Projektas „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas II“ baigėsi – kas toliau?

Pandemijos kontekste kalbėti apie prevencines programas tapo dar svarbiau nei bet kada anksčiau. Šis metas išryškina ne tik mokyklų, bet ir šeimų skaudulius. Pastebėta patyčių interneto erdvėje, smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties, piktnaudžiavimo įvairiomis psichiką veikiančiomis medžiagomis ir panašių atvejų. Tad kalbėtis, diegti ir stiprinti prevencines programas mokyklose, net ir dirbant nuotoliniu būdu – vienas iš esminių uždavinių. Tik tuomet visi šalies mokiniai galės jaustis saugūs ir užtikrinti, įsitraukdami į ugdymo procesą.

 

Baigėsi vienas iš Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) projektų „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas II“, kurio pagrindinis tikslas ir buvo kurti bei puoselėti saugią aplinką mokyklose, sudarant palankias sąlygas mokinių asmenybės ugdymui, brandai. Šiuo projektu daugiausia dėmesio skirta prevencinių programų mokyklose įgyvendinimui. Pasak NŠA Švietimo pagalbos departamento Vaiko emocinės gerovės skyriaus vedėjo Remigijaus Auškelio, nepaprastai svarbu pristatyti prevencinių programų įgyvendinimo patirtį mūsų šalyje, ateities perspektyvas. Švietimo įstatymas numato galimybę kiekvienam moksleiviui dalyvauti bent vienoje ilgalaikėje, socialines emocines kompetencijas ugdančioje, prevencinėje programoje. Prevencinių programų įgyvendinimas suteikia galimybių spręsti mokyklose kylančias problemas bei užkirsti kelią jų atsiradimui, užtikrinant saugią, sveiką ugdymosi aplinką. Šiuo projektu siekta įgyvendinti tik moksliniais tyrimais pagrįstas, patvirtintas programas. Akredituotos programos buvo finansuojamos ir diegiamos visose Lietuvos mokyklose.

PROJEKTAS „SAUGIOS APLINKOS MOKYKLOJE KŪRIMAS“ – FINIŠO TIESIOJOJE…

 

Ilgametė projekto „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas II“ vadovė, NŠA Švietimo pagalbos departamento Vaiko emocinės gerovės skyriaus psichologė Kristina Ignatavičienė pristatė kertinius dalykus, susijusius su rizikomis bei problemomis, nuolat lydinčiomis bendrojo lavinimo mokyklų kasdienybę. Pasak jos, prevencija suvokiama kaip priemonės ir būdai, kuriais siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams atsirasti arba mažinti jų daromą įtaką, stiprinti apsauginius veiksnius. „Prevencinę veiklą sudaro: esamos situacijos vertinimas, problemų identifikavimas, prevencinių priemonių planavimas, prevencinių priemonių įgyvendinimas, vykdytų veiklų poveikio vertinimas ir / arba efektyvumo vertinimas“, – sako ji.

 

