Ikimokyklinis ugdymas: naratyvinis žaidimas, darnus vystymasis ir vaikai iš nepalankaus SEK

Kaune ir Vilniuje vasario–kovo mėn. vyko Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos organizuota konferencija „Tyrimais grindžiamos inovatyvios ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo praktikos“. Moksliniame-praktiniame renginyje diskutuota tyrimais grindžiamų ankstyvojo ugdymo prieigų, principų, metodų ir inovatyvių ugdymo praktikų integravimo aspektais, aptartos ankstyvojo ugdymo transformacijos ir pan.

Naratyvinis žaidimas kaip vaiko savireguliacijos formavimosi erdvė

 

Doc. dr. Milda Brėdikytė pasakojo 2021 m. dalyvavusi nuotoliniame dokumentų pristatyme, kurio pabaigoje buvo išsakyta jai itin patikusi mintis, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams svarbiausia yra žaidimas. Pastaraisiais metais gaunama vis daugiau duomenų iš neuromokslų tyrimų, sužinoma, kokie procesai vyksta smegenų lygmenyje. Mokslininkai mano, kad žaidimas yra fundamentinis neurologinis procesas, kuris skatina pažintinių, emocinių, sensomotorinių funkcijų vystymąsi (kalbant ne tik apie žmones). Tam veiksmingiausi sensomotoriniai žaidimai – šėlsmo (angl. rough-and-tumble play), kurie Lietuvoje neegzistuoja, nėra mums priimtini kultūriškai, sovietiniais laikais tokių negalėjo būti, ugdymo įstaigoje gali būti pavojų, mokytojai negali prisiimti tokių dalykų, bet šeimose su tėvais tai yra kasdienybė. Jie yra nepaprastai reikšmingi, svarbūs biologiniame lygmenyje, padeda pajausti kito emocijas, skausmą, pyktį, pačiam tai patirti savo kūnu ir pradėti derintis (šokti poroje išmokstame nuo tų šėlsmo žaidimų), suprantame iš veido išraiškos, intonacijos, kito žaidėjo reakcijos, kad jau peržengėme ribas. Tai augina „socialines smegenis“.

 

Žaidimas paprastai yra multimodalinė multisensorinė veikla, veikia labai daug centrų ir tai yra reikšminga (kaip ir grojimas muzikos instrumentu – ne tam, kad taptum profesionaliu muzikantu, bet būtum susiformavusi asmenybė).

M. Brėdikytė kalbėjo apie menamą, vaizduote paremtą, simbolinį, vaidmenų žaidimą (skirtingose kalbose jis vadinamas skirtingai), kai veikia vaizduotė. Pagrindinis tokio žaidimo bruožas – gebėjimas vienu metu įsijausti į kelis vaidmenis – būti ir realioje situacijoje, ir savo vaizduotėje. 3–6 metų vaikai dar negali mintyse įsivaizduoti savo žaidimo scenarijaus be išorinių veiksmų ar daiktų, kitaip tariant, jei kyla klausimas, kodėl vaikas žaidžia „kažkokią nesąmonę“, jis veikia realioje erdvėje, o sako, kad lipa į kalnus ar plaukia laivu, nes jis negali įsivaizduoti to, kas jam įdomu, jis turi daryti kokius nors veiksmus, burgzti, turėti kažkokius įrankius, kurie leidžia jam imituoti veiksmus, kurie yra panašūs. Kitaip negimsta vaizduotė.

 

Naratyvinis žaidimas nuo įprasto menamo vaidmenų žaidimo skiriasi tuo, kad remiasi vaikams žinoma istorija, pasaka, knyga, dalyvauja suaugusieji, žaidimo nuotykiai vyksta vaizduotės pasaulyje, persipina realūs ir fantastiniai įvykiai, žaidimo įvykius diktuoja ne tiek pasakojimo siužetas, kiek vaikų susidomėjimas ir idėjos, yra tęstinis – tęsiasi ilgesnį laiką.

Martyno Musteikio nuotr.

Iki 3 metų vaikas veikia realioje aplinkoje, kuri vadovauja jo veiksmams ir žaidimams, vėliau pradeda gimti vaizduotė, bet gali ir negimti. XXI a. pr. JAV mokslininkas D. Elkind teigė, kad pirmos klasės vaikai toje šalyje neturi vaizduotės.

