Pagalba paaugliams – svarbiausia vaiko, tėvų ir mokyklos ryšys

Dažnai tėvai nebesupranta, kas nutiko jų paaugliui. O juk buvo toks geras vaikas. Paaugliais buvome kiekvienas ir matyt dar dabar prisimename iššūkius, su kuriais susidūrėme anuomet. Laikai keičiasi, tačiau paauglystės problemos išlieka panašios. Juk tai vienas ne tik įdomiausių, bet kartu ir sudėtingiausių raidos etapų, kuomet reikalinga ir suaugusiųjų pagalba.

Pasak socialinės pedagogės Alinos Franckevič, paaugliai išsikelia begales lūkesčių, tačiau ne visuomet juos pavyksta pasiekti, kyla daug egzistencinių klausimų.

 

„Esame socialios būtybės, kurioms reikia bendravimo. Paaugliui artimiausia aplinka yra jo šeima. Jei dėl tam tikrų aplinkybių nėra stipraus emocinio ryšio su tėvais, vaikas nutolsta.

Neradę paguodos ir supratino namuose, paaugliai ieško kitų draugijų. O šiuo metu dažnai tiesiog paskęsta telefone ar kompiuteryje. Taip vaikai susikuria savo atskirą virtualų pasaulį, tačiau nejučia tampa priklausomi nuo interneto, gali susipažinti su netinkamais asmenimis, bei nuklysti į netinkamas veiklas. Tad ypač svarbu tėvams stebėti vaikus, kalbėtis, palaikyti grįžtamąjį ryšį“, – sako A. Franckevič.

Kaip padėti paaugliams?

 

Tėvai dažnai sako – nežinau ką su vaiku daryti, kaip jam padėti. Tuomet kyla klausimas, ar šeima namuose daug dėmesio skiria savo vaikui, ar išklauso ir atsižvelgia į jo poreikius. Kokios yra vertybės ir susitarimai? Kokios yra vaiko veiklos po mokyklos? Ar jis ieško draugų ir neaiškiai leidžia laiką, ar, galbūt, lanko neformalųjį ugdymą, sporto užsiėmimus. Tėvai turi žinoti, ką veikia jų vaikai, vakare derėtų pasikalbėti, aptarti dieną, kaip sekėsi mokykloje ir kitose veiklose.

 

„Kai vaikai grįžta laimingi, jie dažniausiai nori pasidalinti savo dienos įspūdžiais. Jei tėvai nekreipia dėmesio į vaiką, sako, kad šiuo metu neturi laiko išklausyti, vaikas po keleto tokių dienų jau nebepasakos kaip sekėsi. Supratęs, kad nebus išklausytas, ieškos kitų kompanijų, atsiribos nuo šeimos“, – akcentuoja socialinė pedagogė.

 

Kaip padėti tėvams matant vaiko pokyčius? Pasak A. Franckevič, yra begalė literatūros apie paauglystę ir jos iššūkius. Tėvams svarbu suprasti kaip elgtis ir šiuo periodu skirti kuo daugiau dėmesio vaikui. Juk blogų vaikų nėra. Kartais gali būti tik netinkamas elgesys ir per daug audringa tėvų reakcija. Tėvams svarbu reaguoti ramiai, nes bet koks negatyvus bendravimas veikia paauglius, gali atsirasti demotyvacija, nenoras kažką daryti ar mokytis.

Pexels.com nuotr.

„Jei paauglio socialinė aplinka nepalanki, viskas nusėda jo pasąmonėje. Svarbu vaikus užimti maloniomis veiklomis. Tėvai taip pat turėtų laisvalaikį leisti kartu su vaikais – ne būti šalia, o kartu dalyvauti. Galbūt kartu važiuoti dviračiais, eiki į kiną ar teatrą. Svarbu paaugliams ne primesti veiklas, o atsižvelgti į tai, ko patys vaikai nori. Tai tarsi paprasti dalykai, tačiau jie labai svarbūs paauglystės tarpsnyje. Psichologai sako, jei žmogus leidžia laiką vienas, jis yra tarsi psichologiškai izoliuotas ir patiria neigiamas emocijas, nesivysto bendravimo įgūdžiai“, – sako A. Franckevič.

Vaiko, tėvų ir mokyklos ryšys

 

Atsiradusių problemų sprendimui svarbus vaiko, šeimos ir mokyklos įsijungimas. Mokymo įstaigos turi programas, specialistus, įvairiausių priemonių, tad stengiasi atpažinti problemas ir suvaldyti situaciją. Tačiau vienas iš kylančių iššūkių – tėvų įsitraukimas į pagalbą ir, pirmiausia, supratimas, kad ta pagalba reikalinga.

„Neretai šeima mato savo vaiką artimoje aplinkoje, tačiau nemato, kaip vaikui sekasi mokykloje ar kitose aplinkose. Socialiniai pedagogai, pastebėję bet kokius paauglystės krizės požymius kalbasi su mokytojais, vaikais, praneša apie savo pastebėjimus tėvams“, – sako A. Franckevič.

Jei pasikeitė vaiko elgsena, kažkas nepasiseka – svarbu įvardinti, kas yra negerai bei rasti sprendimą. Jei pokalbiai paviršutiniški, tuomet ir problemos nebūna išsprendžiamos iki galo.