Anot psichologės, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo atsivėrė galimybės atsigręžti į pasaulį, pasisemti pasaulinės patirties. Prevencinė veikla, Lietuvoje prasidėjusi dar 1999 m. Nacionalinės narkotikų kontrolės ir prevencijos programomis bei valstybės remiamais prevencijos projektais, išaugo į daugybę projektų ir programų. 2002 m. į Lietuvą atkeliavo ir Lietuvos mokykloms pritaikyta programa „Zipio draugai“, atsirado kitos Vyriausybinės programos, skirtos savižudybių, smurto, patyčių prevencijai. 2004 m. parengta pirmoji prevencinė priemonė ir nauja programa „Antrasis žingsnis“. Galima sakyti, kad iki 2008 m. buvo itin intensyvus informacijos rinkimo ir įvairių priemonių išmėginimo laikotarpis, bet nebuvo sistemingos veiklos, kaip reikėtų tikslingai judėti. Bet nuo 2008 m. Vyriausybė ėmė rengti nuoseklų prevencinių programų įgyvendinimą mokyklose. Prioritetine kryptimi pasirinktos smurto ir patyčių prevencinės programos. Vėliau finansavimą perėmė struktūriniai fondai. Nuo 2011 m. šios programos įgyvendinamos Europos Sąjungos projektų lėšomis. Tačiau didžiausias pokytis, pasak psichologės K. Ignatavičienės, įvyko 2016 m., kai priimtas Švietimo įstatymas ir imtasi pokyčių prevencijos srityje. Dalis jų įsigaliojo nuo 2017 m., kai prevencinės programos imtos privalomai įgyvendinti visose mokyklose, teikiama pagalba smurtą arba patyčias patyrusiam ar smurtavusiam mokiniui / mokytojui. Nuo tada kiekvienas mokytojas privalo kas 4 metus tobulinti savo kvalifikaciją mokinių socialinių emocinių kompetencijų ugdymo srityje. 2017–2021 m. vykdomas projektas „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas II“. Didžioji šio projekto veiklų dalis, susijusi su prevencinių programų įgyvendinimu, pasibaigė. Pagrindinis šio projekto tikslas – apmokyti visas mokyklas diegti prevencines programas, kad mokyklų bendruomenė puoselėtų suvokimą, kaip visa tai tinkamai atlikti. Projektas baigėsi, finansavimas taip pat. Dalis lėšų prevencinių programų įgyvendinimui numatyta Mokinio krepšelyje, tačiau atnaujinant Bendrojo ugdymo programas ketinama prevencines programas integruoti į bendrąjį ugdymą. „Lieka šiek tiek neaiškumų, kaip šioje srityje veiksime toliau. Tokia tad prevencinių programų įgyvendinimo istorija, tokiu keliu eita nuo pavienių veiklų iki sistemingo programų diegimo visose šalies mokyklose“, – pastebi K. Ignatavičienė.

Prevencinių programų nauda

 

Psichologė K. Ignatavičienė akcentuoja, jog moksliniais tyrimais įrodyta, kad prevencinių programų įgyvendinimas mokyklose iki 87 proc. sumažina tabako vartojimą, iki 75 proc. narkotikų vartojimą, iki 60 proc. alkoholio vartojimą, iki 50 proc. smurto ir patyčių bei nusikalstamumo atvejų. „Svarbu suvokti, kad prevencinių programų rezultatai nebūtinai matomi čia ir dabar, kartais juos galima pamatyti po 10 metų ar net vėliau“, – teigia ji.

Kokia padėtis Lietuvos mokyklose?

 

Anot K. Ignatavičienės, 2016 m., atlikus mokyklų apklausą, kurioje dalyvavo 98 proc. Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų, beveik du trečdaliai iš jų įgyvendino programas, kuriose dalyvavo trečdalis mokinių ir 20 proc. mokytojų. Tuo tarpu 2020 m., kaip rodo Švietimo valdymo informacinės sistemos (ŠVIS) duomenys, visos mokyklos įgyvendina prevencines programas, kuriose dalyvauja 86 proc. mokinių ir 47 proc. pedagogų. Tokį svarbų pokytį pavyko pasiekti projekto „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas II“ lėšomis. Projekto metu prevencinių programų įgyvendinimui skirta 4,5 mln. eurų, remta 19 prevencinių programų. Buvo svarbu, kad kiekviena mokykla galėtų dalyvauti tokioje programoje, kuri jų bendruomenei iš tiesų aktuali, o ne diegtų bet ką.

 

Pasak jos, šiuo metu Lietuvoje akredituota 11 prevencinių programų: socialiniams ir emociniams įgūdžiams ugdyti skirtos „Zipio draugai“, „Obuolio draugai“ „Antrasis žingsnis“, „Paauglystės kryžkelės“; Olweus patyčių prevencijos programa, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijai skirtos „Gyvai“ ir „Mentorystė“.

 

Apibendrindama psichologė pabrėžė, jog prevencinės programos – tai efektyvi sistema mokytojams, švietimo pagalbos specialistams, ugdanti mokinių socialines emocines kompetencijas, psichologinį atsparumą. Prevencinės programos padeda spręsti problemas: mažėja patyčių, konfliktų, gerėja mokinių tarpusavio santykiai, mokiniai jaučiasi saugiau, gerėja mokinių mokymosi pasiekimai, mokytojų tarpusavio santykiai ir pan.

 

„Nacionalinei švietimo agentūrai priklauso programos Olweus diegimo ir įgyvendinimo teisė bei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos programos „Savu keliu“, konfliktų prevencijos programos „Taiki mokykla“, seksualinės prievartos ir seksualinio vaikų išnaudojimo prevencijos programos „Saugok ir gerbk mane“ bei Savižudybių prevencijos programos autorinės ir turtinės teisės“, – sako K. Ignatavičienė.

