Tinkamos sąlygos kiekvienam vaikui

Grigiškių „Šviesos“ gimnazija yra atvira visiems vaikams. Vis dėlto, pasak mokyklos direktorės Astos Turskienės, mokyklos, priimančios ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, valstybės ir savivaldybių paramos sulaukia pernelyg mažai.

„Štai žiūrėkite: nuo kitų mokslo metų specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, besimokantiems 5–8 klasėse, numatyta vos 0,25 mokytojo padėjėjo etato. Tai reiškia, kad mokytojo padėjėjas su mokiniu bus dvi pamokas. Kaip vaikui išbūti mokykloje likusį laiką? Be to, mokytojo padėjėjo atlyginimas ir taip yra minimalus. Kur rasti žmogų, galintį būti su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiu vaiku, kuris gali ir apspjauti, ir suduoti, už porą šimtų eurų per mėnesį?“ – rodydama dokumentų šūsnį, retoriškai klausia A. Turskienė.

Asta Turskienė ir Audronė Galvanauskienė

Dėl lėšų trūkumo kenčia vaikų gerovė

 

„Šviesos“ gimnazija – vienintelė lietuviška mokykla Grigiškėse. Pirmasis negalią turintis vaikas čia atėjo prieš šešerius metus. Mergaitei, kuri iki penktos klasės mokėsi pradinėje „Pelėdžiuko“ mokykloje, nustatytas cerebrinis paralyžius, padėties sutrikimai, be to, ji turi ir psichologinių problemų – bijo tiek uždarų, tiek didelių erdvių.

„Nedideliame kabinete mokinės vienos palikti negalima, su ja nuolat turi būti arba mokytojas, arba mokytojo padėjėjas, arba sveikatos priežiūros ar kitas specialistas. Būdama viena, mergaitė jaučia didelį nerimą. Ji negali viena keltis liftu, judėti koridoriais. Pagal etatų sąrašą geriausiu atveju jai priklauso keturios mokytojo padėjėjo valandos per dieną. Ką galvoja valstybės tarnautojai, skirdami tokį kiekį valandų vaikui, kuriam reikia nuolatinės priežiūros? Matome, kaip mergaitė pas mus tampa socialesnė, išdrąsėja. Ji kartu su klasės draugais vyksta į teatrą, mieste vykstančius renginius. Jai gimnazijoje gerai“, – dėsto direktorės pavaduotoja ugdymui Audronė Galvanauskienė.

 

Pasak jos, šiais metais dešimt klasių baigusios mergaitės tėvai, prisiklausę gandų, prieš ateinantį rugsėjį jaučia didelį nerimą – neva mokytis gimnazijoje ji nebegalės, nes nebebus skirtas mokytojo padėjėjo etatas. „Mokymas namuose – ne išeitis. Kiekvienas vaikas nusipelno būti kartu su visais, tai teigiamai veikia jo raidą“, – sako A. Galvanauskienė. Deja, mokyklų vadovams dažnai tenka patiems spręsti sudėtingas problemas, nuolat minti valdžios institucijų slenksčius, prašyti, įrodinėti, „išmušinėti“.

 

Iššūkiai – nuo praėjusių metų rudens

 

A. Turskienė pasakoja, kad didieji iššūkiai gimnazijos bendruomenei prasidėjo nuo praėjusių metų rugsėjo, kai mokyklą pradėjo lankyti pradinukai, anksčiau mokęsi darželyje-pradinėje mokykloje „Pelėdžiukas“. Jau spalio mėnesį paaiškėjo, kad kiekvienoje klasėje yra bent po du vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Pedagogai tam nebuvo tinkamai pasirengę.

„Susidūrėme su įvairiausiomis situacijomis. Vaikų sutrikimai skirtingi. Kai kurie pradinukai buvo agresyvūs, jų elgesys – nekontroliuojamas, nuo jo kentė ne tik mokytojai, bet ir klasės draugai. Ieškojome įvairių pagalbos būdų, pirkome specialiąsias priemones, samdėme naujus darbuotojus, kurie turėtų įgūdžių dirbti su itin retų sutrikimų turinčiais mokiniais“, – dėsto mokyklos direktorė.

