Šaulių vaidmuo antisovietiniame 1941 m. Birželio 23-iosios sukilime

Šiandien sukilimui sukanka 82 m., ši tema nagrinėjama 10 ir 12 klasėse.

 

Anotacija. Straipsnyje siekiama atskleisti šaulių vaidmenį 1941 m. Birželio 23-iosios sukilime. Tuo tikslu, remiantis mokslinės literatūros ir dokumentų analize, iš vienos pusės apžvelgiama Lietuvos kariuomenės situacija pirmosios sovietinės okupacijos sąlygomis: Lietuvos kariuomenės panaikinimas, šaulių sąjungos likvidavimas. Iš kitos pusės – išryškinamas šaulių vaidmuo 1941 m. Birželio 23-iosios antisovietiniame sukilime. Atskirų šaulių būrių veiklai sukilimo metu nušviesti, išryškinami Nemunaičio šaulių-partizanų būrio vado pavaduotojo, šaulio J. Prieskienio nuopelnai.

 

Įvadas. Tarpukariu veikusi šaulių sąjunga, kaip nepolitinė piliečių organizacija, grindžiama V.Pūtvio-Putvinskio tautine ideologija, patriotizmo idėjomis, gebėjo aktyviai dalyvauti nepriklausomybės kovose, 1919-1920 m. lenkų–lietuvių konflikte, 1923 m. Klaipėdos sukilime, 1926 m. valstybės perversme, 1941 m. Birželio 23-iosios sukilime. Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, dėl nenuspėjamo šaulių pasipriešinimo masto okupantams, Šaulių sąjunga sovietinės valdžios buvo laikoma pavojingiausia organizacija. Anot  S. Jegelavičiaus, to meto sąlygomis Lietuvoje tebuvo trys jėgos, kurios iš karto galėjo imtis organizuoti pogrindį ir telkti savo žmones pasipriešinimui: 1) Lietuvos kariuomenės karininkija, palaikoma liktinių puskarininkių, 2) Lietuvos šauliai, turėję gilias šaknis kaime, 3) ateitininkai, palaikomi ir korporacijų ir sąjungų (Jegelevičius S. 2002:79). ^[1] Visos trys jėgos Birželio sukilime vėliau ir atliko reikšmingą vaidmenį.

 

Šaulių organizacija 1940m. ir jos likvidavimas. 1940 metų pavasarį Lietuvos šaulių sąjunga turėjo per 62 tūkst. narių (iš jų 15 tūkst. šaulių moterų ir 5 tūkst. šaulių rėmėjų), iš kurių buvo suformuotos 22 rinktinės pagal apskritis ir viena geležinkeliečių rinktinė. Iš

 

