Patirtinis mokymasis: iššūkiai ir galimybės

Tęsiame temą

 

Projekto „Lyderių laikas 3“ regioninio forumo „Šiuolaikinis ugdymas: patirtinio mokymosi galimybės ir iššūkiai“, vykusio lapkričio pabaigoje, tikslas – apžvelgti projekto rezultatus Vakarų Lietuvos (II srauto) savivaldybėse. Iš 15 sukurtų pokyčio projektų keturi, Akmenės, Šiaulių, Šilutės rajonų ir Klaipėdos miesto savivaldybių, skirti patirtiniam ugdymui. Kad tai yra svarbu ar net lemtinga, siekiant geresnių mokymosi pasiekimų, patvirtina ir Suomijos pavyzdys. Žiniasklaidoje dar prieš penketą metų buvo plačiai aptariama tai, kad vienas svarbiausių žingsnių, lėmusių Suomijos sėkmę, – itin aktyviai pradėtas taikyti patirtinis mokymas.

 

Regioniniame forume pranešimą „Patirtinis ugdymas(is) šiuolaikiniam mokiniui ir mokytojui – geri seni dalykai ar iliuzija?“ skaitė dr. Snieguolė Vaičekauskienė, Nacionalinės švietimo agentūros Stebėsenos ir vertinimo departamento Vertinimo skyriaus vedėja.

Žinojimo ir patirčių jungimas…

 

Kad apie patirtinį ugdymą šiandien kalbama daug, kad patirtinis ugdymas plačiai populiarinamas savivaldybėse, pripažino visi forumo dalyviai, o Norbertas Airošius, Neringos savivaldybės kūrybinės komandos narys, išvardinęs Klaipėdos miesto savivaldybės veiklos rezultatus (pokyčio tema „Patyriminis mokymas(is) bendradarbiaujant motyvuotai asmenybei augti“), kėlė klausimą, kaip vis dėlto patirtinis mokymas turėtų būti įgyvendinamas.

 

Atsakymų į šį klausimą ieškota drauge su forumo pranešėja dr. S. Vaičekauskiene: „Patirtinis mokymas turi kviesti aktyviai išgyventi emocijas, pagalvoti, kaip aš mąstau, kodėl taip mąstau, kaip mano mąstymas, loginiai samprotavimai padeda įgyti naujų žinių. Kaip aš gebu spręsti problemas, kaip atpažįstu tam tikras situacijas, kaip naudoju jau įgytų patirčių modelius, formules, dėsnius ir kt. Bet patirtinį mokymą mes dažnai labai supaprastiname ir galvojame, kad jis naudotinas tik gamtos moksluose. Patirtinis mokymasis taip pat sėkmingai gali būti taikomas ir doriniame ugdyme, menų ir pan. Be to, patirtinis mokymas yra vienas sėkmingiausių būdų nuostatoms ugdytis.“

 

Patirtinis mokymas(is) apibrėžiamas taip: „Tai ugdymosi procesas, kuris neatsiejamai susijęs su besikeičiančia veikla, sąlygos, veiksmo ir rezultato santykio kompleksiška refleksija ir naujai atrandamo, turimo žinojimo ir patirčių sujungimas“ (Kirchhöfer, 2004).

Populiariau kalbant, tai mokymasis veikiant, kai sudaroma galimybė patirti mokymosi turinio prasmę derinant mokymąsi su kompleksiška refleksija. Arba dar kitaip: sujungiu tai, ką jau žinau, ką išgyvenau, išjaučiau, paklausiu savęs, kodėl taip yra, vėl einu į santykį su savimi, su visu pasauliu, sukuriu naują žinojimą, auginu naują save.

 

Pasak pranešėjos, nuomonės apie patirtinį ugdymą tikrai nevienodos. Vieni teigia, kad tai pati seniausia ar archajiškiausia strategija, kiti, kad tai yra absoliučiai nauja. Bet nauja gali atrodyti todėl, kad mažai pažinta. „Tikiu, kad patirtinis mokymas nėra iliuzija. Reikia nupūsti laiko dulkes ir pasiimti šiuolaikiniam ugdymui tam tikrus elementus, kurie pakankamai lengvai pritaikomi. Kaip dažnai pamokose mes remiamės mokinių asmenine, gyvenimiška, įgytų žinių ir kitokia patirtimi? Kasdien. Kad tai yra viena sėkmingiausių veiklų, rodo ir išorinio vertinimo duomenys. Mes esame neprastai įvaldę tam tikrus šios strategijos aspektus. Bet literatūroje patirtinis mokymas išsiskiria į dvi dalis. Viena labai pragmatiška ir paprasta – savarankiškas mokymasis, kuris gali būti visai nekryptingas. Pavyzdžiui, dukra su mama maišo tešlą blynams. Tai patirtinis mokymasis, bet neturintis aukšto tikslo. Tikslas labai paprastas – išsikepti skanius blynus. Pamokoje mes turime kitus lūkesčius ir kitą sampratą. Kryptingas patirtinis ugdymas įmanomas kuriant ugdymo situacijas, planus ar programas, kur daugiausia dėmesio skiriama mokymosi dalyvių subjektyviai patirčiai, bendrųjų kompetencijų, kurios yra pritaikomos bet kur gyvenime, tobulinimui“, – kalbėjo S. Vaičekauskienė.

