Ryšys – raktas, užvedantis mokinių motyvaciją

Vilniuje jau trečią kartą vyko programos „Renkuosi mokyti!“ konferencija „Mokyklos (ne)standartas“, subūrusi ir raginusi švietimo bendruomenę pasidalyti per metus sukaupta patirtimi ir įžvalgomis. Organizatoriai kvietė dalyvius drąsiai diskutuoti, ieškoti sprendimų, atrasti ir išsinešti tai, kas aktualu mokyklos bendruomenei. Konferencijos metu prisiminta, kuo svarbus įtraukusis mokymas, bendruomeniškumo stiprinimas ir patys pokyčiai bendrąja prasme. Svarstyta, kaip tai padeda augti mažoms bendruomenėms ir kokį pokytį jos kuria nacionaliniu mastu.

 

Programos „Renkuosi mokyti!“ įtraukiojo ugdymo strategijos ir dešimtosios kartos koordinatorius Arturas Markevičius, tardamas sveikinimo žodį, atkreipė dėmesį, kad ši konferencija yra proga padėkoti dvejus metus programoje dalyvaujančioms mokykloms už nestandartinius pokyčius ir įgytą patirtį. Jis kvietė mokyklas prisijungti prie „Renkuosi mokyti!“ alumnų tinklo ir bendruomenės, kuri yra orientuota į vieną tikslą – vaiko potencialo atskleidimą ir sėkmės patirtį.

Viena iš mokyklų tobulinimo centro „Renkuosi mokyti!“ steigėjų dr. Eglė Pranckūnienė antrino kolegai ir teigė esanti įsitikinusi, kad kiekviena Lietuvos mokykla yra unikali. Pokyčio projektai sudaro galimybę mokykloms atrasti būtent tokius sprendimus, kurių reikia konkrečiai bendruomenei, norinčiai veikti savarankiškai ir atskleisti visą mokykloje sutelktą lyderystę ir kūrybiškumą. E. Pranckūnienė ragino didžiuotis mokyklomis, kurios dalyvauja „Renkuosi mokyti!“ programoje ir kurios turi drąsos jau dabar, kai dar nėra oficialiai įžengta į įtraukųjį mokymą, išbandyti įvairias strategijas, veikiančias mokyklų praktiką, kultūrą, politiką būtent įtraukiojo mokymo linkme.

„Renkuosi mokyti!“ programos vadovė Agnė Motiejūnė: „Kaip galime išmatuoti pokyčius?“

 

Savo pranešimą „Renkuosi mokyti!“ programos vadovė Agnė Motiejūnė pradėjo mintimi, kad mokyklos bendruomenės kuria pokyčius kiekvieną dieną – mokykla prisideda prie ateityje Lietuvos visuomenę kursiančių vaikų augimo. Šiandien esminis uždavinys visai mokyklos bendruomenei yra sužinoti, ar konkretūs pokyčiai padeda judėti tam tikra kryptimi.

 

Pranešėja teigė, kad dažnai siekiama gražių dalykų, kalbama apie tai, kaip svarbu atskleisti kiekvieno vaiko potencialą, kad būtų matomas bendras asmenybės augimas, bet neišvengiama ir paradoksų – siekiant vienų dalykų, matuojami kiti. A. Motiejūnė atkreipė dėmesį, kad reitingai švietimo bendruomenei yra sudėtingas ir jautrus klausimas, susijęs labiau su verslu, o ne vaikais ir mokyklos esme. Nustatyti rodikliai pradeda diktuoti tikslus ir veiklas, kuriuos norima įgyvendinti švietimo sistemoje.

Savo pranešime A. Motiejūnė dalijosi programos „Renkuosi mokyti!“ dešimtosios kartos patirtimi – ko išmoko programos dalyviai ir mokyklų bendruomenės.

 

Aktualiausia problema – tai teiginys, kad mokiniams, kurių socialinė padėtis ir kultūrinė aplinka sudėtingesnė, reikia maždaug dvejų metų, kad pasivytų savo bendraamžių iš palankesnės socialinės aplinkos pasiekimų vidurkį. A. Motiejūnė kėlė klausimą: ar šiandien turime lygias galimybes užtikrinti kiekvieno vaiko įsitraukimą į mokyklos gyvenimą ir atskleisti jo potencialą? Ši problema tapo svarstymų atspirties tašku, ką galima padaryti, kad atsirastų lygesnės galimybės visiems mokiniams.

 

Programos pradžioje buvo surinkti duomenys, kurie leido suprasti, kas kiekvienoje bendruomenėje yra specifiškai tobulintina ir, atvirkščiai – kokios yra stipriosios pusės. Kiekvienoje mokykloje buvo atliekamas išplėstinis tyrimas, apklausiama visa įstaigos bendruomenė ir telkiamasi į tas sritis, kurios tapo išeities tašku kuriant strategiją ir identifikuojant konkrečius pokyčius, kurių kiekviena bendruomenė tikisi.