 

Pasak jos, patirtis parodė, kad daugiausia problemų su kitokiais vaikais kyla suaugusiesiems, mokiniai į juos reaguoja paprasčiau. „Visada sakau mokytojams ir tėvams – problemų turi ne vaikai, o mes, nes siekiame juos padaryti tokius, kokius norime matyti. Jų perdaryti neįmanoma. Turime išmokti nelygiuoti visų pagal vieną liniją. Gaila, vis dar turime susidarę „gero“ vaiko standartą – tai toks, kuris niekada neprieštarauja, neturi savo nuomonės, nešneka negerų dalykų. Vis dėlto toks standartas nėra siekiamybė“, – kalba mokyklos vadovė.

Direktorė sako, jog jai teko perskaityti nemažai literatūros, mokytis, kad galėtų pagelbėti tiek pedagogams, tiek vaikams, tiek jų tėvams: „Mokytojams visada sakiau: turite suprasti, kad vaikų elgesyje su jumis nėra nieko asmeniško, jie tiesiog kitokie. Vis dėlto pedagogas – įžeidi asmenybė, sunkiai pakelianti vaikų akibrokštus. Be to, mokytojams trūksta žinių, kaip dirbti su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais. Rengėme kursus, mokymus, mokėmės ir iš savo patirties.“

 

Visiems reikia ramybės kampelio

 

Pasak A. Galvanauskienės, daugiausia dėmesio praėjusiais mokslo metais gimnazijoje teko skirti pradinukų ugdymo problemoms spręsti: „Dalykininkai pasijuto apleisti, priekaištavo – „viską darote tik dėl tų pradinukų“. Teko aiškinti, kad stengiamasi visų labui – specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai ateis ir į gimnazijos klases, būtina dirvą tam rengti iš anksto.“

Pasak direktorės pavaduotojos, specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų, kurie nuo rudens pereis mokytis į penktąsias klases, tėvai dar rugpjūtį skatinami susipažinti su skirtingų dalykų mokytojais, išsakyti lūkesčius, aptarti galimas problemas. „Į paauglių pasaulį ateina „sunkūs“ vaikai, juos pasitiks daug mokytojų, nauja auklėtoja. Jie ateina iš savotiškų šiltnamio sąlygų, kur mokėsi atskirose patalpose, turėjo mokytojo padėjėją. Stengiamės parengti pedagogus iš anksto, kad jie nepatirtų tokio šoko, su kokiu praėjusių mokslo metų pradžioje susidūrė pradinių klasių mokytojai“, – sako A. Galvanauskienė.

 

Be pedagogų, kitokių vaikų atėjimui į gimnaziją reikia parengti ir vyresniųjų klasių mokinius. A. Galvanauskienė pasidžiaugia, kad pastaruoju metu atsirado įvairių socialinių įgūdžių ugdymo programų, tokių kaip „Paauglystės kryžkelės“, „Raktas į sėkmę“ ir panašiai. „Turime paruošti septynis šimtus mokinių, kad gimnazijoje gerai galėtų jaustis penki, šeši ar penkiolika kitokių vaikų“, – pabrėžia direktorės pavaduotoja.

 

A. Turskienės teigimu, įveikti praėjusių mokslo metų iššūkius mokytojams daug padėjo specialistų komanda. Mokykloje dirba psichologas, specialusis, socialinis pedagogas. Ypač didelis logopedės indėlis, kuri pati augina specialiųjų ugdymosi poreikių turintį vaiką. Ji mokė pedagogus, kaip suvaldyti kritines situacijas, kaip elgtis su kiekvienu vaiku, kaip juos apkabinti. Pasirodo, esama ir stebuklingų apkabinimų.

