Kas ruseno – užgeso, kas degė – įsiliepsnojo

Tik tikintis sėkme mokytojas gali įgyvendinti pokytį švietime. O pokytis prasideda nuo mūsų. Jei nori jį įgyvendinti, pats turi juo tapti. Nustoti meluoti sau, kad nuo manęs niekas nepriklauso. Retoriškai nesipiktinti „O ką aš galiu pakeisti?“, geriau džiaugtis fantastiškomis galimybėmis taikyti naujoves. Dalytis mokymosi nuotoliniu būdu patirtimis, sustiprinti vieni kitus rytdienos mokyklos kūrimo procese, atrasti savo kelią – taip apibendrino diskusijas mokytojai, kurie dalyvavo Alytaus šv. Benedikto gimnazijos surengtoje IV tradicinėje nacionalinėje konferencijoje „Noriu į mokyklą!“. Finalinė konferencijos gaida – VISI kartu privalome kurti mokyklą, į kurią norėtų eiti mokiniai, kuri būtų patraukli tėveliams, kurioje gera būtų dirbti mokytojams. Į kokią mokyklą norime grįžti? Kokios patirties įgijome mokydami ir mokydamiesi nuotoliniu būdu?

 

Nacionalinės švietimo agentūros direktorė Rūta Krasauskienė, sveikindama konferencijos dalyvius, teigė, jog šiandien norinčiųjų sugrįžti į mokyklą – išties labai daug. Pasak R. Krasauskienės, „mokyklą, į kurią nori ateiti mokinys, kùriame kiekvienas iš mūsų, todėl labai svarbu, kad susitarimai vyktų tarp tų žmonių, kurie suvokia, kas yra mokykla“.

 

Visi suprantame, kad į mokyklą, iš kurios išėjome dirbti ir mokytis nuotoliniu būdu, jau nebegrįšime. Viskas pasaulyje kinta. Net šios konferencijos formatas – vaizdo, konferencijų ir pokalbių platformoje „Zoom“ – akivaizdus pavyzdys. Priimti tai galima įvairiai – kaip atimtą galimybę apsikabinti arba kaip išskirtinai patogų bendravimą su visa Lietuva. Visi spėjo „atvykti“, visi sutilpo.

 

Klausydamiesi socialinių mokslų daktarės, edukologės Austėjos Landsbergienės pranešimo, diskutuodami grupėse, manau, žengėme mums svarbų žingsnį link žinojimo, link susitarimo, kokią mokyklą kuriame. Mokiniai atviravo diskutuodami su Austėja Landsbergiene, tėvai reflektavo asmenines pastarųjų metų patirtis ir ieškojo atsakymų į jiems rūpimus klausimus su psichologe, edukologe Asta Blande. Pažvelgti į mokyklą kitu kampu mokytojus pakvietė Paulius Tamolė, Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Požiūrių ir nuomonių išsakyta įvairių. Tie, kas ruseno, paveikti nuotolinio mokymo, užgeso, tie, kas degė – ĮSILIEPSNOJO.

 

Laukia chaosas, nesusikalbėjimas, blogesnis elgesys, didelė atskirtis žinių ir pasiekimų atžvilgiu (kaip juos reikės išlyginti?), akademinio sąžiningumo stoka, laukia net vertybių perkainojimas – šios ir kitos baimės nuskambėjo iš mokytojų lūpų. Tokią realybę šiandien mato mokytojai, taip kalbėjo jų nerimas. Ir – tai tiesa. Bet nėra padėties be išeities. Svarbu, ką su tuo darysime, kokį kelią rinksimės?..