OLWEUS PATYČIŲ PREVENCIJOS PROGRAMA LIETUVOS MOKYKLOSE

 

NŠA Švietimo pagalbos departamento Vaiko emocinės gerovės skyriaus psichologė Renata Mazūrienė pristatė Olweus patyčių programos kelią Lietuvoje. Pasak jos, programa pradėta 2007 m. LR Seime vykusiu renginiu, kuriame dalyvavo Norvegijos atstovai ir pristatė Olweus programos keliamus tikslus. Po pristatymo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai svarstė, ar verta tokią programą naudoti ir Lietuvoje. Sprendimas nusviro į teigiamą pusę, tad 2008 m. pasirašyta tarptautinė bendradarbiavimo sutartis. Olweus programą Lietuvoje diegti pradėjo šios programos įgyvendinimo vadovas Norvegijos mokyklose Andrė Baraldsnes ir programos tarptautinis koordinatorius Reidar Thyholdt. Su jais buvo palaikomi nuolatiniai ryšiai, diegiant programą pirmaisiais metais. Taip pat teko bendrauti ir su Olweus programos kūrėju prof. Dan Olweus.

 

„Programa pradėta dar 1983 m., kai Norvegiją ištiko skaudus įvykis – nusižudė trys berniukai. Šios savižudybės nebuvo susijusios – tai visiškai atskiros istorijos, bet ėmus tyrinėti, paaiškėjo, kad iš visų berniukų buvo tyčiojamasi. Tuomet šalies mokslininkų pajėgos sutelktos tam, kad būtų išaiškintos šio reiškinio priežastys, ir rasti išeitį, kad ateityje būtų užkertamas kelias tokiems įvykiams. Taigi programa gimė iš tyrimų ir apklausų. Pagal tai nuspręsta, kokios veiklos kuria saugesnę aplinką mokykloje. Tai – Olweus programos pradžia. Lietuvoje programos įgyvendinimą pradėjome 2008 m., kai prie jos prisidėjo 29-ios trijų didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – mokyklos, atrinktos vertinant joms nusiųstas Olweus programos sutartis ir stebint mokyklų pasirengimą bei poreikį. Vėliau prisidedančiųjų vis daugėjo, kol 2011 m. pasiektas didžiausias prie programos prisidedančių mokyklų skaičius. Iš viso, įdiegusių šią programą mokyklų – 466. Olweus programos instruktoriai buvo rengiami lygiagrečiai su Olweus programos diegimo mokykloje pradžia. Instruktorius mokėsi, ir tuo pačiu metu dirbo jam priskirtoje mokykloje. Iš viso parengti 105 instruktoriai. Šiuo metu jų yra 51“, – pasakoja R. Mazūrienė.

 

Psichologė pastebi, kad, nors programos diegimas mokykloje vyksta 18 mėnesių, po to prašome, jog programos įgyvendinimas būtų tęsiamas, kad visi pasiekti susitarimai, visos naudingos veiklos gyventų mokyklos bendruomenėje.

 

„Nacionalinė švietimo agentūra – Olweus programos koordinatorė. Kartą per ketvirtį organizuojame esamų Olweus instruktorių susitikimus, rengiame metodinę medžiagą. Atliekame OPKUS auditus. Mokykla, prieš pradėdama diegti programą, atlieka apklausą, susijusią su patyčiomis. Džiugu konstatuoti, kad nuo 2008 m. pradinis patyčių lygis mokyklose mažėja. Savaime suprantama, jog tai susiję ne tik su Olweus programa, bet su visomis prevencinėmis programomis, diegiamomis šalies mokyklose“, – džiugia žinia dalijosi R. Mazūrienė.

 

Kalbėdama apie turimą Olweus programos metodinę medžiagą, psichologė teigė, jog šiuo metu jos išties nemažai: „Metodinę medžiagą esame išvertę, ir šiuo metu jau išleistas antrasis (pataisytas) leidimas. Turime sukaupę ir savo šalies praktiką, taip pat yra filmų, sukurti ir 9 trumpi filmukai, kuriuos ruošiamės išplatinti visoms mokykloms. Mokyklos mums pateikė medžiagą, kurią naudoja klasių valandėlių bei grupių supervizijų metu. Skirtingų mokyklų sukauptą medžiagą sudėjome į vieną leidinį ir pasidalijome su mokyklomis.“

 

Šiandien Olweus programą vis dar diegia 153 šalies mokyklos, veikia 51 programos instruktorius, 7 koordinatoriai bei vyr. instruktorius. Džiugina 98 Olweus vardo mokyklos – tai mokyklos, kurios tęsia veiklas pagal Olweus programos standartą.

