Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos direktorius: atskirties neturi būti

Joniškio „Saulės“ pagrindinėje mokykloje tėvai gali rinktis – specialiųjų poreikių turintis vaikas mokysis kartu su visais ar Specialiojo ugdymo skyriuje lankys lavinamąsias, socialinių įgūdžių ugdymo klases. Lengvesnių sutrikimų turintys mokiniai čia integruojami į bendrojo ugdymo klases, skyriuje mokosi vidutinį, žymų ar labai žymų intelekto sutrikimą ir kompleksinę negalią turintys vaikai.

Mama labai patenkinta mokykla

 

Editos Stasiukaitienės sūnus Adomas į Joniškio „Saulės“ mokyklą atėjo iš Šiaulių sutrikusios klausos vaikų ugdymo centro. Berniukui, vienam iš dviejų vaikų Lietuvoje, nustatyta reta liga – Jakobseno sindromas, kuris lėmė širdies, klausos problemas, sutrikusį intelektą. Adomas ne tik mokosi „Saulės“ mokyklos lavinamojoje klasėje, bet ir lanko prie mokyklos įsteigtą Dienos užimtumo centrą, skirtą negalią turintiems žmonėms.

Mamą ypač džiugina tai, kad mokykloje diegiamos modernios technologijos, palengvinančios negalią turinčių vaikų gyvenimą. Pavyzdžiui, valgykloje nekalbantys ir neskaitantys vaikai maistą gali pasirinkti pagal paveikslėlius – ant magnetinės juostos pritvirtintos patiekalų nuotraukos, kurias galima paimti ir nunešti virėjai.

Stasiukaičių šeima gyvena Pakruojo rajone, Adomas kasdien į mokyklą atvežamas mokykliniu autobusu, vakare juo grįžta namo. Mama labai patenkinta tiek atmosfera mokykloje, tiek ir ugdymo procesu: „Puikiai prisimenu pirmąjį pokalbį su mokyklos direktoriumi Tomu Armonavičiumi. Įsiminė jo žodžiai: „Dirbu mokiniams ir jų tėvams.“ Greitai įsitikinau, kad tai – ne tuščios kalbos. Šioje mokykloje iš tiesų daroma viskas, kad kiekvienam vaikui būtų gerai.“

 

Mamą ypač džiugina tai, kad mokykloje diegiamos modernios technologijos, palengvinančios negalią turinčių vaikų gyvenimą. Pavyzdžiui, valgykloje nekalbantys ir neskaitantys vaikai maistą gali pasirinkti pagal paveikslėlius – ant magnetinės juostos pritvirtintos patiekalų nuotraukos, kurias galima paimti ir nunešti virėjai. Be to, mokykloje yra planšetinių kompiuterių klasė, bandymų ir eksperimentų centras, haloterapijos kabinetas, relaksacijos ir šviesos terapijos kabinetas, kur vaikai ne tik mokomi, bet ir stiprinama jų fizinė bei psichinė sveikata.

Šiuo metu turime viską, apie ką daug metų net nesvajojome – ir sūnui tinkantį ugdymą, ir popamokinę veiklą. Geriausias mokyklos ir čia dirbančių specialistų įvertinimas yra tai, kad Adomas kasdien laukia mokyklinio autobusiuko, noriai važiuoja į mokyklą.

Mama pasidžiaugia, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai, nors ir mokosi atskirai, nesijaučia atstumti. Mokykloje vyksta bendri renginiai, draugystės dienos, kur skyriaus klasių mokiniai būna kartu su kitais vaikais. „Neseniai buvo surengta šventė „Draugystės diena“, kur Specialiojo ugdymo skyriaus mokiniai mokė pradinukus šokti, o pradinukai dainavo jiems dainas. Paskui visi kartu pynė draugystės apyrankes. Taip susidaro jausmas, kad tavo vaikas nėra atskirtas. Tenka girdėti, kad dažnai integracija tėra tik popierinė, bet mūsų mokykloje ji tikra“, – kalba E. Stasiukaitienė.

