Su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais dirbančios mokytojos patarimas: nebijokite ir būkite lankstūs

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyrius lapkričio ir gruodžio mėnesiais rengia viešąsias konsultacijas, skirtas draugiškam požiūriui į autizmo spektro sutrikimą formuoti, visuomenės tolerancijai šį sutrikimą turintiems žmonėms ugdyti.

Lapkričio 30-osios viešosios konsultacijos tema „Bendrųjų ugdymo programų taikymas dirbant su autizmo sutrikimų turinčiais mokiniais“. Savo patirimi pasidalijo Kauno Prano Daunio ugdymo centro mokytoja Laima Buliuolienė.

Vaikai – skirtingi, mokymo metodai – taip pat

 

Prieš septynerius metus Prano Daunio ugdymo centras, kur iki tol mokėsi regos sutrikimų turintys mokiniai, priėmė ir turinčius autizmo spektro sutrikimą vaikus. „Tai buvo didelis iššūkis mokyklos bendruomenei. Vaikų sutrikimai labai skirtingi: vieniems reikia vaizdo, kitiems – garso, kuris pirmiesiems labai trukdo. Vis dėlto imtis naujos veiklos nebijojau – dirbdama bendrojo ugdymo mokykloje, klasėje visada turėdavau bent po vieną ar du sutrikimų turinčius vaikus. Tuomet tekdavo dirbti vienai, be mokytojo padėjėjo, tad iššūkis buvo dar didesnis“, – pasakoja L. Buliuolienė.

 

Mokytoja su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais centre dirba jau septintus metus, šiuo metu – jau su antrąja pradinukų laida: „Visi vaikai mokosi pagal bendrojo ugdymo programas, tik jos pritaikytos mokiniams ar individualizuotos. Stengiuosi nieko neišgalvoti, išskyrus papildomas užduotis, kurios atitinka esančias pratybose ar vadovėliuose. Tai – būtina, nes mūsų vaikai vertinami pagal bendrojo ugdymo programų reikalavimus.“

 

L. Buliuolienės teigimu, darbas su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais yra ypatingas: „Pavyzdžiui, rašyti tenka pradėti nuo rašymo priemonės paėmimo į rankas. Ne vienas mokinys ją išdrįsta paimti tik antraisiais ar trečiaisiais mokymosi metais. Rašyti į sąsiuvinius vaikai taip pat išmoksta neiškart. Ne visada rašant pavyksta išsitekti eilutėse ar langeliuose, mokinių sąsiuviniai būna ir spalvoti, ir su piešinėliais. Štai vienam mano mokinių labai patiko autobusai, troleibusai, todėl atokvėpio minutę sąsiuvinyje jų pripiešdavo. Kitas vaikas buvo labai kūrybiškas, mėgo rašyti spalvotais pieštukais. Iš pradžių kiekviena eilutė būdavo vis kitos spalvos, paskui – kiekvienas puslapis. Dar kitas berniukas atkakliai rašė vieną sakinį ant kito – taip po keletą kartų. Pats, beje, prisimindavo kiekvieną parašytą sakinį. Situaciją pavyko pakeisti tik leidus per pamokas naudotis kompiuteriu. Nekreipiu į tokius dalykus dėmesio – svarbiausia, kad vaikai rašo, nori rašyti.“

Svarbu kūrybiškumas

 

Mokytoja pristatė priemones, kurios autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams padeda išmokti skaityti ar rašyti. Per pamokas ypač praverčia veiksmažodžių kortelės, taip pat knygelės „Skaitymo pratybos“ ir „Labas, raide“. „Mūsų vaikai mokosi ne kaip visi, o vadinamuoju globaliuoju, arba atvirkštiniu, būdu. Jei kitose mokyklose vaikai pirmiausia išmoksta raides, tada skiemenis ir žodžius, tai mūsų vaikai pradeda mokytis nuo žodžio ir vaizdo, tada pereina prie skiemens ir raidės. Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai mokosi akimis, matydami užrašytą žodį, vėliau mokosi rasti skiemenis, raides. Darbas labai sunkus, užtrunka daug mėnesių, kol išmokstama tai padaryti“, – pasakoja L. Buliuolienė.