Šio tipo žaidimas lemia naujų psichinių darinių, kitaip vadinamų bendrųjų gebėjimų, atsiradimą ir formavimąsi, tai vaizduotės, savireguliacijos, savivaldaus elgesio, valios, motyvacijos pradmenys, svarbūs kito žmogaus pozicijos, žmogaus gyvenimo prasmės suvokimui. Vaidmenų žaidimai tam ir skirti – suprasti, kodėl žmogus gyvena, kodėl daro tai, ką daro, žmonių santykiams aiškintis. Vaikai reflektuoja savo patirtis, tai, ką mato, jie (per)kuria.

Tik aukšto lygio, tikrai išplėtotas, menamas žaidimas, kurį vaikai (po 3–5) nuolat žaidžia savarankiškai, ilgalaikiai tęstiniai žaidimai paskatina šių naujų gebėjimų raidą. Jie turi formuotis laisvai, savarankiškai, be mokytojo dalyvavimo, spaudimo ar kontrolės, vaikai patys turi konfliktuoti, ieškoti būdų susitarti. Daugelio pasaulio mokslininkų tyrimai atskleidžia, kad tokie žaidimai nyksta.

 

„Mūsų atlikti tyrimai atskleidė, kad 30 proc. vaikų pasiekia aukštą savireguliacijos lygį, atitinkantį amžiaus tarpsnį. Nepakankamai išplėtoti bendrieji gebėjimai ir amžiaus tarpsnių potencialas, vaikai nepasirengę akademiniam mokymuisi. Ir tai yra problema. Žaidimai su taisyklėmis išstumia naratyvinius žaidimus, ugdymo ankstinimas visame pasaulyje remiasi požiūriu, kad anksčiau pradėjus mokytis geriau seksis mokykloje, o štai tyrimai, atlikti Jungtinėje Karalystėje, rodo, kad yra atvirkščiai. Ikimokykliniame ankstyvajame amžiuje vaikams reikia ne tiek žinių, kiek reikšmingų, įtraukiančių, lėtesnių patirčių. Tada įvyksta tikrasis mokymasis – kai neskubame, įsiklausome į vaiką, sužinome, kas jam įdomu, tada ir jo motyvacija didesnė ir su juo kažką paveikiame“, – aiškino M. Brėdikytė.

 

Svarbiausia ikimokykliniame amžiuje yra vaiko patirčių plėtimas. Ne būreliai, ne mokymas, o kūrybinės veiklos, kur vaikas gali improvizuoti, tyrinėti, pats atrasti, nes jis kuriasi instrumentus, jis neturi sukurti mūsų akimis tinkamo produkto, eksperimentuodamas jis kuria save, asmenybę, savo žinias – tai yra svarbiausia.

 

Pranešėja papasakojo apie atliktą tyrimą – stebėta, kaip keitėsi situacija po trijų mėn. trukmės keturių naratyvinio žaidimo intervencijų trijų darželių trijose grupėse. Naratyvinio žaidimo tikslas iš esmės yra toks, kad vaikai patys išmoktų geriau tarpusavyje žaisti ir patys toliau žaistų. Suaugusysis gali tik sutelkti, sudominti, motyvuoti. Faktiškai suaugusiojo užduotis yra sukurti įdomų nuotykį, kad vaikai nustebtų ir pradėtų „narpliotis“. Labai padaugėjo vaikų, kurie žaidė vaidmenų žaidimus savarankiškai ir su žaidimo partneriu.

Kuo geriau vaikai žaidžia, tuo geresnė jų savireguliacija žaidime. Gebėjimas pritaikyti savo veiksmus prie kito vaiko veiksmų: vaikas nebenori iškristi, nes jam įdomu, dalyvavęs naratyviniame žaidime jis gavo dopamino. Tada jis deda pastangas taikytis prie kitų, geba susikaupti.

 

Kai žaidime vaikas prisiima vaidmenį, šis reikalauja elgtis pagal taisykles. Gyvenime vaikas to vengia, o vaidmuo reikalauja (jei nesilaikai taisyklių, tave „išspiria“), todėl, norėdamas būti „mama“, „mokytoja“, „kosmonautu“, prisitaiko, ima paklusti, žaidime vaikas jaučia, kad yra reguliuojamas ne jo elgesys, o to vaidmens, kurį tarsi mato iš šalies. Taip jis „išsitreniruoja“ žaidimams su taisyklėmis, kurie vėliau turėtų ateiti, supranta, kad tai yra sąlygiška, susitarimo reikalas, tai galima keisti. Todėl šie žaidimai yra reikšmingi, svarbūs. Pedagogai turi suprasti, kada, kiek, kokių žaidimų reikia, kad padėtų vaikams ugdytis šiuo metu reikiamus įgūdžius.

