„Skrydis“ – geresnės fizinės ir psichinės sveikatos link

Gimnastikos klube „Skrydis“ lankytojai neskirstomi į „sveikus“ ir „neįgalius“ – ilgamečių trenerių Irinos ir Mindaugo Katinų iniciatyva įkurtame klube sportuoja tiek turintys individualių poreikių, tiek įprastos raidos vaikai. 

Lankytojų nesirenka

 

Irina Katinienė pasakoja, kad tokia situacija susiklostė savaime – nuo pradžių jie neatrinkinėjo vaikų ir nesprendė, kurie gali sportuoti, o kurie ne. Šiuo metu iš 320 lankančiųjų klubą apie 72 turi individualių poreikių. Tarp jų – turintys Dauno sindromą, autizmo spektro, klausos, mišrų raidos sutrikimą ir pan. „Pastaruoju metu daug kalbama apie vaikų įtrauktį į bendrojo ugdymo sistemą. Mūsų klube ši integracija atsirado natūraliai, ji tikra, ne „popierinė“. Gera matyti, kaip buvimas kartu teigiamai veikia ne tik turinčius individualių poreikių, bet ir įprastos raidos vaikus“, – sako trenerė.

 

Penkiolikmetė Dauno sindromą turinti Goda Čepulytė – viena klubo senbuvių, ji čia sportuoja aštuntus metus. „Dukros raumenų tonusas buvo labai žemas, ieškojome, kur ji galėtų lankytis ir sutvirtėti, lavinti fizinę būklę, kad laikysena nebūtų suglebusi. Panaršę internete radome klubą, kuris priima ir vaikus su specialiaisiais poreikiais, netgi rengiasi kurti grupę turintiems Dauno sindromą. Čia sutikome labai dėmesingą trenerę Iriną, tad Goda greitai įsitraukė“, – pasakoja mama Daiva Čepulienė.

 

Goda pradėjo nuo individualių treniruočių, vėliau sportavo su įprastos raidos vaikų grupe. „Netrukus pastebėjome, kad pagerėjo ne tik fiziniai Godos rezultatai, tokie kaip koordinacija, orientavimasis, bet ir išaugo pasitikėjimas savimi. Dukra drąsiai bendrauja su įprastos raidos bendraamžiais, taip pat – suaugusiaisiais, netgi padeda trenerei treniruoti mažylius“, – dėsto mama.

 

Goda pasakoja, kad treniruotės jai labai patinka, ypač – kūlvirsčiai, salto, ji mėgsta dalyvauti varžybose, kur pasiekia geriausių rezultatų tarp turinčiųjų Dauno sindromą. Jos svajonė – dalyvauti Specialiojoje olimpiadoje Berlyne, kuri vyks 2023-iaisiais. „Tai – didžiausias Godos troškimas. Dedame pastangas ir namuose – sportuojame, stebime mitybą, laikomės dienos režimo, kad tik dukros svajonė išsipildytų. Goda jau dabar stebi internete, kaip vyksta varžybos, mokosi, labai laukia išvykos“, – sako D. Čepulienė.

 

Pasak jos, tik dėl klubo „Skrydis“ ir jame dirbančių aukščiausio lygio trenerių profesionalumo, atsidavimo, meilės vaikams mergaitei pavyko pasiekti tokių rezultatų: „Atėjome sustiprėti, paskui tikslai keitėsi natūraliai. Iš pradžių nemokėjusi elementarių dalykų, dabar Goda atlieka sudėtingiausius pratimus, tobulėja ne lėčiau nei įprastos raidos vaikai. Gera matyti, kaip dukra kaskart stengiasi išmokti ką nors naujo, o išmokusi didžiuojasi savimi.“

 

D. Čepulienės teigimu, labai svarbu, kad klube individualių poreikių turintys vaikai sportuoja kartu su visais: „Gražu žiūrėti, kaip per varžybas mūsiškiams asistuoja įprastos raidos vaikai, kaip jie susipažįsta, gražiai bendrauja. Nauda tokiu atveju – abipusė, dingsta baimės, nežinojimas, nepasitikėjimas.“