 

„Specialistai pagalbą vaikui pradeda teikti taip pat nuo pokalbio su tėvais. Tai tarsi kopėtėlės pasiekiant paauglius. Ypač svarbu išsiaiškinti, ar tėvai situaciją geba matyti vaiko akimis. Jei tėvai puikiai jaučia ir pažįsta savo vaiką, jie turi matyti pokyčius, o jei nemato, nežino, tuomet reikia specialisto pagalbos tėvams.

Susitikimai gali būti tiek individualūs, tiek bendri su kelių šeimų tėvais. Taip tėvai nesijaučia vieni, mato, kad panašių problemų yra ir kitose šeimose. Ne visiems tėvams malonu kalbėti apie krizes, tačiau grupėje pasidalinus gerosiomis patirtimis, kaip priimti paauglius, atsiranda bendrumo jausmas. Kartais pamatoma, kad atrodytų didelė problema, iš tiesų yra tiesiog tarpsnio pokyčiai, kurie nėra tokie sunkūs kaip iš pradžių atrodė“, – teigia socialinė pedagogė.

Pagalba iš šalies

 

Pasak socialinės pedagogės, nors kiekviena mokykla turi įvairias prevencines priemones, kaip pavyzdžiui mažinant patyčias, tačiau visuomet situaciją pagerina ir specialistų, tokių kaip socialinis pedagogas ar psichologas pagalba iš šalies.

Dalyvaudama projekto „Aš galiu daugiau!“ veiklose, kurio metu socialiniai pedagogai vykdė veiklas keturių mokyklų dienos centruose, A. Franckevič sako, kad dėmesys vaikui, jo artimai aplinkai davė daug teigiamų rezultatų.

 

„Šiuo metu tokių specialistų švietimo įstaigose trūksta, tad papildoma pagalba įgyvendinant projektus yra naudinga, nes paaugliai ir šeimos sulaukia dar daugiau dėmesio ir greitesnės pagalbos. Pagalba reikalinga visuomet, nes vaikai auga greitai. Bet kokios papildomos veiklos, diskusijos yra sveikintinos“, – akcentavo soc. pedagogė A. Franckevič.

Pasak jos, socialinis pedagogas yra tarsi vaiko advokatas, tad svarbus vaiko, mokyklos ar socialinio pedagogo ir tėvų bendradarbiavimas. Jei vieno komponento nėra, atsiranda disbalansas.

Noras išsiskirti

 

Būtent projektas „Aš galiu daugiau!“ orientuotas į patį paauglį atskleidžiant jo vaidmenį, nes kartais tas paauglio „aš“ turi daug vaidmenų. Tačiau koks jis yra iš tikro? Dažnai matomas noras pasirodyti, būti išskirtiniu, patraukti dėmesį, tad laužomos visuomenės nustatytos taisyklės. Tai gali pasireikšti ir išvaizdos pokyčiais, plaukų spalva ar apranga. Paaugliai tiesiog nori būti išskirtiniais ir daryti viską kitaip.

Tėvams reikia suprasti, kad paauglystės periodas praeis. Jei tėvai priima tai labai jautriai, trūksta empatijos, tuomet ir atsiranda ir bendravimo disbalansas.

Ryšys per pasitikėjimą

 

„Individualūs ar grupiniai pokalbiai tikrai duoda rezultatų. Paauglius reikia išklausyti, leisti jiems diskutuoti, atsižvelgti į individualumą. Išklausius kaip jam visa situacija atrodo, tėvams tai nebūtinai turi patikti, tačiau nereikia iš karto prieštarauti, o bandyti juos suprasti. Sulaukiama iš vaikų ir nepatogių klausimų, į kuriuos būtina atsakyti. Jei vaikas diskutuoja, reiškia, kad jis atsiveria, nėra uždaras. Tik per pasitikėjimą atsiranda glaudus ryšys. Tokiu atveju kartais užtenka kelių susitikimų su specialistu ir nereikia ilgalaikės intervencijos“, – sako A. Franckevič.

Pasak soc. pedagogės, bet kokių projektų teikiama nauda tikrai yra pastebima. Atvykstančiais specialistais į ugdymo įstaigas vaikai kartais netgi labiau pasitiki ir greičiau atsiveria. Galbūt tai susiję su saugumo jausmu, nenoru tam tikrų dalykų pasakoti jų aplinkoje esantiems žmonėms ar visiškai atsiverti ugdymo įstaigos specialistui.

 

Reikia nepamiršti, kad nors ugdymo įstaigose svarbu gerai mokytis, siekti akademinių pasiekimų, visgi yra ir kita pusė – kaip vaikai jaučiasi mokykloje, kokios vyrauja emocijos, ką atsineša iš artimos aplinkos. Jei dėl tam tikrų priežasčių motyvacijos pritrūksta, o į tai niekas neatkreipia dėmesio, problemos tik gilėja“ – akcentuoja A. Franckevič.

Lietuvos samariečių bendrijos Vilniaus skyrius vykdomas projektas „Aš galiu daugiau!“ finansuojamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projekto laikotarpis – 2022 m. rugsėjo 19 d. – 2022 m. gruodžio 23 d. Projekto tikslas – organizuoti ir teikti konsultavimo paslaugas ir kitas pagalbos priemones paaugliams ir jų šeimų nariams, siekiant sušvelninti ar įveikti paauglystės krizę, mažinti aukštos rizikos paauglių elgseną.