Turime nešti žinią, kad lietuviškai kalbėti yra ne gėda, o garbė

Dovilė Šileikytė

Kaip ir kiekvieną vasarą, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje neseniai surengti lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursai, o jiems baigiantis – forumas „Lietuva diasporoje: tobulėti, augti, garsinti, su(si)žinoti“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, skirti užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams ir lituanistiniam ugdymui. Nuo Šiaurės ir Pietų Amerikos iki Australijos ir Europos – visuose pasaulio žemynuose yra lituanistinių mokyklų. Daugiau nei dviejuose šimtuose dvidešimtyje užsienio lituanistinių mokyklų mokosi pasaulio lietuvių vaikai. Lituanistinių mokyklų vadovai, pedagogai, – tie ambasadoriai pasaulyje, kurie padeda išeivijos vaikams, šeimoms išsaugoti lietuvių kalbą, tradicijas, šaknis ir tapatybę. Renginyje labiausiai akcentuota informacijos, komunikacijos svarba.

 

Pirmoji šalies ponia, lituanistinio judėjimo švietimo globėja Diana Nausėdienė kalbėjo, kad siekiant išsaugoti lietuvių kalbą, svarbu stiprinti formalųjį ir neformalųjį lituanistinį švietimą Lietuvoje ir užsienyje, nuolat ryškinant lietuvių kalbos išsaugojimo pasaulio kultūrai svarbą. Lituanistinis švietimas – tai ir parama lietuvių emigrantų šeimoms, pagalba puoselėjant ryšį su Lietuva, kartu ir priminimas, kad jie visuomet laukiami tėvynėje. Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas teigė, jog pirmas žingsnis sprendžiant iššūkius – savikritiškai įvertinti ir įvardyti problemas: „Viena vertus, galima džiaugtis ir didžiuotis, kad turime tiek daug formaliojo ir neformaliojo lituanistinio švietimo mokyklų užsienyje, kurios laikosi neformaliojo švietimo mokytojų entuziazmo dėka (šį pasišventimą gerai iliustruoja vienos mokytojos ir mokyklos direktorės mintis, kad lituanistinis švietimas – vaikščiojimas lūžtančiu ledu: nežinai, kada įlūš, ir – ar pavyks išplaukti). Antra vertus, visiems – ir diasporai, ir politikams, dar reikia daug nuveikti, kad tokias mokyklas lankančių mokinių skaičius bent padvigubėtų. Lietuvai rūpi, kad svetur gyvenantys jaunuoliai kalbėtų lietuviškai, nes jei jie to nedarys, jų ryšys su Lietuva bus silpnas arba jo visai nebus. Ši problema suvokta kaip strateginė, norint ją išspręsti, reikia suvienyti pastangas, skirti deramą dėmesį ir paramą.“

Vygaudo Juozaičio nuotraukos

VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė pasakojo, kad į kursus atvyksta ir 78–80 m. žmonių iš Brazilijos, Kolumbijos, kurie angliškai ar ispaniškai sako: „Norime išmokti lietuvių kalbos, nes kažko gyvenime pritrūko ir mokytis lietuvių kalbos yra geriau nei lankytis pas psichoterapeutą.“ Mūsų gyvenime tai svarbūs dalykai, norisi tą paaiškinti vaikams, jauniems žmonėms ir jų tėvams.

 

Vilniaus universiteto (VU) profesorė Meilutė Ramonienė papasakojo, kaip po Nepriklausomybės atgavimo įsteigta VU lituanistinių studijų katedra organizavo ir rengė lietuvių kalbos kursus užsieniečiams, kūrė mokomąją medžiagą, sukaupė didžiulės patirties, bendradarbiavo su kitais universitetais, atliko tyrimus, susijusius su emigrantų kalba ir nuolat tęsia šį darbą, neseniai išleido dviejų tomų leidinį „Emigrantai: kalba ir tapatybė“. Profesorės teigimu, tai, kad galbūt lituanistinėse mokyklose mokosi ne tiek daug vaikų, kiek norėtume, stokojama informacijos (įskaitant ir akademinę, mokslinę) apie tai, kas šioje srityje nuveikiama Lietuvoje ir apie tai, kaip naudinga žmogui mokytis gimtosios, paveldėtosios kalbos, kad tai yra ne tik gražu ir kilnu, bet ir svarbu žmogui kaip asmenybei – mokėti protėvių kalbą, gebėti susikalbėti su artimaisiais: „Moksliniais tyrimais yra įrodyta dvikalbystės, daugiakalbystės nauda. Manau, kad dauguma tėvų, neleidžiančių vaikų į lituanistines mokyklas, daugelio šių dalykų tiesiog nežino. Jei šią žinią paskleistume labiau, jiems atsirastų paskata apsispręsti iš naujo.“

