Jaunų mokytojų patirtį apmąstant

Lietuvos švietimo sistemoje sumaištis, kurioje daugiausia dėmesio skiriama kalboms apie mokytojo profesijos prestižą, algų kėlimą, neveiksmingą sistemą. Tai pagrindiniai diskurso elementai, kurių sąrašas toli gražu nėra baigtinis. Mus pasiekiančios viešos kalbos šiais klausimais neretai pernelyg stipriai abstrahuojasi nuo konkrečių istorijų ir patirčių, kurios tinkamai išanalizuotos galėtų būti vertinga medžiaga apmąstymams – kuria kryptimi turėtų judėti mūsų švietimas. Būtent neatsižvelgimas į patirtį kuria perdėm sisteminį-techninį požiūrį į mokytojavimą ir mokyklą. To pasekmė – pats mokyklos prasmės ir tikslo suvokimas paverčiamas nužmoginta aritmetinių veiksmų seka.

Surinkti duomenys atskleidė Lietuvos mokyklų kultūrinį-socialinį žemėlapį: nuo pažangių ir šiuolaikiškus vadybos metodus turinčių iki pagal savo elgesio šablonus gilų sovietmetį menančių kolektyvų. Nuo labai atvirų, laukiančių ir priimančių naują mokytoją bendruomenių iki uždarų „getų“.

 

Viena tokių temų, kuria kalbama pastebimai mažai, bet kuri turi daug potencialo įkvėpti gyvybės esminei diskusijai apie mūsų mokyklą, – jauni mokytojai. Kaip vyksta studijų procesas, su kokiais iššūkiais jie susiduria pradėję pedagoginį darbą, kuo skiriasi provincijos ir miesto mokykla jauno mokytojo atžvilgiu ir t. t. Tai tik keli pagrindiniai klausimai, kurių išsamus aptarimas (pirmiausia per pačių jaunų mokytojų patirtį ir savirefleksiją) galėtų tapti rimtu esmingo mūsų švietimo sistemos tobulinimo kelrodžiu. Siekdama ieškoti atsakymų į šiuos klausimus Vilniaus universiteto pedagogikos alumnų draugija organizavo elektroninę jaunų mokytojų (pedagoginį darbą dirbančių mažiau nei 5 metus) apklausą, kurioje kvietė dalyvauti įvairių dalykų ir mokyklų jaunus mokytojus. Surinkti duomenys atskleidė Lietuvos mokyklų kultūrinį-socialinį žemėlapį: nuo pažangių ir šiuolaikiškus vadybos metodus turinčių iki pagal savo elgesio šablonus gilų sovietmetį menančių kolektyvų. Nuo labai atvirų, laukiančių ir priimančių naują mokytoją bendruomenių iki uždarų „getų“ su savomis taisyklėmis, pagal kurias turi „išlikti“, nuo palaikymo ir kolegialaus darbo iki griežtos vertikalės ir nuožmios vidinės konkurencijos. Tačiau apie viską iš eilės.

 

Su kuo susiduria jaunas žmogus, nusprendęs tapti mokytoju? Pirmiausia – studijos. Jos taip pat vertinamos labai įvairiai, tačiau neabejotinai visi kalbinti mokytojai pabrėžia, kad studijų teorinė ir praktinė dalis – du skirtingi pasauliai. Ne kartą iš savo kolegų bendrakursių, atėjusių atlikti pedagoginės praktikos mokykloje, teko girdėti frazę „šito mūsų nemokė“. Kita vertus, pasak respondentų, studijos suteikia nemažą teorinį-metodinį bagažą, kurį gali tikrinti pedagoginėje praktikoje. Nemažai daliai pedagogiką pasirinkusių žmonių būtent pedagoginė praktika tampa tuo lakmuso popierėliu, pagal kurį pretendentas į mokytojus „išmėgina“ arba „pasimatuoja“ šį profesinį kelią. Teko susidurti su tokiais atvejais, kai jau po poros savaičių praktikos paaiškėdavo, kad pasirinktas kelias visiškai neatitinka nei charakterio savybių, nei lūkesčių.

