Vadovas turi jausti asmeninę atsakomybę ir laisvę

Pastaruoju metu Lietuvos ir kai kurių kitų šalių ugdymo įstaigose trūksta vadovų. Kodėl taip yra ir kokių savybių reikia geram mokyklos vadovui? Su tomis savybėmis gimstama ar jas galima išlavinti? Šiais ir kitais klausimais pakalbinome Dainą Valackienę, Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijos ir l. e. p. Vilniaus Vyturio pradinės mokyklos direktorę, kuri Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose išrinkta Metų mokyklos vadove.

 

Kokios emocijos užplūdo sužinojus, kad tapote Metų mokyklos vadove?

Gavusi žinutę, kad inovatyviausių mokytojų konkurse esu išrinkta į vadovų trejetuką, sau pasakiau: „Mes laimėjome!“ Visi nori laimėti, bet supranti, kad tavo kolegos tikrai yra labai stiprūs, kompetentingi, turintys didelę patirtį, nors turėjau vieną trečiąją vilties, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Dėkoju kolegoms, kurie buvo šalia, linkiu jiems visokeriopos sėkmės. Dėkojau ir visada dėkosiu visiems, kurie dirbo ir dirba kartu su manimi. Kitos dienos rytą, atvykus į darbą, laukė kolegų sveikinimo staigmena. Kartu būryje pasidžiaugėme šia sėkme, nes sėkmės paukštės sparnuose esančios plunksnos priklauso mums visiems.

Laimėjimu labai džiaugiausi, tai buvo nepaprastas jausmas. Tikiu ir didžiuojuosi mūsų mokykla.

 

Kuo Jūsų ir ugdymo įstaigų, kurioms vadovaujate, veikla išsiskiria iš kitų? T. y. kas lėmė, kad būtent Jūs pernai tapote geriausia iš visų konkurse dalyvavusių vadovų?

Vilniaus „Sietuvos“ progimnazija per penkerius metus augo ir keitėsi. Šiuo metu ugdome du kartus daugiau mokinių, nei jų buvo 2016 m. Visą tą laiką ėjome kūrimo keliu: bendruomenės mikroklimato gerinimo, komandos darnaus veikimo, procesų kokybės ir stabilumo. Ėjome ir dabar einame inovacijų, mokymosi „Mokytojas – mokytojui“ keliu, gilinome žinias apie įtraukųjį ugdymą. Siekėme pokyčio mokykloje dalyvaudami „Renkuosi mokyti“ programoje, pagal galimybes kūrėme ugdymosi erdves. Progimnazijoje savivaldybei dalinai finansuojant įkūrėme „FabLab“ dirbtuves, kurios yra vienos veikliausių Vilniaus mieste. Mielai dalijamės patirtimi ir kviečiame kitų mokyklų mokinių ir mokytojų komandas, organizuojame STEAM veiklas ir skatiname inovacijas ugdymo procese. Bendradarbiaujame ne tik su Lietuvos mokyklomis, bet ir su Ukrainos, Tailando, Estijos, Latvijos, Lenkijos mokyklų bendruomenėmis.

 

Vilniaus „Vyturio“ pradinėje mokykloje laikino vadovo pozicijoje esu jau dvejus metus. Kartu su bendruomene planuojame, ieškome naujovių ugdymo procese, skatinu mokytojus bendradarbiauti.

Siekiu ir skatinu, kad kiekvienas žmogus organizacijoje pasitikėtų savo dalykinėmis kompetencijomis, atrastų save ir atsiskleistų. Drąsa, pasitikėjimas, noras tobulėti, pagarba mokiniui, tėvui, kolegai ir organizacijai yra mūsų palydovai pedagoginiame kelyje.

 

Kas šiame darbe sudėtingiausia, o kas labiausiai džiugina?

Pedagogo darbas yra nelengvas, bet prasmingas. Išmokus suplanuoti veiksmus ir darbus, galima viską atlikti kokybiškai ir mėgautis profesine veikla.

Sudėtingų situacijų mokyklose nestinga. Susiduriame su iššūkiu surasti trūkstamą pedagogą, veiksmus ir planus varžo bei keičia iššūkiai valdant COVID-19 ligą, nenumatytos kasdienės situacijos keičia dienos, savaitės planus, dažnai susiduriame su aplinkinių noru mokyti pedagogą dirbti savo darbą. Visa tai mūsų kasdienybė, iššūkiai, pamokos.

Labai džiaugiuosi bendruomenės žinutėmis apie gerą savijautą darbe. Pozityvus nusiteikimas darbui lemia gerus tarpusavio santykius su mokiniais, o tai daro įtaką mokinių pasiekimams. Itin džiugina mokytojų kūrybiškumas ir noras judėti į priekį, nuoširdus bendradarbiavimas, noras padėti kitam, išmokti naujų dalykų.

 

Kaip pavyko susidoroti su nuotolinio mokymo(si) iššūkiu?

Paskelbus pandemiją, sėkmingą darbą nuotoliniu būdu lėmė aiškūs susitarimai dėl ugdymo proceso organizavimo. Pasirinkome sėkmingus ugdymo įrankius, virtualią ugdymo platformą, laikėmės bendrų susitarimų dėl mokinių vertinimo. Stebėjome ir analizavome procesus, tobulinome tvarkas ir veiklas. Klasėse pritaikėme darbo vietas, mokytojus aprūpinome reikiamomis IT priemonėmis.

 

Šiuo metu Lietuvos švietimo sistema susiduria su problema, kad trūksta švietimo įstaigų vadovų. Kaip siūlytumėte ją spręsti? Kaip manote, kodėl susiklostė tokia situacija?

