Galimybių yra tiek, kiek mes jų norime matyti, arba paprastas pasiūlymas dėl užsienio kalbų pasirinkimo mokyklose

Žiniasklaidoje vyksta diskusijos dėl užsienio kalbų pasirinkimo mokyklose. Planuojama didinti užsienio kalbų pasiūlą – įtraukti latvių, lenkų kalbas. Svarstomas rusų kalbos lyderiavimas antrosios užsienio kalbos pasirinkimuose. Užsimenama, kad kitoms užsienio kalboms mokyti tiesiog pritrūktų arba visai nebūtų mokytojų. Kalbama, kad vaikai nenoriai renkasi trečiąją užsienio kalbą. Bet ar viskas padaryta, kad pasirinkimas būtų kitoks?

Pirmoji užsienio kalba kone visur pasirenkama anglų. Dėl to diskusijų nekyla.

Kaip antrąją užsienio kalbą dauguma šalies mokyklų siūlo rinktis iš rusų ir vokiečių. Ar to užtenka? Tikrai ne. Todėl pagrįstai pasigirsta siūlymai praplėsti pasirinktinų užsienio kalbų sąrašą. Garsiai abejojama, ar mokyklos juo pasinaudotų – minima mokytojų trūkumo problemą. Iš kur paimti, sakykim, ispanų kalbos mokytoją kaimo mokyklai? Važinėti nenorės. Galima sutarti dėl mokymo nuotoliniu būdu – bet ar susirinks pakankama mokinių grupė mažoje mokykloje?

Panaši problema ir nedidelių savivaldybių centrų gimnazijose. Pvz., keliems vienuoliktokams panorus išmokti korėjiečių kalbos, grupė nesusiformuotų net savivaldybėje netyčia atsiradus šios kalbos mokytojui – būtų per mažas pasirinkusiųjų skaičius. Vaikų nepakaktų net savivaldybės mastu formuojant bendras mokymosi klases visoms savivaldybės mokykloms.

Bet šalies lygmeniu galimybių ratas išsiplėstų: tikrai susiformuotų grupės norinčiųjų mokytis ir ispanų, ir korėjiečių, ir kinų ar kitokių kalbų. Dabar to daryti negalima – teisės aktuose nenumatytas mechanizmas, kaip perskirstyti tarp mokyklų mokymo lėšas, kai vienoje grupėje mokosi kelių savivaldybių mokyklų mokiniai.

Taigi žiūrint į kiekvieną mokyklą – įvairioms užsienio kalboms mokyti trūks ne tik mokytojų, bet ir pakankamo mokinių skaičiaus. Ir kuo įvairesnes kalbas vaikams siūlysime, tuo mažesnės jas pasirinkusiųjų grupės mokykloje susiformuos. Bet šiais laikas, kai pasaulis vis labiau globalizuojasi, apsiriboti baigtiniu ir trumpu užsienio kalbų sąrašu – tiesiog nepadoru.

Antrai ar trečiai užsienio kalbai mokyti tikrai būtų galima leisti rinktis šalies lygmeniu ir formuoti nuotolinio ugdymo grupes visos šalies mokiniams. Manyčiau, vaikai apsidžiaugtų, gavę įvairesnes pasirinkimo galimybes. Galima suburti mokyklų, turinčių retų užsienio kalbų mokytojus, tinklą, sukurti kalbų pasirinkimo sistemą mokiniams ir, priklausomai nuo mokinių, pervesti atitinkamą mokymo lėšų dalį. Tik kažin ar daug mokyklų panorėtų taip „terliotis“.

Galima veikti ir kitaip – šalyje sukurti vieną užsienio kalbų mokyklą, kuri mokytų tik įvairių netradicinių užsienio kalbų, o rinktis jas galėtų kiekvienos mokyklos kiekvienas mokinys. Manyčiau, pasiteisintų. Tada kiekvienam šalies mokiniui būtų galimybė pasirinkti norimą užsienio kalbą ne iš mokyklos, o iš šalies lygmeniu siūlomo užsienio kalbų sąrašo. Šalies mastu tokia grupė vaikų tikrai susidarytų. Tai kodėl to neįteisinus? Tereikia nustatyti minimalią vaikų grupę retoms užsienio kalboms mokyti, ir šalies lygmeniu pageidaujantiems vykdyti norimos užsienio kalbos nuotolinį mokymą, galbūt numatant ir vieną – dvi kontaktines ugdymo dienas. Dėl mokymo lėšų – mokykla už kiekvieną tokį vaiką, kuris mokosi užsienio kalbos ne mokykloje, pervestų reikiamą dalį mokymo lėšų ten, kur vaikas mokosi.

Trečiąją užsienio kalbą riktis būtų galima leisti ir dar plačiau – patikėti šią užduotį vyresniųjų klasių mokiniui ar jo tėvams, kad susirastų norimos kalbos kursus kad ir kitoje šalyje, bei sukurti kompensavimo mechanizmą – kad dalį mokesčio už kursus mokinys galėtų sumokėti jam skirtomis mokymo lėšomis užsienio kalbai mokytis. Nuotolinis ugdymas išplečia ribas. Tokiu būdu trečiąja užsienio kalba galėtų būti bet kuri pasaulio kalba. Net nereikėtų apsiriboti baigtiniu užsienio kalbų sąrašu.

Taigi galimybių tikrai yra, ir yra tiek, kiek mes jų norime matyti.

+7

0