 

Ji sakė nemačiusi nė vienos mokyklos, kur mokytojai neturėtų žinių, bet problema yra su jų taikymu, mąstymu, kaip praktikoje galėtų padėti tai, ką sako mokslas, ką sako knygos, ką kolegos yra patyrę. Taikymas praktikoje yra labai svarbi sritis, į kurią turėtume susitelkti. Tai aiškiai rodo duomenys ir įvairūs pavyzdžiai. Mokiniai nepakankamai skatinami naudotis įvairiais informacijos šaltiniais, manoma, kad namų darbams atlikti visiškai pakanka vadovėlio. „Nerimą keliantis disonansas: mokytojų požiūriu, organizuojama mokymąsi aktyvinanti veikla, o mokinių – aktyviai pamokoje veikia mokytojas. Man kyla klausimas, ar mokinys ir mokytojas ne toje pačioje pamokoje būna?“ – retoriškai klausė S. Vaičekauskienė. 

Įdomi pastaba. Ikimokykliniame ugdyme ir pradinėse klasėse mokiniai kūrybiško mąstymo turi pakankamai – per 90 proc. Paauglystėje kūrybiško mąstymo lieka apie 10 proc., o suaugusieji jo beturi 1 ar 2 proc. Ar tikrai tai priklauso tik nuo to, kad orientuojamės į egzaminus? Tradicinis ugdymas yra būtinas, nes žinių reikia kaip pamato, net ir kūrybiškumui ugdyti.

Proveržis turi įvykti… pagaliau

 

Dabartinėje mokykloje taikomi vertinimo būdai per menkai skatina refleksyvų mąstymą ir teikia mažai galimybių vertinti ir įsivertinti savo pačių mokymąsi, analizuoti mokymosi procesą. Reikia tobulinti mokinių vertinimą. Visi mokytojai taiko formuojamąjį vertinimą ir jie visi yra teisūs. Bet vėlgi išsiskiria dvi pozicijos. Kokią paradigmą mes imame, ar tik per rezultatus ir procesą pasižiūrime, ar ir per poveikį? Be galo reikšmingas konstruktyvistinis požiūris: kaip mokinys panaudoja savo žinojimą, jam sekasi ar ne, kokiose situacijose sekasi, ką jis pats galėtų dar geriau padaryti, ką aš kaip mokytojas galiu padėti? Taip, tai irgi yra formuojamasis vertinimas, bet paradigminiai aspektai – kiti. Tyrimai mums aiškiai sako, kad jie yra labai svarbūs ir turėtų būti daug labiau pripažįstami.

Ką tik patvirtintose ugdymo turinio atnaujinimo gairėse kalbama apie dvasines, intelektines ir fizines kompetencijas. Nebeliko psichinių. Įdėtas viską apimantis dvasiškumo terminas, tai yra žmogus su savo vertybiniais dalykais, savo požiūriais, savo nuostatomis.

 

„Tradicinio mokymo aš nelaikau absoliučiu blogiu, nors yra dvi blogybės, kurias galėtume kitaip interpretuoti, pamažinti, o kartais ir visai eliminuoti iš savo veiklos. Tai inercija ir galėjimas neprisiimti atsakomybės. Jeigu mokytojas suplanavo, bet nepasakė, kokį rezultatą turiu gauti, tai galiu saugiai pasislėpti ir už vidutinio. Svarbiausia čia susitarimai: kiekviena pamoka kaip savitas muzikos kūrinys, kurį turime atlikti kartu, susitardami.

Patirtinio mokymosi tematikoje turėtume galvoti apie visus lygmenis. Ne tik apie pamoką, bet ir mokyklos metodines veiklas. Patirtinis mokymasis turėtų įsitvirtinti ir vadovų, ir mokytojų, ir pačių mokinių lygmeniu. Jeigu sakome, kad keliame mokinių motyvaciją, turime savęs paklausti, o kokia mano paties motyvacija. Jeigu sakome, kad mano kolegos nemotyvuoti, turime paklausti savęs, o kiek gili ir plati mano paties motyvacija“, – kalbėjo S. Vaičekauskienė.