viso buvo apie 1200 šaulių būrių (Liekis, 1992:243-244).[2] Šaulys buvo kas antras inžinierius, mokslininkas, aukštųjų mokyklų dėstytojas, mokytojas. Kiekviena rinktinė turėjo po 40 būrių ir kuopų. Galima teigti, kad Lietuvos kariuomenė turėjo nemažą jėgą kraštui ginti. Tačiau apie 1940 metų birželio 14 d. Sovietų Sąjungos ultimatumą ir iškilusią Sovietų grėsmę Lietuvai  nežinojo net kariuomenė ir jų vadai. Po ultimatumo įteikimo buvo skubama nutraukti kariuomenės ryšius su Šaulių sąjunga. Ypač buvo skubama sutraukyti kariuomenės ryšius su Šaulių sąjunga. Maskvos pasiuntinybės ir LKP (b) CK nuomone, Šaulių sąjunga laikoma slapta kontrrevoliucinė reakcinga organizacija, kurią reikėjo kuo greičiau likviduoti. Visi 22 karo komendantai (tiek pat buvo ir šaulių rinktinių) – 20 apskričių ir Vilniaus bei Kauno – buvo nušalinti arba perkelti į kitas pareigas, kai kurie dar net anksčiau, negu buvo paskelbti prezidento aktai (Knezys, prieiga per internetą).[3] Lietuvos kariuomenė sovietų buvo atidžiai perfiltruota, o iš jos likučių suformuotas 29-asis teritorinis šaulių korpusas. LSSR valstybės liaudies komisariato vadovo mjr. P.Gladkovo 1941 m. birželio 19 d. pasirašytoje suvestinėje nurodyta, kad suimta 104 ir ištremta 221 – iš viso 325 buvę karininkai (Anušauskas,1996:103).[4] Tačiau represijos karininkų neįbaugino, o tik paskatino ryžtis organizuotai kovai. Lietuvos Šaulių sąjungą pamažu likviduojant, šauliai  tarėsi dėl tolesnio veiklos plano ir ginklų nuslėpimo. Remiantis sukilimo dalyvio Balio Gražulio nuomone, jog jau pirmąją sukilimo dieną papilnėję šaulių būriai atsikūrė visoje Lietuvoje, galima teigti tai, kad sovietai nepajėgė sunaikinti šaulių organizacinės struktūros (Gražulis B. 1992:16).[5] Tuo tikslu 1940 birželio 28 d. buvo paskelbtas įsakymas kariuomenei Nr. 71, kuriuo remiantis imta kuo skubiau keisti šaulių rinktinių vadus, kurie buvo apskričių komendantai (LCVA, f,R, R-222, ap. 1, b. 3. l. 90).[6] Liepos 11 d. Respublikos prezidento aktu Nr. 1048a Šaulių sąjungos veikimas sustabdytas, o nuo liepos 13 d. pradėta ją likviduoti (LCVA, f.R-222, ap. 1, b. 1, l.42).[7] Šaulių sąjungos nuginklavimas užsitęsė iki rugsėjo 15 d.(Raštikis, 1944:32)[8].  Tai rodo ir vieno iškiliausio šaulio, Nemunaičio (Nemunaitis–12 km į pietus nuo Alytaus)  būrio vado pavaduotojo J.Prieskienio, veikla.  Sovietams okupavus Lietuvą ir uždraudus bei nuginklavus Šaulių sąjungą, J. Prieskienis savo būrio šaulių gerus ginklus paslėpė, jiems atidavė tik netinkamus. Nors Šaulių sąjunga buvo nuginkluota, tačiau dalį ginklų šauliai sugebėjo nuslėpti (Žadvydas, 1976:131-132).[9] Iš apačios besikuriančiam antisovietiniam pogrindžiui buvo reikalingas vadovaujantis centras. Tuo tikslu 1940 m. lapkričio 17 d. K.Škirpos iniciatyva buvo įsteigtas LAF vadovaujantis centras. Svarbiausias LAF tikslas buvo suvienyti besiburiančias tautos jėgas – grupes, organizacijas ir ruoštis neišvengiamam karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, o palankiu momentu, kai vermachtas peržengs Lietuvos sieną, kelti tautą į sukilimą (Jegelavičius S. 2001:18).[10] Gaudami instrukcijas iš pogrindinio LAF centro Kaune, aktyvistai rengė slaptus susirinkimus, verbavo naujus narius, rinko ginklus. Vasario 16-osios proga naktį buvo iškeltos Lietuvos trispalvės Einoriuose, Užupiuose ir Vabaliuose bei platinami atsišaukimai „Lietuvi!”, „Broliai, Lietuviai!”, „Broliai ir bičiuliai!”, „Brangus ūkininke!”. J.Prieskienis palaikė glaudų ryšį su pogrindžio aktyvistais Kaune.

Paįstrio pradžios mokyklos mokytojas P. Daukas su jo vadovaujamo jaunųjų šaulių būrio šauliais, 1930 m. LCVA