 

Kiekvienas mokytojas, kiekviena mokykla turi savo kelią. Vieno, visiems tinkančio, – nėra. Svarbu nenustoti jo ieškoti, tada būtinai rasime. Kas tinka man – nebūtinai tinka mano kolegai. Kas tinka mūsų mokyklai – gal visiškai netinka šalia esančiajai. Degti noru ne vien mokyti, bet išmokyti savo mokinius – svarbiausias mokytojo tikslas. Visi suprantame, kad lengva nėra ir nebus. Kita vertus, dideli dalykai lengvai nepadaromi. Todėl ypač sveikintina, kad mokytojai ruošiasi rytdienai, diskutuoja apie tai, kas paveiku šiuolaikinėje pamokoje, šiandienos situacijoje. Kaip sakė Austėja Landsbergienė, „atlieka inventorizaciją: reflektuoja – diegia“. Tai – idealus kelias. Nuskambėjusias niūrias mintis nustelbė tikėjimas nauju, prasmingu virsmu mokyklos gyvenime. Apie sunkumus kalbėjomės kaip apie naujas galimybes. Entuziastingai ir viltingai apie rytojaus mokyklą kalbėjo mokytojai optimistai. Jie pasakojo apie ištobulinamas kompetencijas ir kūrybiškumą organizuojant ugdymo procesą, apie įgytas naujas žinias, apie naujus tvirtesnius santykius su mokiniais ir tėveliais. Mokytojų nuomone, grįšime į draugiškesnę ir kūrybiškesnę mokyklą, kurioje labiau vertinsime vieni kitus, kurioje dirbs universalus mokytojas. Tokio mokytojo labai reikia.

 

Įdomūs pokalbiai vyko tėvų grupėje, buvo jaučiamas nuoširdus domėjimasis mokykla, noras padėti. Pastarieji dėkojo mokytojams už atidumą jų vaikams, džiaugėsi pasikeitusia bendradarbiavimo kultūra. Labai daug dalykų mokykla nusprendžia už tėvus, todėl neretai nesusikalbama. Pasak psichologės Astos Blandės, „tam, kad žmogus jaustųsi patogiai, jis turi būti pastebėtas“. Tėvai pasiryžę būti kartu su mumis, pasiryžę bendradarbiauti. „Tik jūs mus pakvieskite!“ – nuskambėjo iš tėvų lūpų. Manau, daugelis mokytojų išgirdo ir pasinaudos šiuo kvietimu.

 

Mokinių grupėje sklandė pačios įvairiausios temos: jei būtų galimybė pasirinkti – eiti ar neiti į mokyklą, ką rinkčiausi; ko labiausiai šiandien trūksta – mokytojo ar draugų. Kalbėtasi apie nuovargį, nerimą, pablogėjusią fizinę savijautą. Gimnazistai rado ir kuo pasidžiaugti – išaugusiu savarankiškumu ir gebėjimu planuoti laiką, saugia namų aplinka, tėvų dėmesiu jų mokymuisi. Skirtingi vaikai, skirtingos nuomonės, skirtingos patirtys. Bet visi jie nori daugiau kūrybiškų užduočių, integruotų dalykų, tikisi galimybės gauti alternatyvų rinktis. Džiugu tai, kad dauguma NORI Į MOKYKLĄ.

 

Akivaizdu, kad siekdami geros rytdienos mokyklos privalome tartis ir susitarti. Svarbu įsivertinti ir įsivardyti, ką galime mokyklai duoti PATYS. Niekas už mus to nepadarys. Jei įmanoma padaryti geriau, tai darykime. Veiklų mokyklose tikrai daug ir įvairių. Bėgame, lekiame, darome, kuriame… pavargstame. Dažnai rezultatas būna kaip Ivano Krylovo pasakėčioje „Gulbė, lydeka ir vėžys“ – visi tempia į savo pusę, o vežimas – nė krust. Kad taip neįvyktų – kalbėkimės!

 

Dalijantis nuomonėmis ir įžvalgomis apie konferenciją iš savo gimnazijos kolegų išgirdau, kad, išklausius įvairių patirčių, radosi daugiau ramybės. Mokytojai džiaugiasi, kad tarp jų mažėja konkurencija, dažniau bendradarbiaujama ir atvirai bei nuoširdžiai dalijamasi. O to visiems reikia. Vienos mokytojos žodžiais tariant, tokie pasikalbėjimai – „gaivus gurkšnis“. Iki susitikimo, DEGANTYS kolegos!