Visi – pagal galimybes ir sugebėjimus 

 

M. Katinas pasakoja, kad treniruojasi ir varžybose dalyvauja ne tik talentingiausi klubo lankytojai – kartu sportuoja skirtingo amžiaus ir skirtingų sutrikimų turintys vaikai. „Specifinė mūsų kryptis – darbas su individualių poreikių turinčiais asmenimis. Be abejo, pasitaiko vaikų, kurie pas mus nepritampa, bet tokių – mažuma. Mūsų tikslas – kad visi būtų kartu, kad visiems būtų smagu“, – teigia treneris.

 

„Skrydį“ lankantys įprastos raidos vaikai praėjusių metų pabaigoje dalyvavo Lietuvos moterų sportinės gimnastikos jaunių ir jaunučių žiemos čempionatuose, kur trys merginos pakliuvo tarp geriausiųjų. Daug gimnastikos, sportinės akrobatikos varžybų vyksta ir klube, joms rengiasi visi norintieji. „Per varžybas dalijame vaikus į lygius, pogrupius pagal tai, ką kiekvienas sugeba. Remiantis Specialiosios olimpiados programos reikalavimais, apdovanojimus turi gauti kiekvienas vaikas, visi turi pajusti laimėjimo džiaugsmą, todėl be prizo nelieka nė vienas varžybų dalyvis“, – sako M. Katinas.

 

Jo teigimu, keletą Dauno sindromą turinčių merginų jau galima pavadinti sportininkėmis – jų treniruočių krūviai labai intensyvūs. Diana, kaip ir Goda, – itin motyvuotos, į klubą eina kasdien, nes ruošiasi dalyvauti Pasaulio specialiojoje olimpiadoje. Joms treniruotės – didelis džiaugsmas. Pasibaigus treniruotėms, Goda, Diana ir Saulė padeda treniruoti mažus vaikus – jos tikros trenerių padėjėjos. „Labiausiai patinka pratimai ant buomo, taip pat – salto. Nepavargstu, nesunku. Labai laukiu varžybų, norėčiau dirbti su mažais vaikais, jie manęs klauso. Jei jie nemoka kokio pratimo, parodau pati“, – įspūdžiais dalijasi Diana.

Pastangos – visų 

 

„Skrydyje“ dirba vos šeši darbuotojai, kurie nesiskirsto darbų – ne tik treniruoja vaikus, bet ir rengia dokumentus, tvarko ir dezinfekuoja patalpas. Trenerės Irinos teigimu, dirbant su individualių poreikių turinčiais vaikais, praverčia ne tik ilgametis stažas, praktinė patirtis, žinios, bet ir nuojauta. „Mūsų darbe nepakanka sporto salės su įranga, reikia ir žinių, kaip prieiti prie kiekvieno vaiko, kaip jam geriau padėti. Nuolat keliame kvalifikaciją, ypač vertingi neuromokslininkės Urtės Neniškytės seminarai apie smegenų sąsajas su fizine veikla, smulkiosios motorikos įtaką kalbos vystymuisi, bendravimui. Darbas su individualių poreikių vaikais turi būti kryptingas – reikia žinoti, kaip ir kurias raumenų grupes treniruoti. Džiaugiuosi, kad mūsų treneriai stažavosi Italijoje, garsėjančioje pasiekimais specialiųjų poreikių turinčių vaikų fizinės veiklos srityje.“

 

Pasak I. Katinienės, klube besilankantys vaikai – labai skirtingi, nėra tokios programos, kuri tiktų visiems, jas tenka pritaikyti, adaptuoti. „Kai kuriuos iš pradžių reikia vedžioti už rankos – jei paleisi, jie tik bėgios po visą salę, gali ir susižeisti. Po kurio laiko vaikai pripranta prie klubo tvarkos, apsiramina ir pradeda treniruotis. Priėjimo taip pat reikia ieškoti prie kiekvieno: su vienu kalbėti griežtesniu tonu, su kitu – švelniai. Būna, kad kuris nors vaikas atsigula ir pareiškia – šiandien nieko nenoriu, nedarysiu. Tokiu atveju vienam pasiūlome papiešti, kitam – pailsėti, trečiam – saldainį, paskui vėl sportuojame“, – šypsosi trenerė.