Šauliai ir 1941 m. Birželio 23 d. sukilimas.1941 m. Birželio 23-sios dienos sukilimą sukėlė pirmoji sovietinė okupacija ir kartu ją lydėjusi birželio 14-19 d. pirmoji trėmimų banga. Birželio 23 d. 9 val. 28 min. per Kauno radiją prabilo LAF`o štabo įgaliotinis Leonas Prapuolenis, kuris Vyriausiojo štabo vardu pranešė apie tai prasidėjusį sukilimą Kaune, sudarytą Laikinąją vyriausybę, atkurtą  Lietuvos nepriklausomybę. Tą dieną sukilimas prasidėjo ir Vilniuje, kuris tęsėsi iki birželio 24 d., Kaune – birželio 25 d., tuo tarpu kituose Lietuvos apskričių miestuose ir miesteliuose (Panevėžyje, Kupiškyje, Alytuje, Anykščiuose, Zarasuose, Dusetuose, Vabalninke ir kt.) pasipriešinimas Raudonajai armijai truko  beveik visą savaitę, kol vokiečių kariuomenė peržygiavo per Lietuvos teritoriją. Sukilime aktyviai dalyvavo šauliai. Pasak  Nemunaičio būrio šaulio J.Prieskienio, šauliai pagrindiniu uždaviniu iki sovietų okupacijos laikė kovą su Lietuvos komunistų partija ir kovą prieš lenkus dėl Vilniaus krašto. Tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai, šauliai ruošėsi ginkluotai kovai prieš sovietų valdžią.  J.Prieskienis su ginklu rankose dalyvavo Birželio sukilime. Nemunaičio šaulių-partizanų būrys aktyviai dalyvavo operacijose, saugant gyventojų ramybę nuo besitraukiančių bolševikų kareivių plėšikavimo, taip pat savo veiksmais labai sutrikdė bolševikų agentų veiklą, dalyvavo sovietinių aktyvistų ir komunistų izoliavime, kurie skleidė įvairius gandus, kad grįš komunistų valdžia. Iki birželio 28 d. buvo ginkluoti visi sukilėlių būriai.

 

J.Prieskienis tardomas prisipažino, jog „<…> 1941 m. rugpjūtį iš mūsų organizacijos narių savanoriškais pagrindais buvo formuojamas specialus būrys kovai su sovietiniais partizanais <…>. Tėvynę išdaviau todėl, kad nepripažinau sovietų valdžios ir nenorėjau jos, taip pat aš buvau tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvoje sovietų valdžios daugiau nebebus. Mūsų „Šaulių“ organizacijos apginklavimui ginklus mes ėmėme iš gyventojų, taip pat atiminėjome ir Raudonosios armijos kovotojų, buvusių vokiečių kariuomenės apsupime. Deginimuose, plėšimuose ir šaudymuose, kuriuos vykdė vokiečiai, aš nedalyvavau <…> Sąmoningai kovojau ir atidaviau visas jėgas, kad bolševizmas daugiau į Lietuvą nesugrįžtų“ (Prieskienis, prieiga per internetą).[11] J.Prieskienis nuteistas mirties bausme sušaudant su asmeninio turto konfiskavimu. Nuosprendis įvykdytas 1944 m. lapkričio 17 d. LTSR NKGB– MGB vidaus kalėjime. (Ibid).[12] Traukdamasi Raudonoji armija sušaudė 1500 žmonių Lietuvos kaimuose.

 

Sukilimo reikšmė. 1941 m. Birželio 23-iosios dienos sukilimas ir Laikinosios vyriausybės sudarymas sudavė smarkų politinį smūgį iš vienos pusės Sovietų Sąjungai, tai parodė pasauliui, jog Lietuva ne savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą o iš kitos pusės – Vokietijai, išryškino, jog vokiečių išlaisvinimas iš sovietų ir įvestas vokiečių okupacinis režimas, lietuvių netenkina. Birželio 23 d. „kada Molotovas <…> prabilo iš Maskvos per radiją <…> jis nebesusivaldė: paskutiniais žodžiais iškeikė mūsų tautos sukilėlius. Tuo jis per vieną galingiausių pasaulyje stočių uždokumentavo visam laisvajam pasauliui, jog Lietuvoje įvyko gyventojų sukilimas prieš nepakenčiamą sovietinę santvarką <…> (K. Škirpa cit. iš Sukilimas 1941 m. Birželio 22-28 d. 1995:18).[13] Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas išreiškė Lietuvos siekį – būti laisva. „O betgi lietuvių ištvermė nepalaužta, ypač Lietuvos jaunimo dvasia: prie pirmos progos Lietuvos kariai, šauliai ir moksleiviai sukilo prieš sovietinę tironiją ir visam pasauliui parodė komunistų propagandos melagystę – esą Lietuva savo noru pasidavusi sovietų Rusijai, parodė ir tai, kaip buvo nepakenčiamas liaudžiai rusiškas bolševizmas“ (Darbininkas. 1941m.Liepos 8 d.).[14] Nors sukilimo tikslas pasiektas – Lietuva paskelbta nepriklausoma, valdoma savos vyriausybės, tačiau neapsieita be aukų. Vieno iš sukilimo organizatorių A. Damušio nuomone, už laisvę žuvo apie 4000 žmonių (Damušis, Į laisvę.1954.Nr.3-40)[15]. Šis skaičius reiškia ne tik tiesiogiai žuvusius kovose, bet ir pirmomis bolševikų bėgimo dienomis išžudytus kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, deportuojant į Rusiją. Per kelias kovos dienas žuvo per du tūkstančius laisvės kovotojų. Anot Budreckio, tai didesnis skaičius negu aukos per trejus metus kovose dėl nepriklausomybės (1918-1921)<…>.Tos aukos liudija lietuvių tautinės sąmonės intensyvumą. Nors nepriklausomybės metais buvo trūkumų, šios sukilimo aukos rodo, kad nepriklausomos Lietuvos jaunimas žinojo, kaip mylėti laisvę ir savo kraštą ir kaip aukotis už tuos idealus. (Budreckis M.A. 1962: 231 cit. iš Sukilimas 1941 m. Birželio 22-28 d. Vilnius. 1995. P.18 ).[16] Birželio 23-iosios sukilime dalyvavę šauliai suvaidino svarbų vaidmenį tarptautinėje diplomatijoje, griaunant sovietų tvirtinimus, kad lietuvių tauta savo noru įsijungusi į Sovietų Sąjungą.

