Turiu eiti…

Į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją gegužės 2-osios vakarą vis rinkosi ir rinkosi žmonės. Suėję draugėn, labinosi, glebėsčiavosi, šypsojosi, dalijosi prisiminimais, skubėjo įsiamžinti, nes nežinia, kada vėl besusitiksią… Ir nors amžius daugelio – garbus, bet kiek šviesos veiduose! Kokia stebėtina pagarba tam, kuris kažkada buvo šalia, ir kokie gyvi, gražūs prisiminimai sklandė tądien Ovaliojoje salėje.

 

Rimantas Krupickas yra sakęs: „Mano gyvenimas – kelionė, nuostabi kelionė…“ Ir nesvarbu, kad tikroji gyvenimo kelionė baigėsi prieš dešimtmetį, bet prasmingai ji tęsiama tik ką dienos šviesą išvydusioje knygoje „Turiu eiti“, įprasminusioje mokslininko, pedagogo, geografo, keliautojo veiklas, darbus ir gyvenimo būdą. Knygą sudarė trys moterys, buvusios R. Krupicko mokinės: Aušra Narbutaitė-Jorgensen, Linoreta Vasilevičienė ir Sabina Pranculienė, o išleido leidykla „Homo liber“.

 

A. Narbutaitė-Jorgensen susirinkusiesiems teigė, jog knyga pareikalavo didelio darbo ir atsidavimo, bet visos drauge taip nuoširdžiai dirbo, kad galėtų prisiminti, kaip buvo gera kartu su Rimantu Krupicku mokytis, keliauti, dalyvauti įvairiose veiklose. „Knygos vertė – neabejotina. Į ją sugulė didžiojo geografo kelionių dienoraščiai – taip atsirado skyrius „Turiu eiti“. Dar viena knygos dalis – R. Krupicko sudaryti kelionių pėsčiomis keltąsai, padėsiantys mėgstantiems keliauti atrasti dar nematytas, nepatirtas vietas. Taigi, ji – tarsi vadovėlis, vesiantis, kur tik norima: į Rytus, į Vakarus, aplink Lietuvą… Ir trečiasis (itin paltus) skyrius – tai 112 žmonių šilti prisiminimai apie R. Krupicką. Čia atrasite visko: ir juoko, ir ašarų, ir daugybę kasdienių, įdomių istorijų“, – sakė ji.

 

„Kiekvieno mūsų gyvenimas yra pilnas atminties – tiek esame žmonės, kiek atsimename. Apie kiekvieną asmenybę turime tam tikrus raktažodžius… Mažvydo klubas, Kultūros fondas, profesorius Kudaba, Pedagoginis universitetas, knygnešystė – šie žodžiai mano gyvenimą sieja su Rimantu Krupicku. Rimantas – daugiabriaunė asmenybė. Vieniems duota gilintis į tam tikrą mokslo šaką ir palikti gilų pėdsaką, kitiems lemta arti giliai ir spindėti savo brangakmenio briaunomis. Kiekvienas save galime atrasti per brangakmenio atspindžio šviesą. Sakyčiau, kad čia ir yra R. Krupicko asmenybės esmė. Veikdamas jis mokėjo pagauti brangius atspindžius ir skatinti juos“, – taip mintimis apie bičiulį dalijosi pedagogė, socialinių mokslų daktarė, visuomenės veikėja Irena Kubilienė.

 

Mindaugas Vaičiulis, buvęs Jaunųjų geografų mokyklos mokinys, teigė, kad R. Krupickas – tai asmenybė, palikusi milžinišką įdirbį… „Jis ne tik Jaunųjų geografų mokyklos įkūrėjas, jis – jos siela. Pažintis su R. Krupicku užsimezgė dar vaikystėje, nes mano tėtis buvo nepagydomas turistas, todėl kartu su Krupickų šeima ėmėme keliauti, kai baigiau 1 klasę. Savaitė po Gražutės girią, aplankant Stelmužės ąžuolą, visos pirmosios žygeiviškos tradicijos… Pasidalysiu prisiminimu, atskleidžiančiu Rimanto asmenybę. Plaukėme Merkio upe ir R. Krupickas paskelbė kovosiantis su barbarizmais: už kiekvieną ištartą nelietuvišką žodį buvo skiriama bausmė. Prisimenu, kai vos atplaukus į Merkinę Rimantas supeikė vietinius rokerius, kad jie važinėja Merkinės piliakalniu. Jo meilė Lietuvai buvo nepavaldi nei laikui, nei vietoms, nei valdžioms. Įdomus faktas, kad, keliaudami su jaunųjų geografų būreliu, gaudavome R. Krupicko atmintinę, ką reikia turėti keliaujant. Vieną kartą gavau lapą su pabrauktu vienu žodžiu – fotoaparatas. Jam atrodė, kad be visko galima išgyventi, bet būtina užfiksuoti ir prisiminti tai, ką jau pamatei, sužinojai. Jaunųjų geografų mokykla – tai ne vien tik geografijos pamokos, bet ir išugdyta meilė gamtai, rūpestis savu kraštu, neįkainojamos savarankiškumo, draugystės, išbandymų patirtys“, – pasakojo M. Vaičiulis.