 

Nemažai prie sėkmingos klubo veiklos prisideda ir vaikų tėvai. I. Katinienė pasidžiaugia, kad dauguma jų – labai geranoriški, savanoriauja per „Skrydyje“ rengiamas varžybas. Vyksta ir vaikų su tėvais užsiėmimai, kol vaikai įpranta prie trenerių, klubo tvarkos, taisyklių. „Visada atsižvelgiame į tėvų poreikius, pageidavimus, skiriame treniruočių laiką tada, kada jiems patogiau – po darbo, savaitgaliais. Tėvų pasirinkimas mums – esminis dalykas“, – sako M. Katinas.

Džiaugiasi pasiekimais 

 

I. Katinienės teigimu, ypač smagu stebėti klubą lankančių vaikų pažangą, pasiekimus. Kai kurie į klubą ateina sunkiai vaikščiodami, beveik nekalbėdami, fizinė veikla padeda ne tik sustiprėti fiziškai, bet ir patobulinti kalbą. Vienas pavyzdžių – Povilė, kuri iš pradžių ne tik sunkiai vaikščiojo, bet ir prastai valdė vieną ranką. Dabar ji bėgioja, įsidarbino kavinėje „Pirmas blynas“. Povilė pasidžiaugia, kad dabar ji jau gali pasivyti nuvažiuojantį autobusą, išmoko naujų pratimų sporto salėje, aiškesnė tapo merginos kalba.

 

Didelį žingsnį į priekį žengė ir Saulė Agota Grigaitė. Mergina „Skrydyje“ lankosi ketverius metus, čia susirado draugų. Saulė pasakoja, kad labiausiai jai patinka užsiėmimai ant buomo, prisitraukimai. Mama Irena Grigienė pasidžiaugia, kad Saulė tapo stipresnė, tvirtesnė, ištvermingesnė. „Iš pradžių klube lankėmės kartą per savaitę, bet netrukus pastebėjome, kad tiek – per mažai, pažangos tarsi nebuvo, tik gerai praleistas laikas. Teko rengti projektą sporto tema, todėl supratau, jog reikia didinti fizinį krūvį, kad Saulė tobulėtų ir galėtų džiaugtis savo pasiekimais. Pasiprašėme trenerės, kad galėtume sportuoti du ar tris kartus per savaitę, netrukus sulaukėme vaisių, o svarbiausia – dukra buvo laiminga, kad jai pavyksta padaryti kūlvirstį ar kitą gimnastikos elementą“, – pasakojo mama.

 

Jos teigimu, treneriai dirba labai profesionaliai, išmano anatomiją, žino, kada galima pradėti mokyti naujų pratimų ar elementų: „Paklausus, kodėl dukra dar neatlieka vieno ar kito gimnastikos pratimo, trenerė atsako – dar anksti, raumenys ar sąnariai nepasiruošę. Treneriai dirba šioje srityje visą gyvenimą, jie geba rasti santykį su kiekvienu vaiku, ne tik pagirti, bet ir išreikalauti – drausmė, atsakomybė, struktūruota veikla mūsų vaikams labai svarbu.“

 

Irena pasakoja, kad Saulė noriai dalyvavo klubo veikloje ir tuo metu, kai jis dirbo nuotoliniu būdu: „Dukra pati jungdavosi prie užsiėmimų, dirbdavo savarankiškai. Dabar klube Saulė galėtų tūnoti visas dienas. Puiku ir tai, kad treneriai sudaro galimybę dalyvauti varžybose, kur laimi visi, tai mūsų vaikams ypač svarbu. Esu sužavėta, kaip organizuojamos varžybos, kaip „sveiki“ vaikai būna asistentais, tai ir pavadinčiau tikrąja integracija.“

Klubas – reikalingas, paramos – mažai 

 