 

Išvados

Tarpukariu veikusi Šaulių sąjunga, kaip nepolitinė piliečių organizacija, gebėjo aktyviai dalyvauti nepriklausomybės kovose, 1919-1920 m. lenkų-lietuvių konflikte, 1923 m. Klaipėdos sukilime, 1926 m. valstybės perversme, 1941 m. Birželio 23-iosios sukilime. Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, dėl nenuspėjamo šaulių pasipriešinimo masto okupantams, šaulių sąjunga sovietinės valdžios buvo laikoma pavojingiausia organizacija.

1940 metų pavasarį Lietuvos šaulių sąjunga turėjo per 62 tūkst. narių, iš jų 15 tūkst. šaulių moterų ir 5 tūkst. šaulių rėmėjų. Iš apskričių šaulių būrių bei kuopų buvo sudarytos 22 rinktinės, atskirą rinktinę sudarė šauliai geležinkelininkai. Kiekviena rinktinė turėjo po 40 būrių ir kuopų. Iš viso buvo apie 1200 šaulių būrių.

Šauliai pagrindiniu uždaviniu iki sovietų okupacijos laikė kovą su Lietuvos komunistų partija ir kovą prieš lenkus dėl Vilniaus krašto. Tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai, šauliai ruošėsi ginkluotai kovai prieš sovietų valdžią. Šaulių sąjunga sovietinės valdžios buvo laikoma slapta kontrrevoliucinė reakcinga organizacija, kurią reikėjo kuo greičiau likviduoti. Tuo tikslu 1940 m. liepos 11 d. Respublikos prezidento aktu Nr. 1048a šaulių sąjungos veikimas sustabdytas, o nuo liepos 13 d. pradėta ją likviduoti.

Lietuvos Šaulių sąjungą  likviduojant, šauliai susitarė dėl tolesnio veiklos plano ir ginklų nuslėpimo. Pirmąją sukilimo dieną papilnėję šaulių būriai atsikūrė visoje Lietuvoje, tai leidžia teigti, jog sovietai nepajėgė sunaikinti šaulių organizacinės struktūros. Nemunaičio šaulių-partizanų būrys aktyviai dalyvavo operacijose, saugant gyventojų ramybę nuo besitraukiančių bolševikų kareivių plėšikavimo, taip pat savo veiksmais sutrikdė bolševikų agentų veiklą, dalyvavo sovietinių aktyvistų ir komunistų izoliavime, kurie skleidė įvairius gandus, kad grįš komunistų valdžia.

Birželio 23-iosios sukilimo dėka lietuviai atkūrę Lietuvos nepriklausomybę, sudarę Laikinąją vyriausybę, parodė pasauliui, jog Lietuva ne savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, išryškino, jog vokiečių išlaisvinimas iš sovietų ir įvestas vokiečių okupacinis režimas, lietuvių netenkina. Birželio 23-iosios sukilime dalyvavę šauliai suvaidino svarbų vaidmenį tarptautinėje diplomatijoje, griaunant sovietų tvirtinimus, kad lietuvių tauta savo noru įsijungusi į Sovietų Sąjungą. Nors ir laikinai pavyko išsaugoti savivaldą, tačiau sukilimas padėjo pagrindus tolesnei lietuvių tautos rezistencinei kovai.