Gimnazijos vadovės teigimu, labai svarbu, kad specialistų komanda dirbtų čia pat, mokykloje. Ji neigiamai vertina ketinimus gimnazijose dirbančius specialistus keisti mobiliosiomis komandomis, kurios atvyktų į mokyklas ištikus krizėms. „Kaip rodo praktika, situacija mokykloje gali pasikeisti per keletą minučių. Net ir smulkmenos gali sukelti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų agresijos priepuolius. Pagalbos dažnu atveju reikia čia ir dabar“, – dėsto A. Turskienė.

Specialiosios klasės – ne atskirčiai didinti

 

A. Turskienė sako, kad pedagogų kolektyvas ilgai svarstė, kaip specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams sukurti kuo geresnes sąlygas. Šiuo metu pradinukams skirtose patalpose įrenginėjama specialioji klasė. „Teko įdėti nemažai pastangų, kol įtikinome įvairaus lygio valdininkus, kad tokia klasė mokykloje – būtina. Paneigėme mitus, kad tai didins specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų atskirtį. Nuo mūsų, pedagogų, kūrybiškumo priklauso, ar suteiksime galimybę vaikams įsitraukti į bendras veiklas. Specialiojoje klasėje vaikai galės būti vieną, dvi pamokas per dieną. Likusį laiką jie mokysis kartu su kitais vaikais, kartu dalyvaus bendruose renginiuose ir veiklose“, – dėsto direktorė.

 

Jos teigimu, autizmo sutrikimą turintiems vaikams ypač reikia ramybės, nes iš pusiausvyros juos išvesti gali bet kas. Ne mažiau jiems svarbios ir griežtos taisyklės, dienos rutina. Kiekvienam mokiniui žadama sudaryti individualų ugdymo planą, aptarti su tėvais, kiek laiko vaikas bus su klasės draugais, kiek – specialiojoje klasėje. Galbūt bus tokių dienų, kai mokinys savo klasėje galės prabūti ir visą dieną.

Už gimnazijos lėšas įrenginėjamas ir multisensorinis kabinetas, kur galės pailsėti, nusiraminti ne tik turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, bet ir kiti vaikai ar pedagogai.

Dėmesys – kiekvienam vaikui

 

Pasak direktorės, pedagogų dėmesio reikia ne tik specialiųjų ugdymosi poreikių, bet ir ypač talentingiems vaikams. Jie taip pat būna itin jautrūs aplinkinių požiūriui, pažeidžiami. „Didžiuojamės, kad mūsų mokykloje mokosi jaunuolis, kuris jau dabar kuria muziką lietuviškoms grupėms. Jo pažymiai buvo prasti, todėl po dešimtos klasės vaikinas pareiškė: „Išeinu, toliau mokysiuosi profesinėje mokykloje.“ Pasikviečiau jį pasikalbėti. Paklausiau, kas jam įdomu? Pamažu vaikinas atsivėrė, papasakojo, kad kuria muziką. Įkalbėjau jį likti mokykloje. Leidau jam įrašyti muziką mokyklos įsigyta aparatūra. Dabar jis mokosi aštuonetukais, rengiasi studijuoti muziką užsienyje. Ateina pas mane su gėlėmis, dėkoja. Prie kiekvieno vaiko reikia rasti individualų priėjimą. Mokytojams visada sakau – koks vaikas bebūtų, turintis specialiųjų poreikių, genijus, labai gabus menui, tai yra tik vaikas, kuriam reikia šilumos ir supratimo“, – pasakoja direktorė.

