiklinę su perlais įdėjome po žaisliuką. Kol stiklinėje yra tik vandens perlų – žaisliuko nesimato. O kaip sužinoti, kokia dovana ten paslėpta?.. Pasirodo, tereikia įpilti vandens, o tada pastebime, kad vandens perlai tarsi išnyksta, žaisliukas atsiranda tarsi iš niekur. Smagumėlis. „Mes tikri stebuklininkai“ (Eimantas 4 m.).

Ar žinote, kaip atsirado dinozaurai?

 

Pažiūrėję filmuką apie dinozaurus ir išsiaiškinę, kad jie išsirita iš kiaušinių, drąsiai priėmėme iššūkį – sukurti priešistorinio ledynmečio kiaušinius. Viskas, ko šiam bandymui reikia – balionai ir vanduo. Pildami vandenįį balionus, skaičiavome, kiek stiklinių skysčio juose telpa, matavome, kuris balionas greičiau „pučiasi“, yra didesnis, kuris mažesnis, svėrėme, kuris sunkesnis. Visa tai užšaldėme. Na, o nuo sušalusių ledo luitelių balionus nuplėšę, jų viduje radome įvairiais raštais išmargintus ledinius kiaušinius. Tik klausimas, kaip iš jų išlįstų dinozaurai? Diskutavome, išsakėme savo versijas, galiausiai nusprendėme išbandyti vieną būdą – tirpinti ledą druskingu vandeniu ir stebėti, kas nutiks. Kad efektas būtų įspūdingesnis, vandenį nudažėme įvairių spalvų dažais. Stebėjome, kokios gražios upės formuojasi, kokie krateriai atsiveria mūsų kiaušiniuose. Misija įvykdyta, nes kiekvienas dinozauras gali „matyti“ jį supantį pasaulį iš savo namų.

 

Kaip pasigaminti skanių ir sveikų ledų?

 

Prieš pradėdami gaminti, ieškojome ledų receptų kulinarinėse knygose, internete. Aiškinomės, kokius ledus mėgstame, aptarėme, kokie produktai naudojami ir kaip gaminama. Pasiskirstėme komandomis, darbais, savarankiškai išsirinkome produktus ir ėmėmės darbo: pjaustėme vaisius, plakėme kokteilius, gaminome sultis. Jei ko nežinojome, stebėjome, ką daro draugai, juk mokomės vieni iš kitų. Sušaldę savo gaminius, po tam tikro laiko jau galėjome džiaugtis puikaus skonio ledais. Ragaudami bandėme spėti, kokias sudėtines dalis naudojo kiekviena komanda, dalijomės pastebėjimais, įžvalgomis dėl ledų skonio, spalvos, struktūros. Na, o vaikai dalijosi pastebėjimais: „Tavo ledai kiviniai, nes kiviais kvepia ir labai rūgštu. Ir dar daug sėklyčių matau“ (Tajus 5 m.), „Čia turbūt braškiniai, kokosiniai – raudoni ledai. Kai laižai, braškės, kai uostai – kokosas“ (Greta 5 m.), „Čia tikri agurkiniai ledininiai ledai“ (Arminas 5 m.).

 

Mėgaudamiesi burnoje tirpstančiais skanėstais, aptarėme šios žiemiškos „kelionės“ rezultatus. Maloniai nustebino, kiek daug naujų ir įdomių dalykų sužinojome, išbandėme, atradome, kiek džiugių potyrių išgyvenome, kokiomis nuostabiomis mintimis dalijomės. Buvome aktyvūs, dėmesingi ir iniciatyvūs „keliautojai“, mokėmės bendrauti ir bendradarbiauti, padėti vienas kitam, drauge įveikti kliūtis, bandymų keliu rasti įvairių sprendimų. Puiki ir prasminga kelionė!

 

Kauno lopšelio-darželio „Vaikystė“ informacija