 

 

Literatūra

1. Anušauskas, A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. Vilnius „Mintis“. 1996.P. 103.

2. Budreckis, M.A. 1962. The Lithuanian National Revolt of 1941, p. 231. (cit. iš Sukilimas 1941 m. Birželio 22-28 d. Vilnius. 1995. P.18.)
3. –1941m. Liepos 8 d.
4. Damušis, A. Į laisvę. –1954. Nr.3-40.
5. Gražulis ,B. 1992. Dėl Birželio sukilimo (poleminės pastabos)//Akiračiai.1992.Nr.9. P.16.

1. Jegelevičius, S. 2002. Birželio sukilimo brendimas ir jo prasmė//1941 m. Birželio sukilimas–tautos valios vykdymas: reportažai ir pranešimai iš 1941 m. birželio sukilimo 60-mečio minėjimų. Kaunas. P.79.
2. Jegelavičius, S. 2001. Tautos teisė sukilti//Tautos teisė sukilti: medžiaga ir dokumentai 1941 m. Birželio sukilimui įvertinti. Kaunas. P. 18.
3. LCVA, f, R-222, ap.1,b.3,1.90.
4. LCVA, f.R-222, ap. 1, b. 1, l.42.
5. Knezys, S. Lietuvos kariuomenės naikinimas (1940 m. birželio 15 d. 1941 m.). Prieiga per internetą http://www.genocid.lt/GRTD/Tremtis/stasys.htm)
6. Liekis, A. (1992) „Lietuvos šaulių sąjungos likvidacija (1938-1940) – „Lietuvos šaulių sąjungos istorija“.LŠS Centro valdyba.V. P.243-244.
7. Raštikis, S.1944. Lietuvos Šaulių sąjungos likvidavimas// Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. IV tomas. Kaunas. P.32.
8. Prieskienis, J.Prieiga per internetą

http://www.antraspasaulinis.net/e107_plugins/content/content.php?content.815)

1.  Sukilimas 1941 m. Birželio 22-28 d. Vilnius. 1995.
2.  Žadvydas O. 1976. Mirtininkų gretose. „Karys“. Nr. 4. P. 131-132.

 

     

[1]Jegelevičius, S. 2002. Birželio sukilimo brendimas ir jo prasmė//1941 m. Birželio sukilimas–tautos valios vykdymas: reportažai ir pranešimai iš 1941 m. birželio sukilimo 60-mečio minėjimų. Kaunas. P.79.

[2] Liekis, A. (1992) „Lietuvos šaulių sąjungos likvidacija (1938-1940) – „Lietuvos šaulių sąjungos istorija“.LŠS Centro valdyba.V. P.243-244.

[3] Knezys, S. Lietuvos kariuomenės naikinimas (1940 m. birželio 15 d. 1941 m.). Prieiga per internetą http://www.genocid.lt/GRTD/Tremtis/stasys.htm)

[4] Anušauskas, A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. Vilnius „Mintis“. 1996.P. 103.

[5] Gražulis, B. 1992. Dėl Birželio sukilimo (poleminės pastabos)//Akiračiai.1992.Nr.9. P.16.

[6] LCVA, f, R-222, ap.1,b.3,1.90.

[7] LCVA, f.R-222, ap. 1, b. 1, l.42.

[8] Raštikis, S.1944. Lietuvos Šaulių sąjungos likvidavimas// Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. IV tomas. Kaunas. P.32.

[9] Žadvydas O. 1976. Mirtininkų gretose. „Karys“. Nr. 4. P. 131-132.

[10]Jegelavičius, S. 2001. Tautos teisė sukilti//Tautos teisė sukilti: medžiaga ir dokumentai 1941 m. Birželio sukilimui įvertinti. Kaunas. P. 18.

[11]Prieskienis, J. Prieiga per internetą

http://www.antraspasaulinis.net/e107_plugins/content/content.php?content.815)

[12] (Ibid).

[13] Škirpa, K. cit. iš Sukilimas 1941 m. Birželio 22-28 d. 1995.K. P.18.

[14] Darbininkas. 1941m.Liepos 8 d.

[15] Damušis, A.  Į laisvę.1954.Nr.3-40

[16] Budreckis M.A. 1962: 231 cit. iš Sukilimas 1941 m. Birželio 22-28 d. Vilnius. 1995. P.18.