Šiaulių „Romuvos“ progimnazijos pirmokų projektas „Velykos Lietuvoje“

Velykų – gražiausios pavasario šventės – pirmokai laukė vykdydami projektą „Velykos Lietuvoje“. O kokios gali būti Velykos, jei ant tradicinio pietų stalo nebūtų pačio svarbiausio atbundančios gamtos atributo – margučio?

 

Šiaulių „Romuvos“ progimnazijos 1c klasės mokinukai etnokultūros būrelio „Ką slepia senolių kraitelė?“ užsiėmimuose susipažino su žodžio margutis kilme, su Lietuvoje auginamų paukščių kiaušinių įvairove, išsiaiškino kiaušinio lukšto, baltymo, trynio sąvokas, atliko įvairius eksperimentus su žaliais ir virtais kiaušiniais. Mokiniai klausėsi sakmės apie pasaulio atsiradimą iš kiaušinio, sužinojo, kodėl tiek daug dėmesio tautosakoje skiriama margučiui, kaip žmonės margino kiaušinius, kokius naudojo dažus, ką simbolizuoja margučių raštai ir spalvos, kodėl išliko paprotys dovanoti artimiesiems margučius.

 

Lankydamiesi „Aušros“ muziejaus organizuotame edukaciniame užsiėmime toliau gilino žinias apie lietuvių liaudies Velykų laukimo ir šventimo papročius bei tradicijas, patys mokėsi vašku marginti atsineštus kiaušinius, kūrė raštus iš taškelių, simbolizuojančių rasą, nakties tyloje pagirdančią gamtą, iš brūkšnelių, išdėstytų skirtingose kiaušinio lukšto vietose ir reiškiančių tekančią ar besileidžiančią saulutę. Pirmokėlių sukurtuose margučių raštuose „karaliavo“ saulutės ar įvairiai išdėstytos paukščių pėdelės.

 

Popamokinėje veikloje mokinukai gilino žinias apie spalvų ir atspalvių įvairovę, jų derinimą kurdami įvairius darbelius iš buityje rastų medžiagų, piešė margučius popieriaus lape, kūrė sveikinimus, linkėjimus draugams ir savo artimiesiems.

Vaikai sužinojo, kad Velykų šventinis laikotarpis baigiasi tradiciškai po Velykų švenčiama Atvelykio švente, kurią dažnai vadina Vaikų Velykėlėmis. Šios šventės metu margučius daužti gali tik vaikai. Patys rinko gražiausius ir stipriausius margučius.

 

Projekto metu įgytos žinios, įgūdžiai ir gebėjimai pagilino mokinių supratimą, jog žmogaus ir gamtos gyvenimas yra neatsiejami, sustiprino norą dar labiau domėtis senolių sukaupta išmintimi, branginti ją ir saugoti.