Sudarius strategiją, reikėjo ją įgyvendinti ir nusimatyti veiklas. Surinkti duomenys užėmė svarbų vaidmenį nuolat stebint, kaip sekasi siekti išsikeltų tikslų. Per programą buvo naudojami ne tik naujai surinkti, bet ir mokykloje jau buvę duomenys. Pastarieji padėjo stebėti, ar judama tinkama linkme.

Galutinis programos taškas – mokyklos įsivertinimas, tai leido pamatyti, koks pokytis įvyko per dvejus metus.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Antroje savo pranešimo dalyje A. Motiejūnė išskyrė keletą svarbių pamokų, kurias apie duomenis išsinešė programos dalyviai.

Kaip pirmąją pamoką pranešėja įvardijo apklausų mastą – buvo apklausta visa mokyklos bendruomenė, o pirmiausia – mokiniai. Buvo išgirsti vaikų balsai, sužinota, ką jie mano, kiek sulaukia pagalbos iš mokytojų, kiek jaučiasi saugūs užduoti įvairiausius klausimus. Taip pat apklausoje dalyvavo ir tėvai bei mokytojai.

Per programą buvo nuspręsta, kad reikia panaudoti duomenis, kuriuos mokyklos jau turi, ir jų nedvigubinti. A. Motiejūnė pabrėžė, kad svarbu nepamiršti, jog surinkti duomenys yra nieko verti, jeigu jų neaptaria ir neanalizuoja pati mokyklos bendruomenė.

Pranešime buvo ypač akcentuojama bendros duomenų sistemos svarba. Anot pranešėjos, mokyklų bendruomenės dažnai reflektuoja tai, kad įvairiausių duomenų yra visur, bet kartais jie yra renkami nežinant ir nesuprantant tikslo, prie jų nesustojama ir tai nesudaro bendros sistemos.

 

Pranešimo pabaigoje buvo pristatyti projekto „Renkuosi mokyti!“ dešimtosios kartos  skaičiai. Programoje dalyvavo 22 dalyviai, 100 proc. jų liko mokyti mokyklose. Vykdyta 14 pokyčių projektų, kurie buvo orientuoti į įtrauktį. Per visas mokyklas buvo pasiekta 9 tūkst. mokinių, daugiau nei 92 proc. apklaustų ugdytinių teigė, kad mokytojai jiems visada padeda. Vykdyta tūkstantis valandų mokymų, kuriuose savo kompetencijas kėlė daugiau nei 500 mokytojų. Dešimtoji karta buvo nestandartinė projekto „Renkuosi mokyti!“ istorijoje tuo, kad suplanavus savo strategiją ir numačius, ką reikėtų įgyvendinti, visos mokyklos turėjo pakeisti savo planus dėl pandemijos. Pandemija ir karantinas sukūrė nestandartines sąlygas, kai viso ko pamatu tapo ryšys, kuris būtinas tam, kad kiekvienas vaikas galėtų atskleisti savo potencialą.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto docentė dr. Brigita Miežienė: ryšys yra tas raktas, kuriuo užvedama mokinių motyvacija

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos užsakymu šių metų pavasarį, kai buvo paskelbtas karantinas ir mokiniai mokėsi nuotoliniu būdu, atliktas tyrimas siekiant nustatyti bendruomeniškumo mokyklose, psichosocialinių rizikų sąsajas su mokinių mokymosi pasiekimais. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto docentė dr. Brigita Miežienė konferencijos dalyviams pristatė dalį per apklausą gautų rezultatų.

Tyrime dalyvavo per 3 tūkst. mokyklų bendruomenės narių, jis atliktas 10 apskričių, didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose.

 

Tyrimo metu mokymosi sėkmė buvo vertinama per įvairius rodiklius. Pavyzdžiui, motyvacija arba noras mokytis – beveik trečdalis mokinių (32 proc.) mokytis nenorėjo, apie 30 proc. mokinių motyvacija mokytis buvo pakankama arba didelė.

Savo mokymosi rezultatus kaip pakankamai gerus vertino beveik pusė apklaustų mokinių. Šie ugdytiniai taip pat manė, kad jų mokymosi rezultatais patenkinti ir mokytojai, o šiek tiek daugiau nei pusė teigė, kad rezultatais patenkinti ir jų tėvai.

Mokytis svarbu 7 iš 10 mokinių. 31 proc. prisipažino, kad namų darbus atlieka visada, 2 iš 5 teigė, kad juos atlieka dažnai, o problemų su mokyklinių užduočių atidėliojimu turi beveik 40 proc. apklaustų mokinių.

