Meninė raiška taikant etnokultūros elementus
Etninė kultūra menų darželyje „Etiudas” integruojama į visas vaikų meninio ugdymo sritis, dinamiškai atliepiant šiuolaikinio ugdymo aktualijas. Savo šaknų suvokimas ir tradicijų žinojimas mums yra ypatingas įrankis, kuriant inovatyvias vaikų meninio ugdymo formas. Stengiamės rasti naujas erdves ir nišas autentiškai meninei raiškai. Straipsnyje pateiksime pavyzdžių, kaip kasdienį darželio kiemo atributą – grindinį galima pritaikyti vaikų dailės, muzikos, šokio ir teatro veiklose, savitai supažindinant su tautos kultūros paveldu.
Dailės veiklose su vaikais studijuodami tautinių juostų, lovatiesių, prijuosčių raštus pastebėjome, kad jie yra gana paprasti, turintys aiškų ritmą. Nusprendėme audinių raštus atkartoti ant grindinio dėliojant įvairiaspalves korteles. Geometrinis „Etiudo” lauko plytelių išdėstymas vaikams priminė audimo schemas, kurios padėjo aiškiau suprasti rašto elementų ritminį pasikartojimą. Dėliodami pasikartojančius vieną ar du motyvus, vaikai mokėsi kurti tautiniams raštams būdingas ornamentines kompozicijas. Žalčiukų, vingelių, langučių, dobiliukų raštus vaikai savitai interpretavo, atsižvelgdami į lauko plytelių ornamentiką. Įvairių atspalvių šiltos spalvos buvo derinamos su šaltomis spalvomis, išgaunant keletą skirtingų rašto variacijų. Tas pats, tik kitomis spalvomis išmargintas grafinis ornamentas, tapdavo nauju raštu.
Atkurdami tautinius raštus ant grindinio, vaikai mokėsi kompozicijos darnumo, proporcingumo suvokimo, lavino pastabumą ir kruopštumą. Būtent šiomis savybėmis pasižymėjo mūsų prosenelės, ištisomis valandomis iš tūkstančių gijų ausdamos tai, ką šiandien branginame ir vertiname kaip tautinį paveldą.
Teatro etiuduose, vykstančiuose lauko erdvėse, vaikai savitai interpretuoja lietuvių liaudies pasakas. Žaisdami pasaką „Eglė žalčių karalienė“ vaikai atrado daugybę lietuvių liaudies kultūrinio ir dvasinio paveldo klodų. Senovės lietuvių buitis, būtis ir charakteris šioje pasakoje atsiskleidžia per dviejų pasaulių – mitologinio ir įprasto kasdienio – susidūrimą. Atlikdami etiudus vaikai prisilietė prie simbolinės pasakos kalbos ir giliau ją išgyveno. Veikdami ant ornamentais išdėstyto grindinio, vaikai savitai perteikė mūsų etnografijoje dažnai regimą žalčio simbolį. Kiemo takelyje iš plytelių suformuota vingiuota, laužtinė linija tapo perėjimu į mistinį povandeninį Žilvino pasaulį. Vaidinimams pasigaminome didelę Žalčio karūną, kuri virto naujos šeimos židiniu. Kartu su dailės mokytoja vaikai atnaujino seną verpimo ratelį, kuriuo teatro etiuduose verpė niekada nesibaigiantį pluošto kuodelį. Akmenėliais grojome Eglės vaikščiojimą geležinėmis kurpėmis. Susikibę rankomis vaikai judėjo tarsi bangos, slepiančios jūros gelmių paslaptis. Kūno plastika kūrėme povandeninės pilies erdvinę formą. Ritminiais piešiniais iliustravome Eglės pastangas atlikti Žilvino užduotis. Taip mažais vaidinimais-etiudais mes „atrakinėjome“ pasakoje užkoduotus etninės kultūros klodus.
Muzikos veiklose ant darželio grindinio, primenančio liaudies audinių raštus, vaikai ritmavo pagal skanduotes, skaičiuotes, imituodami audimo staklių darbo procesą. Plytelių ornamentai apibrėžė ribas, iš kurių, keisdami kryptis, vaikai negalėjo išeiti. Plytelių spalvos padėjo geriau įsiminti ritmo piešinį. Savitai organizuotame muzikinio ugdymo procese vaikai mokėsi pajusti ritmo kaitą, susipažindami su muzikinio rašto pradmenimis. Grindinio plytelės tapo penkline, o ant jų stovintys vaikai – natomis. Jiems labai patiko šie muzikiniai žaidimai su skaičiuotėmis. Kiekvieną kartą išsiskaičiavus, gaudavosi skirtingas ritminis darinys, kurį skaičiuotojas žaidimo pabaigoje turėdavo „perskaityti”. Tai buvo nuotolinio mokymo metu labai išpopuliarėjusi muzikogramos dėlionė (tam tikra natos ar kompozicijos schema, vaizduojama simboliais), skatinanti atsiskleisti vaikų kūrybiškumui, vaizduotei, tuo pačiu metu laikantis aiškaus ritmo piešinio bei sandaros. Taip žaisdami vaikai mokėsi fantazuoti: „pamatyti ausimis” ir „išgirsti akimis”.
Šokio veiklų metu ugdytiniai susipažįsta su lietuviškiems vaikų šokiams būdingoms figūromis: ratu, pusračiu, eile, virtine, vora. Choreografiniam menui pažinti yra aktuali liaudies kūryba, grindžiama paprastais judesiais ir nesudėtingais jų deriniais. Todėl vaikus ugdant choreografinės raiškos priemonėmis, pamatas yra liaudies šokiai, rateliai, žaidimai. Judant erdvėje atitinkamai susikabinus, pristatomos vaikams tinkamos šokių figūrų formos: gyvatėlė, landžiojimas, žvaigždutė, varteliai, tiltelis. Straipsnyje esančioje nuorodoje matoma, kaip vaikai derina šokio žingsnį ir muzikos ritmą. Judesiu jie tarsi „audžia erdvę“, atlikdami ne tik žingsnių derinius, bet ir šokio piešinį, kompoziciją. Orientuotis šokant lauko erdvėse vaikams padeda grindinio plytelių ornamentai.
Veiklos lauko erdvėse, savitai taikant etnokultūros elementus, pagilina vaikų meninę kompetenciją, supažindina su tautiniu ir estetiniu požiūriu svarbiomis vertybėmis. Meninio ugdymo procesą organizuojame taip, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams etninė kultūra būtų įdomi ir artima. Ugdytojų pareiga yra padėti vaikams suprasti, kas mus išskiria iš kitų tautų, ką mes paveldėjome iš praeities, kur yra mūsų stiprybė ir unikalumas.
Kauno menų darželio „Etiudas“ vaikų dailės, muzikos, šokio ir teatro veiklas galima pamatyti šioje nuorodoje.
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.