 

Knygos sudarytoja Sabina Pranculienė perskaitė Lietuvos gamtininko, kraštotyrininko, rašytojo, žurnalisto Henriko Gudavičiaus tekstą, kuris bene pirmasis perskaitė ir įvertino vos išleistą knygą.

 

APIE ILGAI LAUKTĄ KNYGĄ…

Ilgai laukėme šios knygos, gražiai pagerbiančios Rimanto Krupicko atminimą ir liudijančios prasmingą jo gyvenimo kelią. Kai kurie prisiminimų tekstai specialiai šiai knygai buvo parašyti dar 2010 m., bet dabar galėsime ilgai ir stropiai skaityti. Knygos sudarytojos pasistengė, kad mes, kolegiškų tekstų autoriai ir bičiuliški skaitytojai, neabejingai versdami puslapius, keliautume su Rimantu ilgai, įdomiai ir šiek tiek nostalgiškai.

Kai sakome, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra knyga, tai suprantame, kad ta knyga veikiausiai dar neparašyta. Dažniausiai jos niekas taip ir neparašo. Rimatas Krupickas gyveno labai ryškiai ir godžiai. Apie jo gyvenimą tiesiog buvo negalima neparašyti. Būtinai reikėjo prisiminti ir tai, apie ką pats Rimantas buvo linkęs patylėti. Iš kiekvienos kelionės žmogus turi sugrįžti šiek tiek protingesnis, jautresnis ir geresnis. Tie patys kriterijai galioja ir skaitant gerą knygą. Knyga apie Rimantą Krupicką turi eiti taip, tarsi tėra vieno žmogaus, tačiau drauge ir vieno iš daugelio Lietuvos žmonių gyvenimo istorija. Visi šių prisiminimų autoriai kalba apie tą ypatingą laiką, kai mokslinės bei sportinės kelionės kartu su folkloro ansamblio nepaprastu pakilimu buvo ta tylioji egzistencija, apie kurią tada dar lyg ir nedrįsome garsiai kalbėti, bet jautėme labai aiškiai. Kokios teisingos yra šios prisiminimų apie R. Krupicką eilutės: „Tokios dvasinio ir praktinio gebėjimo sankaupos viename žmoguje nėra dažnas reiškinys. O be šių savybių – dar ir dorovės šviesos spindėjimas yra retenybė.“ Apie tai tiesiogiai ir netiesiogiai kalba visi šios knygos autoriai.

Išskirtinis ir daug ką paaiškinantis yra Dovilės Krupickaitės tekstas. Žinoma, tas tolimas Krupickų šeimos istorijas galima skaityti kaip Islandų sagas. O nestokojant vaizduotės galima susieti net su Senojo testamento išminties knygomis. Bet pagalvokime, kuo lietuvių tauta kažkuriuo metu pradėjo išsiskirti iš visų kitų genčių bei tautelių, kurios apie laisvę gal ir pasvajodavo, bet prapuolė nesukūrusios savo valstybės. Labai svarbu, dalijantis vieno žmogaus biografija, susieti ją su tautos istorija. Šeima ir neužmirštos artimiausių prosenelių tradicijos, be abejo, kūrė jauno žmogaus svarbiausias nuostatas.

Knygoje „Turiu eiti“ skaitome, kad Rimantas Krupickas visada buvo blaivininkas, griežtai sudrausdavo besikeikiančius, visuomet jausdavo pareigą padėti silpnesniam. Turime prisiminti ne tik jo šeimą ir bendraminčius, bet ir visa tai, ką mūsų tauta saugojo ir išsaugojo nuožmiausiais šimtmečiais. Rodos, visai neseniai paaiškėjo, kad mūsų žodis knygnešys yra neišverčiamas į jokias kitas kalbas, nes niekur kitur toks reiškinys kaip knygnešystė nebuvo įvardytas. O juk Rimantas buvo ir knygnešys. Ir ne tik dėl to, kad slaptus žemėlapius kopijuodavo. Aš iki šiol išsaugojau jo dovanotą rankraštį „Tibeto medicina“.