 

Autorės nuotraukos

Jos teigimu, mokantis skaityti ar rašyti, labai svarbus mokytojo kūrybiškumas: „Visų vaikų galimybės labai skirtingos, kiekvienam reikia skirtingų metodų. Svarbu pasiekti, kad vaikai norėtų atlikti užduotis. Visada ieškau kuo įvairesnių mokymo formų – vieną dieną mokydamiesi rašyti klijuojame atskirus skiemenis, kitą dieną juos rašome – reikia, kad vaikui būtų įdomu, tada jis norės mokytis. Žinoma, pasitaiko, kad mano parengtos užduotys atsiduria ir šiukšliadėžėje – tokia vaikų protesto forma. Tada pasiūlau kitas užduotis, kurias gali ir nori atlikti.“

 

Mokytoja sako nematanti problemos, jei vaikai rašo ne rašytinėmis, bet spausdintinėmis raidėmis: „Mano supratimu, nuo to, kokiomis raidėmis parašyta, esmė nesikeičia. Be abejo, jei matome, kad vaikas gali rašyti rašytinėmis raidėmis, būtinai to mokome. Naudojame ir būdą, kai vaikas verčia spausdintinį raštą rašytiniu – tokiu atveju dirba ne tik ranka, bet ir lavinamas mąstymas.“

Ne visos užduotys sekasi vienodai

 

L. Buliuolienė pasakoja, kad kai kurios užduotys autizmo sutrikimą turintiems vaikams sekasi lengviau, kitos – sunkiau: „Parašyti rašinėlį pagal pateiktą piešinį mūsų vaikams – labai sunki užduotis. Sąsiuvinyje priklijuoju pačių mokinių pasirinktą paveikslėlį, apie kurį jie turi parašyti bent keletą sakinių. Kartais renkamės lego kaladėles – vaikas pats susikuria vaizdelį, o tada jį aprašo keletu sakinių. Kur kas lengviau mūsiškiams sekasi priebalsių asimiliacija, šią temą vaikai pradeda suprasti greitai, vos po vienos ar dviejų pamokų.“

 

Mokantis matematikos, lengviausiai autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams sekasi geometrija – jie greitai išmoksta skirstyti, dėlioti geometrines figūras, jiems tai labai patinka. Vaikai taip pat mėgsta žaisti su išklotinėmis, jas sulankstyti. „Mokydamiesi statistikos, iš pradžių piešiame stulpelius, juos dalijame į dalis, spalviname. Tada lyginame atskiras dalis, mokomės, kuri mažesnė, kuri didesnė, kuri – didžiausia. Vaikams tai nėra sunki užduotis. Kur kas sudėtingiau suvokti, kas yra skaičius, kas – skaitmuo. Kai kuriems, kiek besistengdavome skaičiuodami obuolius, saldainius ar kitus daiktus, tai suvokti pavyksta tik trečioje klasėje. Pastebėjau, kad skaičiuoti stulpeliu mūsų vaikams taip pat sekasi lengviau negu eilute“, – dėsto L. Buliuolienė.

 

Per matematikos pamokas pasitelkiamos įvairios priemonės – specialios liniuotės, skaitliukai ir panašiai. Mokytoja skaičius, kuriuos reikia pridėti, rašo viena spalva, kuriuos atimti – kita. Svarbu, kad vaikai įsimintų, kur ir ką reikia rašyti. Dalį pamokoms reikalingų priemonių mokytoja pasigamina pati.

 

L. Buliuolienės teigimu, jei kuris nors vaikas per pamoką nenori atlikti paskirtos užduoties, jam leidžiama pasirinkti kito dalyko užduotį. „Be abejo, siūlau užduotis iš tų, kurios numatytos tai dienai. Atlikę vieną užduotį, vaikai renkasi kitą, taip pamažu atlieka visas. Tiesa, trečioje ar ketvirtoje klasėje šio metodo atsisakau – vaikai penktoje klasėje pereis prie dalykinės sistemos, kur skirtingi mokytojai nepasiūlys kito dalyko užduoties. Vaikai turi įgyti įgūdžių, suprasti, kad, tarkime, lietuvių kalbos pamokoje turi atlikti lietuvių kalbos užduotis“, – aiškina mokytoja.

 

Ji pabrėžia, kad pedagogai, dirbantys su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais, neturėtų pamiršti, kad mokiniams nereikia pateikti viename lape surašytų daugybės užduočių: „Atliekant testus, dalį jų derėtų užklijuoti, paslėpti po lipdukais. Jei vaikas matys visas užduotis, tai skaidys jo dėmesį, trukdys susikaupti. Be to, patikrinimo testams atlikti stengiuosi parinkti užduotis, kur mažiau skaitymo. Nors dalis vaikų skaito, bet loginis mąstymas nėra jų stiprioji pusė, jiems sunku suprasti, ką perskaitė. Atliekant testus, mokiniams reikia ne tik perskaityti užduotį, bet ir „išversti į jų kalbą“. Atsakymus, žinoma, rašo patys, bet mokytojo paaiškinimas jiems būtinas.“

Dėmesys – integracijai į bendruomenę

 

Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai Prano Daunio centre sėkmingai atlieka ir dailės bei technologijų užduotis. Čia jiems taip pat sekasi nevienodai. „Vaikams nesunku sudėlioti dėliones, bet patiems jas sukurti sudėtinga. Atliekant darbelius, labai praverčia filmuota medžiaga internete. Vaikai įsimena, kaip darbelis daromas, ir gali pakartoti tai patys. Daug ką galime – spalvinti, klijuoti, bet patiems ką nors sukurti yra sunku. Vaikams reikia parodyti, iš ko jie gali rinktis, ką piešti, pavyzdžiui, namą, medį, mamą, tėtę ar panašiai“, – dėsto mokytoja.