Visi kalbintieji pabrėžė, kad klubas specialiųjų poreikių turintiems vaikams labai reikalingas. Šešiolikmetį sūnų Kirilą auginančios Natalijos Kalašnik įspūdžiai – tik geri. Jos sūnus „Skrydyje“ lankosi jau septynerius metus. Vaikystėje jam diagnozuotas įvairiapusis raidos sutrikimas su autizmo spektro sutrikimo bruožais. „Auginame dar vieną sūnų – kai jam buvo treji, išgirdome, kad šalia yra gimnastikos klubas. Galvojau į jį leisti mažylį – net nepamaniau, kad ten lankytis būtų įmanoma Kirilui. Pakalbėjome su trenere Irina, ji pasiūlė pabandyti“, – pasakoja mama.

 

Iš pradžių Kirilas treniravosi individualiai, bet netrukus pradėjo lankyti bendrą grupę. „Vos pradėjęs sportuoti sūnus negalėjo padaryti net kūlvirsčio – nuo mažumės jo smulkioji motorika puikiai išsivysčiusi, bet su stambiąja turėjo bėdų. Besilankydamas klube, Kirilas labai patobulėjo, dabar jau atlieka daugybę pratimų, dalyvauja varžybose. Be to, sūnus pasidarė savarankiškesnis, disciplinuotas, klauso trenerių, daro tai, kas jam pasakyta, o ne tai, ką pats nori daryti. Ypač Kirilas pasikeitė po vasaros stovyklos Klaipėdoje, kur dalyvavo kartu su įprastos raidos vaikais. Anksčiau turėjome problemų su mityba, grįžęs iš stovyklos sūnus pradėjo valgyti viską. Lankydami klubą įsitikinome, kad gimnastika teigiamai veikia ne tik raumenis, bet ir psichikos būklę“, – dėsto mama Natalja.

 

Autizmo spektro sutrikimą turinčio Petios Ujukino tėtis taip pat pabrėžia, kad gimnastika turi teigiamos įtakos vaiko būklei ir sveikatai. „Jei Petia blogai elgiasi, pasakau, kad rytoj neis į gimnastiką. Tai visada suveikia. Sūnui sunku sutelkti dėmesį, jei patalpoje daugiau žmonių – koncentruotis į veiklas, daryti tai, ką reikia, todėl sporto rezultatų tikėtis sunku. Vis dėlto Petios fizinė forma gerėja, matau, kaip stiprėja jo raumenys. Be to, atlikdamas fizinius pratimus jis išnaudoja energiją, būna ramesnis, tuo pačiu ramiau ir namuose. Matau, kaip vaikas jaučiasi geriau ne tik fiziškai. Tiek Irina, tiek visa trenerių komanda nuoširdžiai dirba su mūsų vaikais, nors žinau, kad šis triūsas nėra lengvas – pats esu pedagogas ir tenka dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais“, – kalba tėtis.

 

Klubą lankančių vaikų tėvai visais būdais stengiasi prisidėti prie „Skrydžio“ gerovės. Nemažai tėvų skiria 1,2 proc. dalį nuo gyventojų pajamų mokesčio, klubą įvairiais būdais paremia ir verslo atstovai, tačiau I. Katinienė neslepia, kad išgyventi nėra lengva. „Dalį lėšų gauname iš Sporto rėmimo fondo pagal gimnastikos neįgaliems asmenims projektą, vis dėlto dėl pastaruoju metu drastiškai didėjančių mokesčių klubui išsilaikyti sunku“, – sako I. Katinienė.

 

Pasak jos, Lietuvoje nėra daug sporto klubų, kur kartu sportuoja turintys sutrikimų ir įprastos raidos vaikai: „Labai norėtųsi, kad valdžios institucijos atkreiptų dėmesį į klubus, kurie dirba itin reikalingą darbą. Ne visi tėvai išgali susimokėti už vaikų lankymąsi klube, net jei pasiekti rezultatai – akivaizdūs. Išsilaikyti vien tik iš entuziazmo nėra lengva, nors mums, „Skrydyje“ dirbantiems žmonėms, jo išties nestinga.“