Darnios plėtros idėjų įgyvendinimo ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme inovatyvios kryptys

 

Doc. dr. Birutė Autukevičienė pranešimą pradėjo nuo dažniausiai įvairiuose šaltiniuose randamo darnaus vystymosi apibrėžimo: tai – dabartinių kartų poreikių tenkinimas, nepakenkiant ateities kartų gebėjimui patenkinti savo poreikius. Dažnai kalbant apie darnų vystymąsi manoma, kad tai tik aplinkosauginis ugdymas, bet ši sąvoka apima daug platesnių dalykų – aplinkos darnumą, kuris apima gamtos išteklius, klimato kaitą, socialinį darnumą, kuriuo siekiama užtikrinti žmogaus teises, lygybę, išsaugoti kultūrinę tapatybę, pagarbą kultūrinei įvairovei, ekonominį darnumą (skurdo problemos).

 

Švietimas turi didelį potencialą ugdyti žmogaus pasaulėžiūrą, vertybes, galima su tuo sieti ir tvarumo problemas. Švietimo tikslas, kaip sakoma moksliniuose šaltiniuose, – pabrėžti darnumo ugdymą, kuris skirtas ne tik aplinkosauginiam, bet ir skurdo mažinimui, socialiniam, ekonominiam vystymuisi, o UNESCO dokumentuose teigiama, kad švietimas gali ir privalo prisidėti prie naujos pasaulio darnaus vystymosi vizijos. Tam, kad ugdytume žmones šiame kontekste, jie privalo turėti tam tikrų kompetencijų, būtina, kad žmogus turėtų perspektyvos matymo kompetenciją (gebėjimą suvokti, įvertinti galimus, tikėtinus dalykus), normų suvokimo kompetenciją (gebėjimą įsivertinti vertybes, kurios lemia žmogaus veiksmus), strateginio mąstymo kompetenciją (gebėjimus bendrai kurti ir įgyvendinti įvairius veiksmus, skirtus darnumo plėtrai), bendradarbiavimo kompetenciją, be kurios turbūt neįmanomas bet koks veiksmas šiuolaikiniame pasaulyje, t. y. gebėjimą mokytis iš kitų, suvokti, gerbti kito poreikius, požiūrius, suprasti, užjausti kitą, taip pat kritinio-sisteminio mąstymo kompetenciją (gebėjimą kvestionuoti tam tikras praktikas, nuomones, suvokti ir įsivertinti savo veiksmus, turėti savo poziciją), savęs suvokimo, problemų sprendimo kompetencijas.

 

Tai galioja ir tokio amžiaus vaikams. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaiką suvokiame kaip kompetentingą asmenį, kuris yra aktyvus, gali atlikti pokyčius artimiausioje aplinkoje. Žmogaus nuostatos, elgesys gamtos ir aplinkos atžvilgiu turi būti ugdomas jau ikimokykliniame amžiuje, nes dabar įgyta vaiko gamtos stebėjimo, tyrinėjimo, globojimo, tvarkymo patirtis užaugus motyvuos suaugusįjį pagarbiai žiūrėti į gamtą ir visuomenę. Darnaus vystymosi svarba ankstyvajame amžiuje akcentuojama nuo pat pradžių, t. y. nuo 1987 m.

 

Socialinis ugdymas – darnaus vystymosi kontekste turbūt turėtume kalbėti apie visuotinę gerovę, gyvenimo kokybę ne tik šiandieninėms, bet ir ateities kartoms. Turbūt tai noras dalintis su kitais – žaislais, daiktais, saldainiais, įvairūs mainų veiksmai, dovanų temos.

Ekonominis – turėtume galvoti apie žaislų, daiktų pirkimą, pinigų naudojimą, mainus, galėtume sužinoti, ką vaikai žino apie kitų vaikų ekonominę situaciją: ar visi pasaulio vaikai gali sau leisti nusipirkti daug saldainių, žaislų, kaip jie tai vertina. Tyrimais įrodyta, kad vaikai žino apie ekonominę nelygybę tarp asmenų, šalių, o tai yra vienas svarbiausių tvarumo iššūkių mūsų pasaulyje.

