Vaikų miestas Šiaulių rajone: galimybė realizuoti save

Vaikai, kuriantys miesto gyvenimą

„MINI miestas“ – erdvė ir laikas, skirti vaikams kurti ir pajusti miesto gyvenimą: išmėginti įvairias mieste egzistuojančias roles, įsidarbinti skirtingose darbovietėse, pajusti miesto gyvenimo dinamiką bei jos kismą. Vaikai „MINI mieste“ turi galią kurti ir keisti institucijas, priimti įstatymus ir tokiu būdu patirti demokratiją. Žaisdami vaikai išmoksta kūrybiškai spręsti realaus pasaulio problemas, elgtis neapibrėžtose situacijose. Miesto idėja kilo iš „MINI Miuncheno“. Tai jau 40 metų vykstantis projektas, kurį „Demokratinė mokykla“, bendradarbiaudami su Dubysos aukštupio mokykla, perkėlė į Vilniaus miestą ir Šiaulių rajoną.

Kokį miestą kuria vaikai?

 

Miestas vaikams pateikiamas kaip veiksmų scena su įvairiomis institucijomis, o siūlomus vaidmenis vaikai gali pasirinkti, išplėsti ir interpretuoti pagal savo idėjas. Įvairūs sprendimai, įstatymų pakeitimai, naujos iniciatyvos yra priimami vaikų miesto susirinkime, kur suaugusieji neturi balso teisės, bet gali dalyvauti diskusijose, kelti klausimus susirinkimuose.

 

Mieste veikia darbo centras, bankas, teisingumo uostas, kavinė, parduotuvė, miestų statybos įmonė, amatų cechas, poliklinika, paštas ir miesto rotušė. Taip pat kuriamas vietinis laikraštis. Galimos įvairios miestelėnų iniciatyvos: scenos menai, mokymų ir renginių organizavimas, pramogos. „Kai kuriose darbovietėse galima dirbti valandą ir eiti kitur, kitose – pavyzdžiui, laikraščio leidykloje, reikia tęstinumo, tad darbuotojai skatinami padirbti ten ilgiau. Miestelėno diena galėtų atrodyti maždaug taip: pirmiausia valandą dirba kavinėje, tuomet keliauja į amatų cechą, galbūt vėliau sugalvos kiek atsipūsti – nueiti į biblioteką ar į kavinę. Na, o dieną užbaigs darbu banke ar miestų statyboje. Neretai vaikai lieka toje pačioje darbovietėje visą dieną. Pavyzdžiui, miestų statybos gauna užsakymą pagaminti stalą. Dažnai miestelėnai pasineria į veiklą ir nenori išeiti iš darbo tol, kol užsakymas nėra pabaigtas. Tiesa, svarbu paminėti, kad „MINI mieste“ dirbti nėra privaloma, tačiau didžioji dauguma vaikų noriai įsitraukia į veiklas. Yra buvę atvejų, kai žaidimo pradžioje vienas vaikas pareiškė, kad visiškai neketina dirbti ir visą dieną pragulėjo hamake. Kitą dieną jau buvo kiek susidomėjęs, kaip veikia bankas, pamėgino ten padirbėti, jam labai patiko, tad likusią stovyklos dalį praleido uoliai dirbdamas banke“, – pasakoja viena iš ,,MINI miesto” organizatorių, Justė Kubertavičiūtė.

 

J. Kubertavičiūtė dalinasi, jog „Labai įdomu stebėti, kaip vaikai įsitraukia į miesto gyvenimą, kaip renkasi darbovietes, kokius daro pasirinkimus. Vieni nori patekti į rotušę, tapti meru ar mero patarėjais, kitiems smagu visą dieną praleisti sprendžiant kilusius konfliktus teisingumo uoste. Vieni keičia darbus dažnai, kiti gali visą „MINI miesto“ žaidimo laiką praleisti vienoje darbovietėje. Svarbus aspektas, kad miestas turi savo mokesčių sistemą ir atlyginimų sistemą: nesvarbu, kokį darbą dirbsi, gausi tiek pat. Šią sistemą vaikai gali keisti žaidimo eigoje per miesto susirinkimą. Na, Lietuvoje vykusiuose „MINI miestuose“ tai nebuvo pakeista. Miunchene, aišku, per 40 metų visko būta, bet nėra, kad vaikai labai norėtų keisti šį miesto aspektą. Manau, kad svarbu pradėti miestą su šia sistema, nes tokiu atveju vaikai renkasi eiti dirbti ten, kur jie iš tiesų nori, kas jiems iš tiesų įdomu, o ne kur galima daugiau užsidirbti. Man yra tekę organizuoti daug įvairių stovyklų, tačiau „MINI miesto“ konceptas išsiskiria tuo, kad nėra fiksuotos programos – vaikai kasdien gali rinktis, kur eis dirbti, kokia veikla užsiims. Tai labai išlaisvina ir įgalina vaikus. Kai pajauti, kad tu gali rinktis, ką veiksi bei kad nėra nieko privalomo, tada tarsi atsiranda erdvės stabtelėti ir įsiklausyti, o ką iš tikrųjų nori veikti. Dėl to žaidime-stovykloje tarp vaikų kyla mažai trinties, tad konfliktų nėra daug. Svarbu ir tai, kad miestas ir miesto institucijos yra paremtos bendradarbiavimu, o ne konkurencija. Jei kavinė nori naujos spalvingos iškabos – kreipiasi į amatų cechą, kuriame ji bus pagaminta. Jei poliklinika nori paskelbti žinią, kad artėja karščiai ir labai svarbu dėvėti kepures – kreipsis į miesto laikraštį ar radiją. Institucijos yra vienos su kitomis susijusios. Labai gražu matyti tokį bendradarbiavimą, tad ir į teisingumo uostą kreipiamasi dažniausiai ne dėl tarpasmeninių konfliktų, bet tarpinstitucinių. Pavyzdžiui, poliklinikos darbuotojai kreipėsi į teisingumo uostą dėl to, kad laikraščio leidykla paruošė nepakankamai kokybiškus lankstinukus.“

Vaikai, besimokantys gyvenimo įgūdžių

 

Žaidimas vaikams suteikia galimybę sužinoti ne tik apie gyvenimą mieste (ne iš vaiko pozicijos, bet iš suaugusiojo, kuris gali priimti kasdienius gyvenimo sprendimus), bet ir apie socialinį, ekonominį ir politinį gyvenimą.

Atsižvelgiant į ankstesnę patirtį ir žinias apie mieste veikiančias institucijas, vaikai prisiima įvairius vaidmenis ir įsitraukia į bendrą žaidimą, mezga santykius, kuria bendradarbiavimo tinklus, derasi ir susitaria taip kurdami socialinę struktūrą. Vaikai tokiu būdu realizuoja save.

Svarbiausias „MINI miesto“ elementas – vaikų savivaldus mokymasis. Tai reiškia, kad vaikai sprendžia ir priima miestui aktualius sprendimus, kuria naujas taisykles, aptaria kylančias problemas. Suaugusiųjų rolė – būti šalia ir leisti skleistis vaikų iniciatyvoms. Jie yra fasilitatoriai, o ne aktyvūs dalyviai.

Norintiems pritaikyti šį metodą praktikoje yra parengtos gairės apie „MINI miesto“ žaidimą-simuliaciją.

Straipsnis yra projekto, finansuojamo Europos Ekonominio finansinio mechanizmo ir yra APF (Aktyvaus piliečių fondo) programos, dalis.