 

Yra žinomi keturi ugdytojų tipai. Bihevioristas – „Tu privalai tai išmokti!“, kognityvistas – „Tu turi mąstyti logiškai, struktūriškai, kitaip nesuvoksi ir neatsiminsi!“, konstruktyvistas – „Mokytis jums yra prasminga, todėl dažniau mokykitės kartu!“, konektyvistas – „Pasaulyje yra daug žinių, pasistenk suvokti, kurių tau reikia, o aš pasistengsiu padėti susirasti tų žinių šaltinius. Ir parodysiu, kaip galima pažinti vis daugiau!“

Kuris tipas geriausiai tiktų patirtiniam mokymui? Nelygu tema, nelygu klasė…

„Pamokų stebėjimas jau šiek tiek atgyvenantis metodas. Man tai asocijuojasi su tam tikrais tradicinės paradigmos elementais. Tu man parodyk, aš išbandysiu ir pasakysiu, gerai tai ar blogai. Patirtinis mokymasis turėtų ateiti per mokytojų didaktinę metodinę veiklą. Kai tariamės diskutuodami, konstruodami, išbandome ir vėl grįžtame analizuoti, reflektuoti apie tai, kokie dalykai ir kokiais atvejais pasiseka, kokiais nepasiseka. Suabsoliutinti pamokų stebėjimo šiuolaikinėje ugdymo sampratoje galbūt nebereikėtų. Bet tai tik mano asmeninis požiūris“, – teigė S. Vaičekauskienė.

Svarbūs, bet tobulintini

 

Refleksija ir grįžtamasis ryšys patirtiniam mokymui yra be galo svarbūs, reikšmingi, reikalingi, bet kartu ir probleminiai. Ugdymo procese juos reikia valdyti ir tobulinti.

Refleksija apibrėžiama kaip gilus susimąstymas, pagrįsti samprotavimai, savo psichinių būsenų pažinimas. Edukologijoje šitas apibrėžimas galėtų skambėti taip: tai nuodugnus savo būties ir asmeninio gyvenimo prasmės apmąstymas, mokymasis būti, tai mintys, sprendimai, jausmai, kurie yra reikalingi atskleidžiant savo talentus, turint sąlygas jiems atsiskleisti ir prisiimant maksimalią atsakomybę už savo gyvenimą. Kiek reflektuodami mes skiriame laiko veikloms, įvykiams, o kiek emocijoms, kurias išgyvename? Kai suprantu, kodėl taip elgiuosi, kodėl pykstu, kodėl išgyvenu kartais gėdą ar liūdesį, ir ši mokslo žinia iki mano galvos ar širdies ateina savianalizės takeliais, ji tampa patvaresnė.

 

Išorinio vertinimo duomenys sako, kad rezultato ir proceso grįžtamojo ryšio elementų pamokose esama, bet poveikio ir savojo aš grįžtamojo rodiklio pamokose ar kitose ugdomosiose veiklose dar labai trūksta. Sutelkus dėmesį į tai, būtų galima pasiekti ir giliau, ir daugiau.

Žmogus gali mokytis iš patirties. Bet ar visi ir ar visada tai gali? Patirtinis mokymasis bus sunkus, jei mokinys neturės pakankamai žinių ar turės tam tikrų spragų, jei bus priklausomas nuo mokytojo (mokytojau, pasakyk, ką turiu daryti?), jei nebus nuosekliai ugdoma mokėjimo mokytis kompetencija, jei bus bijomasi nežinomų situacijų, netikėtumų, jei bus turima neigiamos mokymosi patirties, jei mokinio aplinkoje skeptiškai vertinama pati patirtinio mokymosi idėja.

Forume buvo pademonstruota ir dr. Vaivos Vaicekauskienės sudaryta futurologinio (prognostinio) požiūrio į mokyklą schema. Dr. S. Vaičekauskienė sakė joje aptikusi ir tai, kas atliepia patirtinį mokymąsi. Tai suasmeninimas, bendradarbiavimas, neformalumas. Tai yra trys banginiai, kurie turėtų išgelbėti švietimą, ugdymo procesą pakelti į aukštesnį lygmenį.

 

„Lyderių laikas 3“ yra nacionalinis švietimo projektas. Vykdytojas – Nacionalinė švietimo agentūra, partneriai – Mokyklų tobulinimo centras ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.