Aplinkosauginis ugdymas suteikia žmogui žinių apie aplinką, prisideda prie estetinių moralinių jausmų atsiradimo, asmeninių savybių formavimosi, vaikas privalo turėti supratimą apie žemę, kurioje gyvena, svarbu, kad patirtų kuo daugiau džiugių emocijų, nuostabos jausmą, kai yra gamtoje, kad žinotų, jog yra šio pasaulio dalis. Aplinkosauginio ugdymo tikslai yra pažintiniai (problemų, žmogaus poveikio aplinkai suvokimas) ir socialiniai-emociniai (vertybių suvokimas, vertinimas, elgesio, idėjų, strategijų kūrimas ir įgyvendinimas).

 

Dermė tarp STEAM gebėjimų ugdymo ir darnumo privalo būti ir tikrai yra, nes mokslininkai yra pasiūlę gaires, kuriose teigiama, kaip galima, ugdant ir STEAM gebėjimus, ir tam tikras darnumo žinias ir įgūdžius, tą derinti. Jie teigia, kad jei mes, kaip pedagogai, skatiname tyrimais grįstą mokymąsi, ugdome vaikų mąstymą, skatiname reflektyvų, aktyvųjį į besimokantįjį orientuotą vaiko ugdymąsi, jei ugdome savarankišką mąstymą, atsakingą veikimą socialinėje ir gamtinėje aplinkoje, jei pratiname nuomonių įvairovę, požiūrių kaitą, suteikiame vaikams galimybę panaudoti tiek gamtamokslines, tiek technologines, inžinerines, meno, matematikos žinias ir įgūdžius tam, kad spręstume tam tikras tvarumo problemas.

Pedagogas grupėje sudaro sąlygas vaikams žaisti, tyrinėti, fantazuoti, stebėti, kuria kontekstus, kuriuose vaikai dalyvauja, ugdosi, tuo pačiu pedagogas suteikia sąlygas vaikams galvoti kiek galima daugiau drąsių įdomių idėjų, sprendžiant vieną ar kitą darnumo problemą.

 

Svarbus ir empatiškumo ugdymas. Empatiškumas sudarytas iš asmens emocinės būsenos, specifinės situacijos suvokimo ir gebėjimo įsijausti į tą situaciją. Vaiko empatiškumas pasireiškia kaip gebėjimas pažvelgti iš kito perspektyvos, pripažinti įvairovę, prisiimti atsakomybę, šiuo atveju darnus švietimas empatijos raiškai yra be galo svarbus. Per šias problemas sprendžiame ir matome užjaučiantį dėmesį gyvūnams, augalams, norą padėti Žemei neteršiant, neniokojant aplinkos.

Pranešėja nupasakojo keleto bakalauro darbų, darželiuose atliktų tyrimų apie empatiją, aplinkosauginį ugdymą, išvadas, pabaigoje išsakė lūkestį, kad Lietuvoje yra nemažai įstaigų, pasirinkusių šią kryptį, pagal jas ugdo vaikus, tiki, kad kiekvienoje įstaigoje kalbama apie gamtą, jos saugojimą, puoselėjimą, bet greičiausiai reikia daugiau įstaigų, kurios ta kryptimi dirbtų daugiau, plačiau, rezultatas tikrai būtų tinkamas, pavyktų išugdyti žmones, kurių dabar ir reikia: saugančius gamtą, mylinčius motiną Žemę.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų iš nepalankios socialinės, ekonominės ir kultūrinės aplinkos ugdymas(is): kas turi būti ugdytojų dėmesio centre?

 

Doc. dr. Agnės Brandišauskienės teigimu, ir Lietuvos, ir pasaulio kontekste galima matyti, kad mokykliniu lygmeniu šių vaikų pasiekimai itin atsilieka nuo vaikų iš palankios SEK. Viso pasaulio mokslininkai diskutuoja apie tai, ką galime padaryti. 2015 m. neuromokslininkai nustatė, kad jau ketverių metų vaikų tam tikrų smegenų sričių pakitimai skiriasi, palyginti vaikus iš nepalankios ir palankios SEK. Šitie pakitimai vėliau gali paaiškinti 20 proc. blogesnių pasiekimų. Ši tendencija kelia nerimą. Bet vilties teikia tai, kad mokslininkai pradėjo analizuoti, kokių programų reikia šiems vaikams, atlikus didelių tyrimų metaanalizę, prieita prie nuomonės, kad šiems vaikams nereikia ypatingų tikslinių programų, geros, kokybiškos darželio teikiamos programos. Kokie yra esminiai aspektai, skatinantys raidą? Pranešėja atkreipė dalyvių dėmesį į pirmą punktą – holistinė praktika, kai neatsiejama priežiūros ir ugdymo vienovė, dabar atliekama ikimokyklinio ugdymo programų analizė ir tarp principų nerandama šio, o jis yra ikimokyklinio ugdymo pagrindinis principas. Kiti aspektai: jautrios socialinės sąveikos ir bendravimas (su suaugusiaisiais ir vaikais), vaiko fizinis ir kognityvinis aktyvumas tyrinėjant aplinką ir formuojantis savo pasaulio vaizdinį, pastovi, aiški struktūra, nuoseklūs susitarimai, žaidimas – pagrindinė vaiko veikla, prasmingas, vientisas ugdymo planas kiekvienam vaikui tiek įstaigoje, tiek šeimoje.