 

Moteris patenkinta ir dėl to, kad mokykloje dirba visi Adomui reikalingi specialistai: „Šiuo metu turime viską, apie ką daug metų net nesvajojome – ir sūnui tinkantį ugdymą, ir popamokinę veiklą. Geriausias mokyklos ir čia dirbančių specialistų įvertinimas yra tai, kad Adomas kasdien laukia mokyklinio autobusiuko, noriai važiuoja į mokyklą. Jo mokytoja labai dėmesinga, jai svarbu ne tik akademinės žinios, bet ir tai, kaip vaikai jaučiasi. Be to, mokytoja nuolat bendrauja ir bendradarbiauja su tėvais.“

E. Stasiukaitienė sako, kad „Saulės“ mokyklos bendruomenė kalbasi, girdi vieni kitus, o vaikas vertinamas ne pagal tai, kokią negalią turi – į kiekvieną čia žiūrima kaip į asmenybę, nepaisant jo ypatumų ir skirtumų.

 

Nuotraukos – iš įstaigos archyvo

Teikia paslaugas beveik penkiolika metų

 

Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos direktorius Tomas Armonavičius mena, kad pirmieji specialiųjų poreikių turintys vaikai į mokyklą atėjo 2004-aisiais. „Iki tol buvome įprasta vidurinė mokykla, o įvairias negalias turintys vaikai važiuodavo mokytis į Žagarės specialiąją mokyklą, kuri buvo už 28 kilometrų nuo rajono centro. Matėme, kad kai kuriems tėvams ten vežioti vaikus per toli, jie nori, kad vaikai mokytųsi arčiau namų. Taip kilo mintis juos priimti mokytis savo įstaigoje“, – dėsto mokyklos vadovas.

Tuo metu „Saulės“ mokyklai buvo priskirtos ir trys kaimo ugdymo įstaigos, esančios vos už keleto kilometrų nuo miesto. „Nusprendėme optimizuoti sąnaudas, tas mokyklas uždaryti, o vaikus kasdien mokykliniu autobusiuku vežioti į savo įstaigą. Taip sutapo, kad ten dirbo specialųjį išsilavinimą turintys pedagogai, jie mūsų pertvarkomai mokyklai labai tiko“, – kalba T. Armonavičius.

 

Pasak jo, priimti pirmuosius specialiųjų poreikių vaikus į mokyklą buvo nemenkas iššūkis. Vis dėlto direktorius įsitikinęs, kaip taip ir turi būti, visi vaikai privalo mokytis kartu, apie vaikų atskyrimą negali būti nė kalbos. Vaikai su mažesniais specialiaisiais poreikiais „Saulės“ mokykloje mokosi kartu su visais. Tarp jų – ir turintieji fizinę negalią, ir kitokių sutrikimų. „Mūsų mokyklos infrastruktūra visiškai pritaikyta įvairių negalių turintiems mokiniams. Kai mokytis pradėjo vaikas, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, išsikovojome, kad patalpose būtų įrengtas keltuvas. Žinoma, įtikinti politikus skirti lėšų tokioms reikmėms ne visada lengva, bet stengtis verta, nes mums svarbi kiekvieno vaiko gerovė“, – sako T. Armonavičius.

Vaikinas turi rašomąją mašinėlę Brailio raštu, mokykloje taip pat įdiegta speciali kompiuterių programa. Be to, su mokiniu nuolatos būna pagalbininkas, kuris moka Brailio raštą. Jis padeda pedagogams, kai vaikinui reikia atsiskaityti už rašto darbus, gelbsti kitais atvejais.

 

Tarp lankančių „Saulės“ mokyklą – ir visai nematantis vaikinas. „Vaiko tėvai apsisprendė: jie nori, kad jis augtų šeimoje, mokytųsi kartu su visais, rytą išeitų į pamokas, o vakare grįžtų namo. Teko spręsti ir šią užduotį. Pas mus jis atėjo į pirmą klasę“, – mena direktorius. Šiuo metu vaikinas – jau dešimtokas, jam integruotis nuo pat pradžių padėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro specialistai. „Esame sudarę sutartį su šiuo centru, gauname iš jo vadovėlius, specialistai nuolat atvažiuoja į mokyklą, labai domisi nematančio mokinio pasiekimais, padeda su juo dirbantiems mokytojams“, – sako mokyklos vadovas.

Vaikinas turi rašomąją mašinėlę Brailio raštu, mokykloje taip pat įdiegta speciali kompiuterių programa. Be to, su mokiniu nuolatos būna pagalbininkas, kuris moka Brailio raštą. Jis padeda pedagogams, kai vaikinui reikia atsiskaityti už rašto darbus, gelbsti kitais atvejais. „Žinoma, būtų idealu, jei visi mokyklos mokytojai mokėtų Brailio raštą, kurčiųjų kalbą. Bet tai – nerealu“, – kalba T. Armonavičius.