 

L. Buliuolienė pasakoja, kad autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams patinka fizinio aktyvumo pamokos, jie mėgsta sportuoti, mokiniai lanko žirgyną, baseiną: „Tiesa, pirmasis mūsų apsilankymas baseine sukėlė daug baimės darbuotojams, patalpoje išsirikiavo visi dirbusieji toje pamainoje. Vis dėlto baimės greitai dingo, su mūsiškiais liko tik vienas treneris. Beje, sportuodami mūsų vaikai labai kūrybingi – patys gali susigalvoti kliūčių ruožų ar susikurti miestelį užduotims atlikti. Su mokiniais išbandėme daugybę terapijų – šunų, žirgų, delfinų. Stengiamės išnaudoti visas galimybes lavintis, tobulėti.“

Pasak mokytojos, labai svarbu formuoti autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų gyvenimiškus, socialinius įgūdžius: „Vaikai itin mėgsta gaminti – kartu skutame bulves, lupame ir kepame obuolius, spaudžiame sultis, Užgavėnėms kepėme blynus. Tai – ir puiki galimybė lavinti smulkiąją motoriką. Taip pat einame į parduotuvę apsipirkti, pirmą kartą mokomės pasiimti vežimėlį, tada nusipirkti, ko reikia, pasinaudoti savitarnos paslauga, nuskenuoti prekes. Norėčiau paraginti: dirbkime su šiais vaikais taip, kad jie galėtų integruotis į bendruomenę, kad išmoktų tiek, kiek gali išmokti, kad vėliau susirastų darbą pagal savo galimybes.“

Tegu nedideliais žingsneliais, bet į priekį

 

L. Buliuolienė pabrėžia, kad, mokant autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus, labai svarbu išmokti džiaugtis kiekvienu žingsneliu, tegu ir mažiausiu – svarbu, kad vaikas eitų į priekį: „Turi pažinti kiekvieną vaiką, kiekvienam taikyti jam priimtinus ugdymo metodus. Kaskart svarbu surasti „netinkamas mintis“, kurios sukelia vaikui nereikalingas emocijas, o jos savo ruožtu – blogą elgesį“.

 

Mokytojos teigimu, dirbdamas su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais, pedagogas turi būti labai lankstus: „Svarbu užduotis su vaiku baigti daryti tuo metu, kai jam sekasi, kai jaučia emocinį pakilimą, kurį prisimins gavęs panašią užduotį. Būtina ugdyti mokinių savarankiškumą, empatiją. Mokyklose, kur mokosi autizmo spektro sutrikimą turintys mokiniai, labai reikalingi nusiraminimo kambariai, kur jie galėtų pabūti vieni.“

 

Dirbant su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais, labai svarbi tvarka, eiliškumas. Šiems mokiniams būtina rutina. „Jei pasakysi, kad į ekskursiją veš geltonas autobusas, o atvažiuos raudonas, jie atsisakys į jį lipti. Vis dėlto visas šių vaikų „lengvas keistenybes“ reikia palikti ramybėje. Išlaukime momento, kol vėl viskas bus gerai“, – skatina L. Buliuolienė.

 

Ji pabrėžia, kad pagalba autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams neturi būti teikiama nuolat – kartais padėjėjui dera atsitraukti ir leisti ką nors padaryti pačiam, tai skatins jį tobulėti. Svarbu šiuos vaikus išmokyti dalykų, kurie bus naudingi gyvenime.

 

Pedagogė ragina mokytojus neišsigąsti sužinojus, kad į mokyklą ateis autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas. „Būkite lankstūs, neįkelkite savęs į rėmus, nekurkite stereotipų. Nebijokite bandyti, ieškoti, siekite atrasti tai, kas tinka konkrečiam vaikui. Be abejo, autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas mokykloje – didžiulis iššūkis pedagogams, todėl nebijokite ieškoti pagalbos, klausti. Svarbu, kad mokytumėtės visi kartu“, – pabrėžia L. Buliuolienė.