PREVENCINĖ PROGRAMA „SAVU KELIU“ – PATIRTOS SĖKMĖS IR IŠŠŪKIAI!

 

Laikinai einanti NŠA projekto „Pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų kvalifikacijos tobulinimas“ vadovės pareigas Sandra Valantiejienė pristatė psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos programą „Savu keliu“.

 

S. Valantiejienė pastebi, jog senoji pedagogų karta pasakytų, kad mokykloje reikia mokyti 3 angliškų R – skaityti (reading), rašyti (writing), skaičiuoti (arithmetic). Bet, keičiantis laikams, pirmumas teikiamas naujoms 3R – atsparumui (resilience), reflektavimui (reflection), santykiams (relationships).

 

„Džiaugiuosi, kad 2016 m. LR Vyriausybė pritarė programos „Savu keliu“ rengimui, ir ši įsiliejo į kitų prevencinių programų ratą, padeda spręsti itin svarbias problemas, susijusias su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu“, – sako ji, pabrėždama, jog programos tikslas – įgalinti mokyklos bendruomenes mažinti mokinių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo riziką ir skatinti mokinių apsauginių veiksnių formavimąsi. Programa skirta itin didelei tikslinei grupei: mokiniams, tėvams, mokyklos bendruomenei ir plačiajai visuomenei. Mokyklai nusprendus įgyvendinti šią programą, atsakomybę prisiima visi mokyklos bendruomenės nariai. Pagrindinis šios programos šūkis: „Ar tikrai renkiesi pats?“ Programa apima visus moksleivius (1–12 kl.), tačiau itin pritaikyta 10–12 kl. mokiniams, jie veiklas gali vykdyti tiek klasių valandėlių metu, tiek projektinio darbo metu. Dažniausiai pradedama dirbti pateikus klausimą, ką apskritai žinome apie psichoaktyviąsias medžiagas. Tada paneigiame mitus ir atskleidžiame tiesas. Taip pat įgyvendinami du moduliai, kurie skirti tėvams.

 

Anot S. Valantiejienės, per laiką suvokėme, jog programa yra gyvas organizmas, ją įgyvendinant iškyla įvairių situacijų. Atsitiko taip, kad 9–12 kl. modulis dėl tam tikros specifikos netiko profesinių mokyklų mokiniams, tad teko jį koreguoti ir pritaikyti. Galima džiaugtis, jog šiandien šis modulis naudojamas ir profesinėse mokyklose. Taip pat iškilo klausimas, kaip įtraukti specialiųjų poreikių turinčius mokinius. Jų gebėjimai kitokie. Tad praėjusiais metais sukurtas modulis, skirtas 12–16 metų mokiniams, turintiems specialiųjų poreikių. Jo veiklas mokyklose taiko švietimo pagalbos specialistai.

 

„Per laiką programa pasipildė trimis stalo žaidimais, skirtais 1–12 kl. mokiniams. Vienas iš jų – skirtas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos temai, o kiti du – socialinių emocinių kompetencijų ugdymui. Taip pat šiuo metu programa pildoma 15 vaizdo pamokų. Kaip alternatyva siūlomas ir didelis projektinis modulis, kai galima nevesti struktūruotų klasės valandėlių, bet visus mokslo metus atlikti projektinį darbą ir gauti rezultatą, kaip ir vedant klasių valandėles“, – ilgalaikiu programos rezultatu dalijasi S. Valantiejienė.

Kas keičiasi įgyvendinant programą?