 

Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanė Vaiva Juškienė teigė kartu su kolegomis matanti, kad neformaliojo lituanistinio ugdymo mokytojams svarbu išmanyti ankstyvojo kalbos mokymosi metodiką, todėl sukūrė atskirą modulį, pagal kurį norintieji gali įgyti ankstyvojo kalbos mokymo įgūdžių, kompetencijų, nes mokytojui reikia išmanyti ne tik kalbos, bet ir pedagoginius, psichologinius dalykus. Loreta Timukienė, atstovaujanti Čikagos Maironio lituanistinei mokyklai, pasakojo, kad šios ugdymo įstaigos bendruomenė jaučia dėmesį (turint mintyje finansavimą), paramą lituanistiniam švietimui. Tačiau yra ir iššūkių: nemažai mokinių auga mišriose šeimose, pamokose vienu metu dalyvauja dvidešimt vaikų, tad akivaizdu, kad kiekvieno kalbos mokėjimo lygis skiriasi; mokomasi tik kartą per savaitę, be to, trūksta specialistų, kurie paruoštų vyresniųjų klasių mokinius egzaminams kalbos lygiui nustatyti.

 

Diskusijos dalyviai kalbėjo ir apie tai, kad trūksta lituanistinio švietimo informacijos vienoje vietoje, kad mokytojas galėtų stebėti, ką šioje srityje veikia aukštosios mokyklos, kolegos kitose mokyklose. Komunikacijos ekspertas, renginių organizatorius, pilietiškų iniciatyvų autorius Alkas Paltarokas išsakė mintį, kad reikia daugiau piliečių aktyvumo ir įsitraukimo – ne laukti ambasadorių, įmonių ar įstaigų vadovų kvietimų ir idėjų, o patiems mokytojams imtis iniciatyvos. Kaip pavyzdį diskusijos dalyvis paminėjo tautiškos giesmės giedojimo liepos šeštąją tradiciją, kurią sumanė „Ambersail“ jachta plaukę tūkstantmečio odisėjos dalyviai, ir kuri sėkmingai paplito tarp viso pasaulio lietuvių, tapo tradicija. Taip pat Alkas Paltarokas visiems, besirūpinantiems lituanistiniu švietimu, priminė apie naują, didėjančią sezoninės emigracijos (dirbant nuotoliniu būdu) tendenciją – svetur žiemojantiems lietuviams dažnai nėra kur leisti vaikų į lituanistines mokyklas ar darželius.

 

VDU Tarptautinių ryšių departamento atstovas Tomas Mickevičius, kuruojantis tarptautines praktikas universitete, pasakojo, kad kasmet vyksta konkursas, kurio metu studentai gali teikti paraiškas atlikti praktiką užsienio lituanistinėse mokyklose, suteikiamas finansavimas kelionei ir praktikos metu, programa turi daug potencialo, bet galbūt trūksta informacijos, nes pastaruoju metu (dar iki pandemijos pradžios) programos populiarumas ėmė mažėti. Vilma Leonavičienė pritarė, kad per mažai įkvepiame jaunus žmones daryti gerus darbus, jos nuomone, kiekvienas jaunas žmogus turėtų atiduoti tėvynei savo laiką ir žinias, patriotizmo trūkumas ypač matomas tarp studentų.

 

Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė, Seimo narė Dalia Asanavičiūtė teigė, jog diskutuoti reikėtų ne tik apie tai, kaip atnešti žinią iki žmogaus – vaiko, tėvų, senelių – bet informacijos (ką daro kitos mokyklos, kiek jos skelbia informacijos) trūksta ir pačioms lituanistinio švietimo įstaigoms, bet šią problemą ketinama spręsti, kurti platformą internete. Taip pat mažokas finansavimas nuomai, mokytojų atlyginimams, todėl pedagogų ir trūksta, nes dauguma dirba savanoriškai. Pasak Seimo narės, skaudu matyti, kaip mama lėktuve su vyru kalbasi lietuviškai, o su vaiku angliškai, tada kyla klausimas, kodėl taip nemylime savo kalbos, mums neturi būti gėda ja kalbėti ir kalbėtis. „Lietuvoje apie lituanistinį švietimą Lietuvoje žino vos 7 procentai žmonių. Džiaugiamės, kad žurnalistai jau ima apie tai kalbėti ir žino, kas tai yra. Turime nešti žinią, kad lietuviškai kalbėti yra ne gėda, o garbė“, – įsitikinusi Dalia Asanavičiūtė.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *