Spalvotas pasaulis, arba vaikų baimių įveikimas piešiant

„Piešimas kaip žaidimas – tai ne tik vaikų sąmonėje atsispindinti realybė, bet ir jos modeliavimas, santykis su ja“ – rašo dailės terapeutė C. Ross. Anot minėtos autorės, pasitelkus piešinius galima geriau suprasti vaikų interesus, jų gilius, ne visada atskleidžiamus išgyvenimus ir turėti tai omenyje bandant įveikti baimes. Vaikai lengvai gali sutapatinti save su vienu ar kitu piešinio veikėju ir išreikšti savo santykį su juo – tai vyksta kiekvienąkart vaikui piešiant. O tai leidžia naudoti piešinius terapiniais tikslais

 

Piešdamas vaikas atsipalaiduoja, išsijudina iš neveiklios, pasyvios būsenos, sustingimo, apatijos, uždarumo. Vaikas pažadinamas sąmoningai veiklai. Tai yra daugiau negu nuraminimas. Vienok, tai nereiškia, kad aktyviai piešiantis vaikas nieko nebijo, paprasčiausiai jo atveju sumažėja baimių atsiradimo tikimybė, kas jau savaime turi nemažą reikšmę mažylio psichiniam vystymuisi.

 

Kuo daugiau vaikas turi interesų, tuo mažiau baimių, ir atvirkščiai, kuo labiau ribojami vaiko interesai ir kontaktai, tuo didesnė fiksacija ties savo pojūčiais, vaizdiniais ir baimėmis.

Kokias baimes pavyksta įveikti piešiant?

 

Pirmiausia piešiant pavyksta įveikti baimes, pagimdytas vaizduotės. Toliau pagal įveikimo piešimu sėkmingumą eina baimės po realių traumuojančių įvykių, tačiau įvykusių pakankamai seniai ir palikusių ne itin ryškų emocinį pėdsaką vaiko atmintyje. Nepakankamas piešimo efektas gaunamas, kai traumuojantis įvykis (užstrigimas lifte, šuns įkandimas, mušimas, gaisras ir t. t.) įvyko neseniai. Tada tikslingesni yra žaidimai, padedantys reaguoti į išgąsdinusią situaciją ir taip pakeisti santykį su ja.

Kas trukdo įveikti baimes piešiant?

 

Psichologo A. I. Zacharovo atlikti tyrimai rodo, kad jei abu tėvai yra nerimastingi, tai vaiko baimių piešimo efektas sumažėja dvigubai. Jei tik vienas iš tėvų yra baikštus ir nerimastingas, tai efektas suprastėja 1,5 karto.

 

Neigiamai veikia baimių piešimo rezultatus ir tėvų neurozės, ir nervinio pagrindo vidaus organų ligos. Priežastis – gyvenimo džiaugsmo stygius šeimoje, nuolatinės kalbos apie savijautą. Tokioje aplinkoje vaikai mažiau žaidžia ir piešia, o piešiniuose vyrauja niūrenės spalvos.

 

Gausybė nuolatinių ir nenusakomų grėsmių šeimos gerovei, kitais žodžiais tariant, saugumo ir užtikrintumo šeimos ryšių tvirtumu jausmo nebuvimas padidina vaikų baimių skaičių. Ir tos baimės vis atgyja, nes nesikeičia emocinė atmosfera šeimoje. Todėl, kokias tik pastangas bedėtų konfliktuojantys tėvai, kad pašalintų vaiko baimes per piešinius, rezultatas visada toks pat – 4–5 kartus prastesnis nei draugiškose šeimose.

Kas padeda įveikti baimes piešiant?

 

Geriausi rezultatai piešiant baimes gaunami 5–11 metų vaikų, nes šiame amžiuje vaikai labiausiai mėgsta piešti.

 

Labai geras efektas gaunamas, kai vaikai ir tėvai piešia kartu – galima ant vieno lapo. Iš vienos pusės į kelionę leidžiasi suaugęs, iš kitos – vaikas. Susitikimas gali įvykti bet kurioje lapo vietoje, priklausomai nuo sėkmingo kliūčių įveikimo, ir svarbiausia, abipusio malonumo.

 

Kuo tėvų auklėjimas švelnesnis ir mažiau ribojantis, tuo geresnis efektas gaunamas įveikiant baimes dailės terapija. Žinoma, kur kas paprasčiau yra įsakinėti ir barti, nei įtikinti ir nukreipti. Bendravimo meno, skatinančio gyvenimo džiaugsmą, būtina mokytis ilgai, neretai visą gyvenimą.

Vaizduojamoji vaiko veikla turi keletą taisyklių:

 

Pirma, neribokite vaiko priemonių pasirinkimo. Baimės piešiamos spalvotais pieštukais, flomasteriais, vaškinėmis kreidelėmis, akvareliniais dažais ar guašu. Piešmokyklinukai ir pradinukai dažniausiai naudoja flomasterius.

 

Antra, yra tam tikra atvirkštinė proporcija: kuo vaikas mažesnis, tuo didesni turi būti teptukai, pieštukai, flomasteriai  ir popieriaus lapas.

Baimių įveikimo etapai

 

Pirmas etapas norint įveikti baimes yra baimės pavaizdavimas, įvardijimas. Būtent baimių konkretizavimas padeda vaikui atsikratyti neapibrėžtumo ir iškelti į paviršių, įvardinti tai, kas neramina ir kankina. Vaikams yra kur kas paprasčiau nupiešti savo baimes, negu apie jas papasakoti.

 

Pradžioje yra prašoma nupiešti kiekvieną savo baimę atskirai. Tada mama, tėtis ar mokytojas su vaiku tas baimes aptaria ir paprašo nupiešti, kaip vaikas tas baimes įveikia. Ir pasikalba apie naujus piešinius.

 

Psichologo A. I. Zacharovo atlikti tyrimai rodo, kad baimių šalinimo per piešinius efektas yra pakankamai išreikštas ir sudaro 50 proc. piešiant pačią baimę ir 80–85 proc. nuo likusių baimių – piešiant save aktyvioje besipriešinančioje pozicijoje. Jei vaikas pirmąkart piešia save, o ne tik baimės šaltinį, tai efektas iškart geresnis. Jei autorius neįjungia savęs ir į antrą piešinį, kur pagal instrukciją jis „privalo“ būti, tai rodo, kad baimė yra ypač intensyvi arba labai įkyri, kas būdinga fobijoms.

 

Kyla klausimas, ar negalima būtų sutaupyti laiko ir iškart pasiūlyti piešti save kaip nebijantį? Galima, tačiau efektas nebus toks didelis ir ilgalaikis. Reikia laiko, kad vaikas pats įveiktų psichologinį nepasitikėjimo barjerą ir savo baimių baimę, tada vystysis tikėjimas savo jėgomis, galimybėmis ir gabumais.

 

Kitas, ne mažiau reikšmingas etapas, įveikiant baimes, yra išėjimo iš susidariusios situacijos modeliavimas. Anot M. V. Kiseliovos, yra daug būdų:

• Pripiešti gynybos objektą;
• Užtušuoti „baisuoklį“;
• Sunaikinti „blogį“ (sulamdyti, suplėšyti, išmesti ir t. t.);
• Pripiešti įdomias, intriguojančias detales („siurprizą“);
• Pakeisti piešinį iš baisaus į juokingą;
• Išplėtoti situaciją pripiešiant galimą problemos sprendimą;
• Piešinį puošti – niūrų paversti gražių.

 

Stebėkite, kad vaikas neužtušuotų piešinyje savęs, „naikintų“ ne konkretų žmogų – priešininką, o tik blogį, kurį tas sukelia. Humoristinė nuotaika neturi virsti karikatūrų piešimu, greičiau tai turi būti draugiški šaržai. Pagrindinė taisyklė: blogis neturi būti įveikiamas blogiu, tam yra gėris.

 

Nereikia skubinti vaikų kuo greičiau atsikratyti savo baimių. Kartais toks skubėjimas gali pridaryti daugiau žalos negu naudos: ne panaikinti baimę, o ją sustiprinti. Tėvams būtų naudinga atidžiau stebėti savo vaiką ir su juo kalbėti. Klaidingi yra bandymai sumenkinti vaiko baimę iš jos pasišaipant. Dažniausiai gaunamas atvirkštinis efektas: baimė dar labiau fiksuojasi. Todėl, jei jūsų vaikas bijo, būtinai jį išklausykite ramiai ir be juoko. Pasistenkite, kad vaikas suprastų: bijoti – normalu ir būdinga visiems žmonėms be išimties.

 

Kartais priminkite vaikui, kad kita diena – tai tuščias popieriaus lapas, kurį jis gali nuspalvinti, taip, kaip jam norisi. Tegu mažylio gyvenimo devizu tampa kūrybiškumas.

 

Literatūra:

Ross C. Something to draw on: Activities and Interventions using Art Therapy Approach. London-Boston: Jessica Kingsley Publishers, 1997.

Киселёва М.В. Арт-терапия в работе с детми: pyководство для детских психологов. Санкт-Петербург: Речь, 2006.

Захаров А. И. Дневные и ночные страхи у детей. Санкт-Петербург, 2004

 

 

Piešiniai publikuojami gavus vaikų ir jų tėvų sutikimus

 

5–7-erių metų vaikų piešiniai ir komentarai

 

Mergaitė: „Aš bijau didelių šunų, mažiukų – tai ne, mažiuką noriu auginti pati“.

 

Berniukas: „Aš bijau, kad ateis naktį vagis, o mano šuniukas bus uždarytas“.

 

Berniukas: „Aš bijau, kai naktį prieš pilį stovi  vilkas – aš jį mačiau Vilniuje. Bet aš buvau dieną, tada nebaisu, o naktį būna baisu“.

 

Berniukas: „Bijau gaisro. Gaisrininkai gesina namą“.

 

Berniukas: „Bijau didelio garso, kartais nepatinka muzika“.

 

 

 

Mergaitė: „Nupiešiau kates, nes aš bijau kačių. Mama sakė, kad jos draskosi“.