Vadovas turi būti emociškai stiprus žmogus, drąsus klysti, bandyti, kartais paprieštarauti ieškant teisingų sprendimų, turėti lyderio savybių. Jis turi būti drąsus svajoti ir veikti, gebėti susitarti ir įrodyti bendruomenei, kad tai yra naudinga ir įdomu.

Vadovų trūkumą greičiausiai lemia drąsos stygius prisiimti daugybę atsakomybių, išeiti iš komforto zonos. Vadovas turi būti pasiruošęs priimti siunčiamus iššūkius sprendžiant įvairius klausimus. Turi gebėti pažinti, girdėti ir mokėti susikalbėti. Vadovas ne tas žmogus, kuris turi didelę laisvę veikti, nes yra daug tvarkų, pareigų, kasdienių klausimų, kurių turi laikytis ir spręsti čia ir dabar. Mano nuomone, vadovas turi jausti asmeninę atsakomybę ir laisvę, kurios lemtų jo kaip mokyklos lyderio sprendimus.

 

Ar vienas vadovas gali vadovauti kelioms mokykloms? Taip, ši misija įmanoma turint gerą komandą šalia. Aš esu tuo apdovanota ir labai džiaugiuosi žmonėmis, su kuriais man tenka dirbti tiek Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijoje, tiek šiuo metu ir Vilniaus „Vyturio“ pradinėje mokykloje.

Kaip spręsti vadovų trūkumą Lietuvoje? Mokykloms reikalingas charizmatiškas lyderis, empatiškas mentorius ir bendruomenę telkiantis vadovas ugdytojas. Organizuojami įvairūs mokymai, kuriuose galima gauti daug žinių ir vadovavimo kompetencijų. Turbūt reikia domėtis ir išdrįsti eiti tuo keliu. Vadovui drąsos suteiktų visuomenės pasitikėjimas, pagarba, pagalba, aiškūs reikalavimai ir žinojimas, kas yra mokykla. Mes dirbame dėl vieno tikslo: gerinti ir išlaikyti ugdymo kokybę, kad mūsų ateities kartos gautų viską, ką sugebame duoti geriausio.

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija neseniai pasiūlė leisti mokytojais dirbti žmonėms, neturintiems pedagoginės kvalifikacijos. Kaip vertinate tokią idėją?

Tikiu šios idėjos sėkme. Palaikau žmones, kurie geba sudominti mokinius, perteikti savo žinias ir patirtį, nori dalytis ir prasmingai save mato mokykloje. Progimnazijoje dirba du „Renkuosi mokyti“ programos mokytojai. Jie yra puikūs pedagogai, įdomūs, darbštūs ir atsakingi. Tai tikrai sėkmės atvejis, kuriuo galiu pasidžiaugti.

 

Turbūt amžinas klausimas – geru mokyklos vadovu gimstama ar tampama? T. y. ar gebėjimą vadovauti labiau lemia žmogaus būdas, charakteris, tam tikras polinkis, ar to išmokstama, kaip atrodo Jums?

Žmogus esi toks, koks esi, nepriklausomai nuo to, ar tu mokytojas, ar vadovas. Manau, kad dalis žmonių jau gimsta turėdami tinkamas savybes vadovauti, bet viskas juk priklauso nuo to, koks bus tavo kelias: ar gebėsi realizuoti savo siekius, ar sutiksi tinkamus žmones, ar tam bus palanki aplinka ir situacija gyvenime, kad galėtum siekti savo tikslų. Išmokti „būti“ direktoriumi – atliepti švietimo strategiją, laikytis tvarkų, bendrauti su žmonėmis – turbūt galima. Išmokti būti vadovu, bendruomenės lyderiu – abejoju. Tikrai neįmanoma išmokti dalykų, kurie slypi žmogaus viduje. Žmonės labai gerai jaučia, kokią žinutę siunčia įstaigos vadovas, o tai ir lemia bendrą organizacijos sėkmę. Pati užaugau ir gyvenu vedama komandinės dvasios. Sėkmė lydi tik tuomet, kai dirbi komandoje, kai kalbi viena kalba, kai gebi suderinti nuomones ir susitarti su kolegomis visais klausimais.

 

Papasakokite apie savo profesijos pasirinkimą, karjeros kelią. Kodėl nusprendėte tapti mokytoja, vėliau – ugdymo įstaigos vadove?

Augau šeimoje, kur mama dirbo vadovaujamą darbą kultūros srityje, tėtis – muzikos mokykloje mokytoju. Nežinojau, kuo noriu būti užaugusi, bet dažnai „dirbdavau“ bibliotekininke ar mokytoja su lėlėmis. Buvau aktyvus vaikas mokykloje, manęs buvo daug ir visur. Būti mokytoja paskatino pokalbis su klasės vadove ir tėvais. Įstojusi mokytis į universitetą, sutikau savo gyvenimo žmogų, kuris taip pat yra pedagogas. Mokytoja dirbo ir vyro mama, kuri dalijosi savo patirtimi.

Profesinę veiklą pradėjau Vilniaus Gabijos gimnazijoje, nuo 1991 m. dirbau tuometinėje Vilniaus Fabijoniškių vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja. Po dešimties darbo metų ir motinystės atostogų 13 metų dirbau Vilniaus Vilkpėdės darželyje-mokykloje. Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijai vadovauju nuo 2016 m.

Savo gyvenimo kelyje sutikau daug skirtingų ir įdomių žmonių. Esu dėkinga visiems, nes šie sutikti žmonės buvo mano mokytojai. Vienais aš žavėjausi ir norėjau lygiuotis į juos, kiti įkvėpė eiti pasirinktu keliu. Ir likimas man dovanojo naują, prasmingą ir iššūkių kupiną „pamoką“ Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijoje.

 

Ačiū už pokalbį.