 

Pasak S. Valantiejienės, programą įgyvendinančių mokyklų poveikio tyrimas patvirtina, jog pasikeitė programoje dalyvavusių vaikų žinios, nuostatos bei savijauta mokykloje. Pagerėjo programos užsiėmimuose dalyvavusių mokinių žinios apie alkoholio vartojimo poveikį ir pasekmes. Šie mokiniai alkoholio vartojimą vertina kaip rizikingesnį. Taip pat pagerėjo žinios apie alkoholio, narkotikų ir tabako vartojimo poveikį bei pasekmes sveikatai. Keitėsi mokinių psichiką veikiančių medžiagų pasekmių suvokimas: geriau suvokiamos rūkymo, alkoholio ir narkotikų vartojimo socialinės pasekmės, sąmoningiau vertinama jų daroma žala sveikatai. Įgyvendinus programą, užsiėmimuose dalyvavę mokiniai pakeitė nuostatą į alkoholio ir tabako vartojimą: labiau tikėtinomis laiko neigiamas pasekmes. Taip pat sumažėjo programos mokymuose dalyvavusių mokinių teigiamos nuostatos narkotikų vartojimo atžvilgiu. Programoje dalyvavę mokiniai jaučiasi saugiau, geriau vertina atmosferą klasėje nei programoje nedalyvavę mokiniai. Pagerėjo mokinių gebėjimai atsispirti bendraamžių spaudimui vartoti psichiką veikiančias medžiagas, savęs pažinimo ir valdymo įgūdžiai. Tačiau labiausiai džiugina tai, jog tėvai aktyviau įsitraukia: tėvai su vaikais dažniau kalbasi apie psichiką veikiančių medžiagų vartojimą. Mokslas jau seniai pagrindė, jog vaikai, kurie iš tėvų išgirsta apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo žalą, daug rečiau jas išmėgina.

 

„Programą įgyvendinti 2015 m. pradėjo 10 mokyklų, o dabar jų – jau 116. Pastebėjome, kad net ir tos mokyklos, kurios programos veiklas kuriam laikui buvo nutraukusios, šiandien tęsia jų diegimą“, – teigia S. Valantiejienė, akcentuodama, jog šios programos tema – itin aktuali ir subtili, nes kalbant apie visa tai – visai nesunku įgyvendinti ne prevenciją, o reklamą.

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė padėkojo už itin išsamius pristatymus, už atskleistą Lietuvoje diegiamų prevencinių programų situaciją, bet ir pasiteiravo, o kas gi toliau? Pasak jos, projektas baigėsi ir, nors situacija Lietuvoje gerėja, bet negalima sakyti, kad problemos išnyko. „Matau, kad pagal jūsų pateiktus duomenis, visos mokyklos yra įdiegusios prevencines programas, tačiau, atkreipdami dėmesį į prevencinėse programose dalyvaujančių mokinių skaičių, 100 proc. dar nematome, o programose dalyvaujančių mokytojų – vos 50 proc. Kokią programų perspektyvą mato Nacionalinė švietimo agentūra? Kokius žingsnius toliau ketinama daryti?“ – klausia G. Šeibokienė.

 

Anot NŠA Švietimo pagalbos departamento direktorės Irmos Čižienės, pristatymo tikslas – žinantiems priminti, o nežinančiuosius supažindinti su agentūroje įgyvendinamomis prevencinėmis programomis. „Pasirinkome pristatyti porą programų, o iškilus poreikiui, esame pasirengę pristatyti kitas. Kaip žinome, vyksta Bendrųjų ugdymo programų atnaujinimas, tad žmonėms, dirbantiems su jomis, itin svarbu žinoti ir apie prevencines programas, jų keliamus tikslus, siekius, pasiektus rezultatus.

 

Mokyklos aktyviau diegti prevencines programas ėmėsi tik joms tapus privalomomis, tad, galima sakyti, kad nuo to laiko praėjo vos treji metai, tad derėtų suvokti, jog per tokį trumpą laiką neįmanoma sudaryti visiškai palankių sąlygų mokykloms, kad jos savarankiškai ir kokybiškai tai darytų toliau, todėl kalbėti apie tai, jog darbas nudirbtas – dar anksti. Sistema sukurta, bet jai reikia palaikymo. Kokie bus palaikymo mechanizmai, reikia kalbėtis visiems. Norime išgirsti ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos požiūrį“, – įsitikinusi vadovė. Jai pritaria ir Remigijus Auškelis, teigdamas, kad šiuo metu dar nežinantis tolesnės judėjimo krypties, bet neabejoja, jog reikėtų tartis dėl procesų tąsos.

 

Kilus klausimų, kreipkitės šiais elektroninio pašto adresais: Remigijus.auskelis@nsa.smm.lt arba Kristina.Ignataviciene@nsa.smm.lt.