Mokytojai Laimai Abraitytei – 90!

Ir ne tik Mokytojai, bet ir aktyviai Lietuvos Tautinio Atgimimo bei Sąjūdžio dalyvei, knygų ir vadovėlių autorei. Sąrašą galima būtų ir toliau plėsti – tiek daug nuveikta per ilgus ir prasmingus metus. Pati Laima, paklausta su kuo save labiausiai tapatina, kuo laiko save, neilgai pagalvojusi sako – Mokytoja. „Manau, kad pasirinkau teisingą kelią ir buvau savo vietoje”.

Ką reiškia „būti savo vietoje”?

 

Žmogus, esantis savo vietoje, Laimai reiškia kelis dalykus. Visų pirma, tai galėjimas pasinaudoti Dievo duotais ir išpuoselėtais gebėjimais tam, kad galėtum pasitarnauti kitiems pačiu geriausiu būdu. Antra, tai  asmeninis pasitenkinimas atliekant kasdienius įprastus darbus, suvokiant jų vertę. Trečia, pajauta, kada reikia kalbėti, o kada – klausytis, kada būti minios priešaky, o kada – jos vidury. Visa tai Laima pritaiko ir savo pačios, ir kitų žmonių gyvenimams. Mokytojos nuomone, „būti savo vietoje” nėra vien tik asmeninis apsisprendimas, bet ir konkretaus laikmečio suteikta galimybė ar net padiktuota būtinybė. Tokiu pavyzdžiu gali būti darbas prie mokyklinių programų ir vadovėlių, dalyvavimas Sąjūdžio veikloje.

Ką reiškia būti Mokytoju?

 

Ir paprastas, ir sudėtingas klausimas. Į paprastą klausimą, atsakoma paprastai – tai būti pašauktam mokyti ir tą pašaukimą nuolankiai įgyvendinti. Lygiai taip pat kaip gydytojui ir kunigui. Į sudėtingą klausimą atsakoma taip: tai ilgas ir niekad nesibaigiantis kelias, kuriame Mokytojas yra lipdomas, formuojamas kitų žmonių ir gyvenimo aplinkybių. Kitų žmonių, tai pirmiausiai Mokytojų seminarijos mokytojų, kurie davė tvirtą žinių, ir svarbiausią – moralinį pagrindą. Toliau – universiteto profesūros, autoritetų – M. Lukšienės, V. Zaborskaitės, I. Kostkevičiūtės, D. Saukos, vėliau tapusių bendražygiais ir draugais. Kolegų – L. Tupikienės, V. Tapinienės, su kuriomis kartu dirbta, iš kurių ir su kuriomis mokytasi nelengvais, perėjimo iš vienos santvarkos į kitą, laikais. Gyvenimo aplinkybių, kurias Laimą įvardija, kaip „proto budimą” – metus, praleistus dirbant Sibire, tautosakos rinkimą įvairiose Lietuvos vietose, darbą Mokytojų tobulinimosi institute ir skirtingose mokyklose, na, ir žinoma, Atgimimo laikotarpį. „Kiek daug šviesių žmonių būta… Sėmiausi iš jų tos šviesos… Gerte gėriau…”.

Klausiama apie dabartinę mokyklą ir mokytojus, Laima mano, kad dabar dirbti mokytoju nėra ne ką lengviau nei anksčiau – daug skirtingų poreikių, reikalavimų, savi laikmečio iššūkiai. Mokytojui labai svarbu turėti tvirtus moralinius, vertybinius pagrindus ir būti pasirengusiam dalykiškai, o „vėliau susiras savo metodiką <…> jeigu mokytojas stiprus savo dalyke, ir, apskritai, su akiračiu <…> tai jis tinka. Ir jaunimas labai greit atsirenka tuos žmones, ir dovanoja jų ydas kartais, jų priekabumą, ar jų piktumą kartais. Jie vertina, ką jie gauna. Tai pirmiausia šitaip, ir man atrodo mūsų mokyklai be galo trūksta dalykinės kvalifikacijos”.

Ką būtų buvę galima daryti kitaip?

 

Laima save įvardija kaip „kietą suvalkietę” – svarbu laikytis tvarkos, daryti tai, kas privalu ir maksimaliai gerai. Bet turi ir sau pačiai priekaištų: „dabartiniu protu galėjau daugiau paskaityti ir mažiau tikrinti mokinių darbų. Programa reikalaudavo, tris rašinius ar diktantus per trimestrą, o aš žiūrėdavau, tikrindavau ir jų užrašus, kad man būt kultūringa, gražu. Tas „gražu”, tai čia iš seminarijos atsinešta – turi būti gražu, tvarkinga”.

Likęs geros literatūros „alkis”. Todėl ir dabar godžiai skaitoma tai, kas tik kolegų ir draugų pasiūloma. O paskui smagu aptarti, diskutuoti ir laukti kitų susitikimų su gera literatūra.

Ko palinkėtų mokyklai ir mokytojams?

 

Kad būtų daugiau lygybės, galimybių visiems mokiniams gauti kokybišką išsilavinimą, nepaisant  kultūrinės, socialinės-ekonominės padėties, gyvenamosios vietovės. Kad mokytojai neblaškomi ir nesiblaškydami galėtų ramiai dirbti, atlikti savo misiją, gauti orų atlygį. Kad sulauktų daugiau pagarbos savo darbui iš tėvų, mokinių ir visos visuomenės.

 

 

Nuoširdūs sveikinimai mūsų visų Mokytojai – Laimai Abraitytei!