 

Pasak jo, suteikti tokios kokybės žinių, kokias vaikai gauna specializuotuose centruose, vargu ar įmanoma, bet mokykloje daroma viskas, kad regos negalią turintis mokinys gautų tai, kas jam priklauso, ar netgi daugiau. Direktorius pasidžiaugia šio berniuko gabumais – neseniai jis, padedamas mokyklos pedagogų, išleido savo eilėraščių knygą, kuri pasirodė tiek reginčiųjų, tiek Brailio raštu.

Keturios klasės

 

Didelių ir labai didelių specialiųjų poreikių turintys vaikai „Saulės“ mokykloje mokosi lavinamosiose klasėse. Jos čia – trys, taip pat yra viena socialinių įgūdžių ugdymo klasė. Iš viso šiose klasėse mokosi dvidešimt trys skirtingų sutrikimų turintys vaikai. Kiekvienoje klasėje dirba specialusis pedagogas ir jo padėjėjas. Be to, prireikus visada gelbsti socialinis pedagogas, psichologas. Dirbama pagal individualų ugdymo planą, stengiamasi atsižvelgti į kiekvieno vaiko poreikius.

„Lavinamukus“ jau penkiolika metų mokanti Lina Kuzminskienė pabrėžia: jos darbas nėra lengvas, bet labai įdomus ir prasmingas. „Prisipažinsiu – pirmaisiais metais daug verkdavau, man buvo labai gaila šių vaikų. Bet dabar jau nebeverkiu, matau šalia savęs nebe negalią, bet žmogų. Džiaugiuosi kiekvienu savo vaikų žingsneliu pirmyn, kiekvienu jų pasiekimu“, – dėsto pedagogė.

 

Klasėje, kur dirba L. Kuzminskienė, mokosi septyni vaikai. „Visi jie – labai skirtingi, turintys savo pomėgių, gebėjimų. Nevadinu jų nei turinčiais proto, nei kitokią negalią. Tai – ypatingi, nuoširdūs, niekada nemeluojantys vaikai, iš kurių kasdien semiuosi kantrybės, tolerancijos“, – sako mokytoja.

Pasak jos, nors per pamokas klasėje būna ir mokytojo padėjėja, dirbti su skirtingų sutrikimų turinčiais vaikais sudėtinga, nes laiko, dėmesio būtina skirti kiekvienam. „Sukuosi kaip voverė rate, nuolat galvoju, kaip paįvairinti mokymo procesą, atrasti ką nors naujo, įdomaus, originalaus. Puiku, kad turime tokį nuostabų direktorių, kuris pasirūpina, kad klasėse būtų geriausios, moderniausios mokymo priemonės. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų dirbti, jei neturėtume išmaniosios lentos – nematydami vaizdo, mano vaikai neįsivaizduoja pasaulio. Darbo per pamokas būna daug, nėra lengva, bet pamatau savo vaikų akis ir einu pirmyn“, – šypsosi L. Kuzminskienė.

 

Jos teigimu, lavinamosiose klasėse besimokantys vaikai yra smalsesni, labiau nori mokytis negu jų bendraamžiai. Tiesa, pastangų jiems tenka įdėti gerokai daugiau. „Nuolat kartojame tai, ką išmokome. Pirmaisiais darbo metais jausdavau nusivylimą – tiek pastangų įdėta, o vaikai pamiršo… Dabar to nebesureikšminu. Sakau vaikams: „pamiršome – kartosime. Ir aš pati daug ką pamirštu“. Tada vaikai nusišypso ir vėl stengiasi. Labai svarbu jiems įkvėpti noro, motyvacijos“, – kalba pedagogė.

Mokytoja su vaikais būna ne tik per pamokas – ji veda būrelį „Pagauk ritmą“, be to, su mokiniais daug keliauja po Lietuvą. L. Kuzminskienė pasidžiaugia, kad ir mokykloje ypatingi vaikai nėra atskirti – jie pietauja su visais vienoje valgykloje, eina į bendrus renginius. Taip ugdomi ne tik „lavinamukai“, bet ir vaikai, neturintys specialiųjų poreikių: jie pamato, kad aplink yra kitokių žmonių, mokosi su jais elgtis, pastebėti, kai reikia pagalbos.