 

Per praktiką fundamentalų vaidmenį atlieka praktikos vadovas. Respondentai dalijosi, kad pasitaikė atvejų, kai praktikos vadovas praktikantą (būsimą mokytoją) pertraukinėdavo per pamoką, viešai keldavo savo autoritetą: a) trukdydamas vesti pamoką, b) sukeldamas nemažai streso ir nepasitikėjimo savimi būsimam mokytojui, c) menkindamas jį mokinių akyse. Nevertinant tokių veiksmų vertybiniu, pedagoginiu požiūriu, reikia pasakyti, kad pasitaikė ir nemažai „sėkmės istorijų“. Jose praktikos vadovas (mentorius) skyrė nemažai laiko ir pastangų padėti būsimam kolegai tobulėti. Draugiški patarimai, pasidalijimas metodine medžiaga, asmeninės patirties perdavimas, lygiavertis žvilgsnis į būsimą kolegą, nuolatinis tarimasis, nuomonės išklausymas – tai keletas kertinių faktorių, reikalingų mentoriui tam, kad ugdymo(si) procesas būtų sėkmingas. Ar būtų galima kaip nors šį gyvybiškai svarbų mentorystės aspektą mūsų švietimo sistemoje sutvirtinti, patobulinti, pastiprinti? Galbūt organizuoti mentorių mokymus, ilgalaikę programą, paskatinimo sistemą? Tai atviras klausimas politikos formuotojams, kuris, siekiant, kad švietimas taptų prioritetine sritimi, tiesiog nebegali būti ignoruojamas.

Remiantis jaunų mokytojų pateikta informacija apie provincijos mokyklas, paaiškėjo, kad dėl sudėtingų darbo rinkos sąlygų į jaunus mokytojus čia žiūrima ganėtinai rezervuotai. Pasitaiko atvejų, kai mokyklose vis neatsiranda laisvų darbo vietų, nes norima išlaikyti tą patį kolektyvą, t. y. pati mokykla nenori atnaujinti pedagogų kolektyvo.

 

Baigus praktiką ir atėjus dirbti į mokyklas susiduriama su aibe tiek teigiamų, tiek neigiamų aplinkybių. Remiantis jaunų mokytojų pateikta informacija apie provincijos mokyklas, paaiškėjo, kad dėl sudėtingų darbo rinkos sąlygų į jaunus mokytojus čia žiūrima ganėtinai rezervuotai. Pasitaiko atvejų, kai mokyklose vis neatsiranda laisvų darbo vietų, nes norima išlaikyti tą patį kolektyvą, t. y. pati mokykla nenori atnaujinti pedagogų kolektyvo. Tokia pozicija trumpuoju laikotarpiu yra gana logiška, atsižvelgiant į tai, kad neretame Lietuvos regione mokykla išlieka vienu pagrindinių darbdavių. Atliekant apklausą taip pat užfiksuota įdomių atvejų, kada naujiems mokytojams pasiūlomas tik labai mažas – vos kelios pamokos per savaitę – krūvis. Ar tai kyla iš „naujoko baimės“, t. y. bandomojo laikotarpio testavimo, ar iš to ankščiau aptarto mėginimo išlaikyti esamą pedagogų kolektyvą ir drauge atsinaujinti? Tam reikėtų papildomo išsamaus tyrimo. Bendraujant su jaunais mokytojais atsiskleidė, kad šiais „kelių pamokų“ atvejais vos pradėjęs darbą jaunas specialistas yra priverstas „susirankioti“ krūvį per kelias darbo vietas. Būtent dėl to, kad jo alga būtų bent kiek adekvatesnė. Vieša paslaptis, kad darbas per kelias mokyklas – sudėtingas, daug jėgų, laiko, derinimo reikalaujantis procesas. Toks pasirinkimas yra daug paprastesnis uždavinys mokytojams, turintiems autoritetą ir solidų patirties bagažą, tačiau jaunam, vos darbą pradėjusiam mokytoju tai yra išties sudėtingas ir daug visomis prasmėmis kainuojantis iššūkis. Kaip viena patarlė sako: „Nei pakartas, nei paleistas“. Kita vertus, iš surinktų duomenų apimties negalime daryti išvadų, kad tokia situacija yra visoje Lietuvoje. Tikrai esama mokyklų, kurių siekis atnaujinti savo pedagogų kolektyvą jaunais specialistais yra aiškus ir tvirtas, pagrįstas konkrečiais vadybiniais žingsniais. Pastebėtina, kad ši mokytojų patirtis, susijusi su pedagoginio darbo paieška, taip pat galėtų suteikti nemažai vertingo peno apmąstymams, kaip būtų galima tobulinti jaunų mokytojų įsidarbinimo sistemą.