 

A. Galvanauskienė sako, kad gimnazijoje pasireikšti leidžiama visiems mokiniams. „Mane sužavėjo direktorės poelgis, kai ji leido lankomumo, mokymosi problemų turintiems vaikams organizuoti diskoteką. Tiesa, prieš tai jiems buvo iškeltos tam tikros sąlygos, kurias turėjo įvykdyti. Mokiniams to padaryti nepavyko, vis dėlto tai buvo puiki pamoka, kad gimnazijos bendruomenės gyvenime gali dalyvauti visi. Niekada nenurašome nė vieno vaiko, negalvojame, kad tas, kuris prastai mokosi, yra žlugęs. Galbūt jis bus gabus kitiems dalykams, puikiai tvarkysis gyvenime“, – sako direktorės pavaduotoja.

 

Veiklos laisvė suteikiama ir „Šviesos“ gimnazijoje išrinktai Mokinių tarybai. Deja, pasak direktorės, ne visi jos nariai išlaiko išbandymą valdžia. „Mokslo metų pradžioje Mokinių taryba dirbo puikiai, neturėjome jokių priekaištų. Vis dėlto po kurio laiko jos nariai pajuto per daug laisvės – pradėjo išdavinėti raštelius, pateisinančius kitų vaikų praleistas pamokas. Teko tarybos pirmininką atstatydinti. Atėjusiam pas mane paaiškinau: išbandymas valdžia – vienas rimčiausių išbandymų gyvenime, gerai, kad patyrė jį dar mokykloje, o ne vėliau, kai atsakomybės našta bus kur kas didesnė. Mokinys protingas, suprato. Tikiuosi, kad tai jam bus puiki pamoka ateičiai“, – šypsosi direktorė.

Veiklos – įvairiausios

 

A. Turskienės teigimu, visi sprendimai gimnazijoje priimami tik pasitarus su bendruomene. „Esu pasidalintos lyderystės šalininkė. Man nepatinka piramidės vadovavimo sistema, kai viršuje – galva, o apačioje – kareiviai. Vadovavimo sistema turi būti „plokščia“, kai problemos sprendžiamos, sprendimai priimami drauge. Be abejo, didžiausia atsakomybė visais atvejais tenka vadovui, todėl ir paskutinį žodį paprastai tariu aš. Vis dėlto jei žmogui suteiki galimybę prisiimti atsakomybę, jei nurodai kryptį, jei palaikai, drauge galima nuveikti labai daug“, – sako A. Turskienė.

Nenuostabu, kad „Šviesos“ gimnazijoje daug įdomių iniciatyvų, daug turiningos, prasmingos veiklos. Mokiniai dalyvauja įvairiuose konkursuose, olimpiadose. Kiekvieną pusmetį nugalėtojai paskatinami padėkomis. Nepamirštami ir mokiniai, aktyviai dalyvavę popamokinėje veikloje, garsinę gimnazijos vardą už jos ribų.

Daug dėmesio skiriama pilietiškumui skatinti, sveikai gyvensenai. Vykdoma alkoholio, tabako, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencija, veiklos prieš patyčias.

 

Gimnazijoje veikia įvairūs būreliai, vykdomi projektai, tarp jų – tarptautiniai, tokie kaip „Nordplus Junior“, „Ką reiškia būti patriotu XXI amžiuje?“, DofE apdovanojimų programa, kurioje dalyvaudami mokiniai patys sau išsikelia asmeninio tobulėjimo tikslus. „Erasmus+“ projekto „Be a Buddy not a Bully“ tikslas – sukurti saugią aplinką mokykloje, sumažinti patyčias ir smurtą.

Gimnazijoje įgyvendinamas projektas C.O.N.T.E.ST. – „Meeting the Challenge of Inclusion through music and trained staff“, skirtas ugdyti mokinių meniniams, IT ir užsienio kalbų gebėjimams, ypač daug dėmesio skirti mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. „eTwining“ projekte „Colouring meaning“ mokiniams sudarytos sąlygos pažinti skirtingas kultūras, ieškoti tautų panašumų ir skirtumų per patarles ir priežodžius.

Pasak direktorės, tai – tik nedidelė dalis gimnazijoje vykdomų veiklų. Įdomių, prasmingų užsiėmimų čia gali rasti kiekvienas.

 

Autorės nuotraukos