Deja, pasak įstaigos vadovo, kai buvo įdiegta etatinio apmokėjimo sistema, ne viena mokykla susidūrė su apmokėjimo už šių specialistų darbą problema. „Gerai, kad mes turime lavinamąsias klases, papildomų etatų, tad šiaip ne taip išsivertėme, bet kitoms mokykloms tai buvo nemenkas iššūkis. Gaila, kad mūsų politikai pradėdami pertvarkas nepagalvoja, kaip jos atsilieps mūsų darbe“.

Dirba visi reikalingi specialistai

 

T. Armonavičiaus pabrėžia, kad pastaruoju metu vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, ypač elgesio sutrikimų, daugėja. „Vis dėlto negalime atstumti nė vieno, visus privalome ugdyti, nes tai – mūsų bendruomenės dalis. Būna gera matyti, kaip vaikams augant jų problemos mažėja, elgesys keičiasi. Blogiausia būna tada, kai tėvai nepripažįsta, kad jų vaikas turi specialiųjų poreikių. Tada ir mokykla negali suteikti visos reikalingos pagalbos“, – kalba direktorius.

Direktorius pasidžiaugia, kad mokykloje pavyko suburti puikią specialistų komandą. „Nors nesame dideli, bet turime ir tiflopedagogą, ir surdopedagogą, ir logopedą, ir specialųjį pedagogą, ir socialinį pedagogą, ir psichologą. Kitaip tariant, visą specialistų komandą, kuri kvalifikuotai padeda mokykloje besimokantiems vaikams“, – sako direktorius.

 

Deja, pasak įstaigos vadovo, kai buvo įdiegta etatinio apmokėjimo sistema, ne viena mokykla susidūrė su apmokėjimo už šių specialistų darbą problema. „Gerai, kad mes turime lavinamąsias klases, papildomų etatų, tad šiaip ne taip išsivertėme, bet kitoms mokykloms tai buvo nemenkas iššūkis. Gaila, kad mūsų politikai pradėdami pertvarkas nepagalvoja, kaip jos atsilieps mūsų darbe“, – piktinasi T. Armonavičius.

Po pamokų – dienos centre

 

Tie patys mokykloje įdarbinti specialistai darbuojasi ir prie „Saulės“ mokyklos įkurtame Dienos užimtumo centre, kur lankosi 41 negalią turintis žmogus. „Šis centras – mūsų pradėto integracijos proceso tąsa. Priėmę mokytis negalią turinčius vaikus pastebėjome, kad ne visi turi kur dėtis po pamokų – kai kurių tėvai dirba, negali jų pasiimti iš mokyklos. Taip kilo mintis įkurti užimtumo centrą, kad lavinamųjų klasių vaikai galėtų po pamokų pabūti ilgiau. Vėliau plėtėmės, dienos centro paslaugas pradėjome teikti ir kitiems neįgalius artimuosius turintiems rajono gyventojams“, – pasakoja T. Armonavičius.

 

Centro specialistai, dirbdami su negalią turinčiais žmonėmis, naudoja įtraukties metodą, kurio esmė – savarankiškumas, lygybė, bendra veikla. Vieni dienos centro lankytojai savanoriauja miesto viešojoje Jono Avyžiaus bibliotekoje, kiti – „Zapo bare“ ir parduotuvėje „Eglė“. Pasak direktoriaus, teko pasistengti, kad šių įstaigų darbuotojai priimtų kitokius žmones, pagelbėtų jiems pasijusti visaverčiais visuomenės nariais. T. Armonavičiaus manymu, panaši veikla ir yra tikrasis negalią turinčių žmonių įsitraukimas į visuomenę.

 

Centre taip pat pradėta teikti laikinosios globos paslauga. „Tokiu būdu plėtojame ir socialines paslaugas. Auginti vaiką šeimai apskritai yra iššūkis, o auginti turintį negalią – trigubas, todėl stengiamės suteikti tėvams kuo daugiau pagalbos. Pradėjus teikti vienokias paslaugas, iš jų atsiranda dar kitos, vienos papildo kitas“, – dėsto direktorius. Įgyvendinus Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo per sieną programos projektą „Mano socialinė atsakomybė“, renovuotos centro patalpos.

T. Armonavičius sako, kad pastangos ir lėšos, įdėtos į švietimą, visada atsiperka. Tai – didesnė mūsų visuomenės branda, kuri lemia geresnę kiekvieno jos nario gyvenimo kokybę.