 

Jauni mokytojai, kuriems pavyko įsidarbinti mokyklose, dalijasi labai įvairia darbinių santykių su kolektyvu patirtimi. Čia taip pat reikėtų vengti generalizacijų, vis dėlto įžvalgos ganėtinai įdomios. Esama mokyklų, kuriose tvyro jaunam mokytojui priimtinas darbinis mikroklimatas. Tokios mokyklose kolegos paprastai džiaugiasi ir domisi nauju darbuotoju, jam padeda integruotis į kolektyvą, noriai pagelbėja įvairiais klausimais, pasidalija patarimais ir įžvalgomis, dalyvauja sprendžiant pedagogines problemas. Vis dėlto esama ir tokių kolektyvų, kuriuose juntama konkurencija dėl vadinamojo valandų skaičiaus. Mokytojai nėra atviri dialogui ar bendrai kūrybinei veiklai, pastebimai ignoruoja jaunus kolegas rodydami savo pedagoginius „antpečius“. Tokiose situacijose jaunas mokytojas neretai paliekamas pats vienas dorotis su nerašytais elgesio šablonais, pasėjant vidinio netikrumo ir nepasitikėjimo bei vienatvės jausmą. Įdomu pastebėti, kad tokie susidūrimai neretai pilni įvairiausių kuriozinių situacijų, nesusikalbėjimo, o kartais netgi priešiškumo.

Apklausa nebuvo tokios apimties, kad galėtų korektiškai atspindėti Lietuvos pedagogikos žemėlapį. Visgi ir iš riboto kiekio duomenų paaiškėjo, kad tiek per studijas, tiek per praktiką, tiek per tikrą darbinę patirtį respondentai susidūrė su skirtingų mokyklų ir kolektyvų kultūromis. Vienos jų – atstumiančios, kitos – traukiančios.

 

Apibendrinus jaunų mokytojų patirtį, dera pakartoti, kad ji yra labai įvairi. Apklausa nebuvo tokios apimties, kad galėtų korektiškai atspindėti Lietuvos pedagogikos žemėlapį. Visgi ir iš riboto kiekio duomenų paaiškėjo, kad tiek per studijas, tiek per praktiką, tiek per tikrą darbinę patirtį respondentai susidūrė su skirtingų mokyklų ir kolektyvų kultūromis. Vienos jų – atstumiančios, kitos – traukiančios. Pagaliau išryškėjo, kad vienas pagrindinių elementų, padedančių jaunam mokytojui adaptuotis ir „nepaskęsti“, – kiti autoritetingi ir įkvepiantys kolegos, mentoriai, su kuriais galima pasikalbėti, pasidalyti rūpesčiais ir sunkumais, sulaukti palaikymo, padrąsinimo, patarimo. Galima drąsiai teigti, kad tokia nuostata galėtų būti rimta kelrodė permąstant Lietuvos švietimo sistemą.

 

Viršelyje Pixabay.com nuotrauka