 

Stebint mokymosi sėkmę per atskirus mokomuosius dalykus, pastebėta, kad sunkiau nei kiti dalykai mokiniams sekasi matematika. Beveik ketvirtadalis pripažįsta, kad jiems matematika sekasi prasčiau nei daugumai, geriau sekasi istorija ir užsienio kalbos. Net 35 proc. mokinių teigė, kad jiems sekasi geriau nei daugumai. Jaunesni mokiniai per visus mokymosi sėkmės rodiklius prisipažino, kad jiems sekasi geriau nei vyresnių klasių ugdytiniams.

 

Socialinio kapitalo rodiklis identifikuoja bendruomeniškumą mokykloje ir socialinius resursus, kuriuos turi mokyklos bendruomenė (socialinis palaikymas, tolerancija, pasitikėjimas vienas kitu, santykiai, bendruomeniškumas). Tyrimas atskleidė, kad mokiniams, žinantiems, kad šalia yra žmonės, kurie pasirengę padėti ir palaikyti, bet kokia problema ar stresinė situacija atrodo paprastesnė ir lengviau išsprendžiama. Šis rodiklis svarbus tiek mokymosi sėkmei, tiek psichosocialinei gerovei. Rezultatai parodė, kad daugiausiai palaikymo mokiniai sulaukia iš savo šeimos, taip pat iš klasių vadovų. Mažiausiai palaikymo sulaukiama iš mokyklos administracijos.

 

Per tyrimą išsiaiškinta ir tai, kaip mokiniai vertina santykius su kitomis bendruomenės grupėmis. 7 iš 10 mokinių palaiko gerus santykius su savo tėvais, 6 iš 10 – su mokytojais, apie 7 iš 10 – su bendraamžiais. Kad neturi nė vieno draugo, prisipažino 4 proc. mokinių, daugiausiai mokinių turi po du, tris ar daugiau draugų. Bendruomeniškumą mokykloje palankiai vertina apie 60 proc. mokinių ir tėvų, šiek tiek palankiau bendruomeniškumą vertina mokytojai ir administracijos atstovai.

Apklausos metu surinkti duomenys leido prognozuoti, kad kuo geresni santykiai su mokytojais, tuo geresni ir objektyvūs pažymiai, ir subjektyviai suvoktas mokymas bei motyvacija mokytis ir mokymosi svarba, pasitenkinimas tiek mokantis nuotoliniu būdu, tiek mokymosi procesu apskritai. Mokymosi krūvį kaip lengvesnį mokiniai suvokia tada, kai palaikomi geri santykiai su mokytojais.

 

Dr. Brigita Miežienė vertindama šiuos apklausos rezultatus pabrėžė, kad nesvarbu, kiek toli pažengtų technologijos, ugdymo procese svarbiausia yra ryšys ir santykis. Ryšys yra tas raktas, kuriuo užvedama motyvacija, kelias, per kurį žinios ir įgūdžiai yra įsisąmoninami.

 

Per apklausą taip pat išryškėjo ir rizikos. Didžioji dauguma mokinių (86 proc.) prisipažino, kad neturi tokių sunkumų, dėl kurių reikėtų papildomo ugdymo specialistų pagalbos. 14 proc. mokinių teigė turintys nedidelių ar didelių sunkumų. Beveik 43 proc. mokinių nurodė, kad turi nuo nedidelių iki didelių emocinių sunkumų.

 

Pranešėja ypač atkreipė dėmesį į psichologinės mokinių būklės rodiklius. Tyrimas atskleidė, kad beveik pusė visų mokinių (49 proc.) patiria aukštą psichologinį stresą, merginos tokią įtampą jaučia labiau nei vaikinai. Nuo 2016 m. šis rodiklis išaugo dvigubai, tad psichologinė mokinių būsena tampa vis aktualesne problema.

Psichologinės mokinių gerovės rodikliai taip pat kelia nerimą – beveik penktadalis patiria depresijos riziką. Mokiniai, kaip mokyklos bendruomenės grupė, pasižymi prastesne psichologine būkle nei jų tėvai ar mokyklos administracija. O štai mokytojai patiria panašias psichosocialines rizikas, kaip ir mokiniai, – net 16 proc. jų yra atsidūrę ant depresijos rizikos ribos.

 

Rekomendacijos, kaip stiprinti bendruomeniškumą, gerinti mokymosi pasiekimus, mažinti psichosocialines rizikas mokyklos bendruomenės grupėse, pagal atlikto tyrimo duomenis šiuo metu yra rengiamos ir lapkričio 24 d. bus pristatytos baigiamajame projekto renginyje.

 

Temą tęsime.