Galvoju, kad visi darbai, kuriuos retkarčiais teko dirbti su Rimantu Krupicku, tuo metu atrodė patys svarbiausi, reikalingiausi. Taip, matyt, ir buvo. Bet tik dabar aiškėja, kokia išties plati buvo R. Krupicko veikla, kiek daug padaryti gali vienas žmogus. Tikiu, kad bus reikalingas ir antrasis šios knygos leidimas, bet tai priklauso ir nuo mūsų visų. Kiekvienas kasdien turime dirbti tiek, kiek galime. Kiekvienas savaip turime apeiti Lietuvą.

Henrikas Gudavičius, Liškiava, 2019 m. gegužės 1 d.

 

***

 

„REIKIA NE IEŠKOTI GROŽIO, O JĮ PAMATYTI“ (Rimantas Krupickas)

R. Krupicko dukra Dovilė Krupickaitė, padėkojusi knygos sudarytojoms už atliktą prasmingą darbą, svarstė, kad ši knyga dabar tarsi tam tikro Lietuvos laikmečio geografijos koncentratas. Pasak jos, esami ir būsimi pedagogai, skaitydami knygą, turėtų atrasti peno ir įkvėpimo, kas yra tikrasis mokytojas, kaip turi būti perduodamos vertybės.

 

„Rimantas buvo nepaprastai gabus, įdomus ir nuostabios atminties žmogus. Jis per paskaitas galėdavo nepildyti užrašų, bet pasižymėdavo juos sava stilistika ir visuomet turėdavo reikiamus atsakymus. Mūsų kursas turėjo laimės klausytis garbių profesorių. Visų taip mylima docentė Daina Galvydytė ir šiandien yra čia. Buvome itin gabūs, matyt, todėl, kad mus mokė išmintingi profesoriai. Ir, žinoma, daug keliavome. Turbūt suprantama – juk mūsų kurse buvo Rimantas. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi buvome įtraukti į žygius po įvairias vietas“, – prisiminė R. Krupicko kurso draugė Irena Švedienė, pridurdama, kad negalima nepaminėti, kokios nuostabios buvo ir kiek daug naudos studentams duodavo tolimosios praktikos. „Po jų Rimantas tapdavo studentų „dievu“. Ir ne tik dėl to, kad būdavo supratingas ir geras, bet ir dėl to, kad gebėdavo itin gerai išaiškinti visus gamtos dėsnius, ryšius. Jis sakydavo: „Objektyviausia mokinį mokyti realioje aplinkoje, kur galima gyvai stebėti, tyrinėti ir aktyviai veikti.“ Dabar labai liūdna, bet geografijos mokytojus ėmė ruošti be jokių gamtinių praktikų“, – apgailestavo ji.

 

Lietuvos keliautojas, orientacininkas Algimantas Jucevičius pastebėjo, kad tai buvo žmogus, mokytojas, kuris visą laiką mokė, kaip gyventi Lietuvai. „Jo žygiai, knygos, akcentai, kuriuos sudėjo Lietuvai: prisidėjo prie Atgimimo ąžuolyno sodinimo, tik jo dėka turime aukščiausią kalną Lietuvoje – Aukštoją…“ – pabrėžė jis.

 

***

„Žiūrėk, tarp sniegynų, kalnų karūnų, kalnų, šaunančių į viršų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Prie jo kojų debesys pridengė visą žemę: ten, apačioje, vyksta žemiški dalykai: maišatis, triukšmas, nerimas, bet debesys viską pridengė. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos, nuostabiai didingos, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazų ir malachitų, iš kristalų ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos, didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri plačiai atvertomis akimis, žiūri ir laukia. Pažadėjo ji, kad, saulei tekant, užsiplieskus karūnoms, spalvų chaoso ir spindulių šokio valandą uždainuos Saulei himną. Po jo kojom debesis nudengė visą žemę…“ – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laiško ištrauka, įprasminusia ne tik buvusią artimų sielų draugystę, bet ir bendrą požiūrį, savo kalbą baigė alpinistas Vladas Vitkauskas.