 

Koks svarbus yra kokybiškas ikimokyklinis amžius – jau trejų metų vaikai gali pradėti turėti savikontrolės pradmenis, yra akivaizdus ryšys tarp kognityvinės, socioemocinės raidos, savireguliacijos, tačiau tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad mokytojai daugiau laiko praleidžia bendraudami su vaikais, kuriuos laiko emociškai pozityvesniais, ir mažiau – negatyviais ir sunkiau valdomais. Klausiame savęs, kai vaikas patiria sunkumų, kokie yra mano įgūdžiai kuriant kokybišką santykį? Ar aš, kaip profesionalas, vienodai bendrauju su visais vaikais? Ir su tuo, kuris turi pakankamai gerus, ir tuo, kuris žemesnius gebėjimus. Ką daryti, kai vaikas elgiasi netinkamai: supyksta, rėkia, verkia, neklauso? Tyrimai rodo, kad emocijos yra užkrečiamos: jei mokytojas gestikuliuoja, pakelia balsą ir pan., kilus stresui visiškai blokuojami vaiko prefrontaliniai gebėjimai, t. y. vaikas neklausys, nepaklus, neatsakys. Blogiausia, ką galima padaryti šioje situacijoje, – vaiką izoliuoti. Pagrindinis patarimas sudėtingoje situacijoje – išlikti ramiems ir nuraminti vaiką. Šitoje situacijoje prie vaiko reikia eiti taip, lyg eitumėte prie drugelio, norėdami į jį pasižiūrėti. Taip jautriai ir paprastai, stengdamiesi išlikti ramūs.

Martyno Musteikio nuotr.

Vaikų iš nepalankios aplinkos tyrimai rodo, kad kalba yra itin svarbi, bet ne bet kokia, o nukreipta į vaiką. A. Brandišauskienė pristatė komunikacijos strategiją, kurią naudoja JAV mokslininkai: kai suaugusysis įsiklauso ir atkreipia dėmesį į tai, kas vaikui įdomu. Daugiau kalba su vaiku, pasikeisdami su vaiku abu įsitraukia į pokalbius. Savęs kaip profesionalių pedagogų galime klausti, ar mes tą taikome su vaikais, kurie patiria sunkumų, turi mažiau bendravimo įgūdžių?

Kita strategija: „Ausys nekalba, ausys klauso“. Kai, pavyzdžiui, du vaikai turi knygelę ir pasakoja, vartydamas kitas vaikas, kad nepertraukinėtų, klausytų, turi ausies paveikslėlį, kad žinotų: „Negaliu kalbėti, kai kalba draugas“. Tai ypač svarbu mažesnių gebėjimų turintiems vaikams.

 

Ištyrus mokyklinio amžiaus vaikus, paaiškėjo, kad iš nepalankaus SEK atėję vaikai turi mažesnius vykdomųjų funkcijų gebėjimus – neišlaiko dėmesio, negali persijungti veikloje, užmiršta, ką turi padaryti. Ikimokykliniame amžiuje vienas pagrindinių dalykų turi būti savireguliacijos gebėjimų ugdymas. Savireguliacija yra vienas esminių apsaugos veiksnių ugdant šiuos vaikus, dideli longitudiniai tyrimai rodo, jei 3–5 metų vaikams bus pradėti ugdyti šie įgūdžiai, mokykloje bus mažiau problemų.

Jeigu vaikas turi žemus savireguliacijos gebėjimus, sudėtinga bus numatyti ir aukštesnius gebėjimus (argumentavimas, problemų sprendimas ir pan.).