Helovinas ir Vėlinės „Bitučių“ grupėje

Mūsų vaikai gyvena 21 amžiuje ir Helovinas jiems jau tapo dar viena švente. Tėvai kartu su savo vaikais nori šventę paminėti ir darželyje. „Bitučių“ grupėje Helovinas – nuotykis. Į šventės organizavimą ir realizavimą įsitraukia ne tik vaikai, pedagogai, bet ir tėveliai, kurie ne tik prisideda prie grupės puošimo, parodo įspūdingas kaukes, sugalvoja įvairius žaidimus, bet ir nustebina Helovino dvasią atspindinčiais užkandžiais. Vaikai tą dieną ne tik linksmai leidžia laiką, bet ir atlieka ugdomąsias veiklas, susijusias su Helovino tematika. Pavyzdžiui: vaikai moko nemokančią skaičių ir raidžių raganą. Tai tarsi dar vienas iš būdų aktyviai, nuotaikingai patikrinti vaikų pasiekimus, žinias. Ši šventė skatina tėvų – vaikų – pedagogų bendradarbiavimą ir bendravimą. Labai džiaugiuosi savo grupės vaikų tėvais, kurie supranta tokio bendradarbiavimo naudą vaikams. Visų pirma, tai sustiprina ryšį tarp tėvų ir vaikų, ko šiais laikais labai trūksta.

 

Po Helovino nuotykių, kitą dieną mūsų grupė nepamiršo paminėti ir Visų šventųjų dienos. Vaikai dalijosi savo mintimis apie mylimus žmones, kurie iškeliavo į dangų, pasakojo, kaip jie su tėveliais aplanko kapus, uždega žvakes. Žvakę uždegėme ir grupėje. Kartu su vaikais aptarėme, kad žvakių uždegimas yra mūsų prisiminimo apie išėjusius žmones simbolis. Taip pat vaikai piešė žvakę lavino savo vaizduotę, kūrybiškumą, mokėsi rašyti – perkopijuoti žodį ŽVAKĖ.

 

Nuo penkerių–šešerių iki dešimties metų vaikai pradeda suvokti, kad mirtis jau yra pabaiga, bet to kaip paties fakto nepriima asmeniškai.

 

Skaitėme M. Valaitienės „Pasaką vaikams apie Vėlines”.

Mielos mergaitės, tikiuosi, dar prisimenate savo Tetą iš miško. Kartą Jums jau pasakojau, kaip miško gyventojai gynėsi nuo baisaus devyniagalvio Slibino ir jo blogųjų meškų. Tačiau jūs dar nežinote, kas nutiko trims miško gyventojoms laumėms vieną rudens vakarą… Tai nutiko labai seniai, kai miško gyventojai dar nepažinojo devyniagalvio Slibino, todėl gyveno ramiai ir laimingai. Kiekvieną rudenį mažosios laumės užleisdavo stebuklingą rūko patalą ant Lietuvos slėnių ir kalvų, o pačios šokdavo pamiškėje užburiančius šokius, žaisdavo krentančių lapų krūvose arba skalbdavo savo gražias baltas sukneles miško upeliuose. Vieną vakarą joms taip bežaidžiant su rudeniniais lapais staiga tamsoje suspindo kažkieno siaubingos įkypos akys. Jos taip baisiai švietė ir žėrėjo tamsoje, kad mažosios laumės siaubingai išsigando. O akys nenustojo degusios ugnine liepsna, pasirodė ir burna. Joje buvo daugybė pačių aštriausių dantų, kokius laumės kada nors buvo mačiusios. Pabaisos dantys buvo juodi kaip naktis, o liežuvis ugninis lyg slibino ir žėrėjo tamsoje nelyginant krosnies anga. Mažosios laumės ėmė šauktis pagalbos ir bėgti, kol pribėgo jūsų Tetos iš miško namelį po medžio šaknimis. Jūsų Teta iš miško paklausė laumių, kas jas taip išgąsdino ir netrukus jau visas būrys miško gyventojų – trys laumės, Teta iš miško, kaukai, aitvarai, elfai, raganos, burtininkai, vilkai, elniai, lapės ir kiti žvėreliai ir mažyčiai paukšteliai jau ėjo į tą miško proskyną pasižiūrėti, kas ten per pabaisa. Pirmasis į proskyną įbėgo drąsuolis vilkas ir pamatė – moliūgą, kuriam buvo išpjautos akys ir burna. Supratę, kad pavojus netikras, miško gyventojai ėmė juoktis ir nuo jų juoko laime pakvipo visas šilas. Netrukus pasirodė ir nedidelis nykštukas, dydžio sulig musmire, ir pasakė: „Atsiprašau, kad taip jus išgąsdinau, mieli kaimynai. Bet šį moliūgą čia palikau piktoms dvasioms gąsdinti. Kiekvienais metais rudenį lapkričio 1 – ąją dieną čia susirenka būrys Vėlių iš netoliese esančių pilkapių. Jos taip baisiai triukšmauja, tampo mums už drabužių, kažko prašo, kad mes ir sugalvojome palikti čia moliūgą joms gąsdinti. Nenorėjome įbauginti kaimynų.” Tada miško gyventojai nusprendė palaukti Vėlių ir sužinoti, kodėl jos taip elgiasi. Laukė laukė ir pamatė, kaip didelis būrys baltutėlių Vėlių vėjo žirgais joja virš medžių viršūnių ir leidžiasi į lapais nuklotą slėnį, kur dar taip neseniai žaidė išsigandusios laumės. Pamačiusios susirinkusius gyvuosius, Vėlės ėmė tampyti jiems už skvernų, kaip ir pasakojo moliūgų skulptorius nykštukas. „Valgyt, valgyt, valgyt” – šnabždėjo Vėlės. Tada miško gyventojai suprato, ko jos nori. „Jos juk alkanos!” – sušuko nudžiugusios laumutės ir, surinkusios dar nuo vasaros likusius jonvabalius, įžiebė juos vienam vakarui pilkapiuose ir padėjo rudeninių vaišių – skanių obuolių, voveraitės atnešė lazdynų riešutų ir gilių, ežys atpuškavo nešinas grybais, o Teta iš miško padėjo didelį skanų morkų pyragą. Nuo to laiko visi Lietuvos miško gyventojai kiekvieną lapkričio 1-ąją lanko Vėles kapuose, ten uždega mažyčių žvakelių žiburius ir kartu su išalkusiomis Vėlėmis puotauja. Daugiau niekam nebereikėjo išpjaustytų moliūgų, nes miško gyventojai išmoko gražiuoju bendrauti su protėvių Vėlėmis.

 

„Išties, suaugusiems labai svarbu pajausti savo vaiko emocinę brandą, leisti sau kalbėti aiškiai ir ramiai, nesistengiant slėpti ar meluoti, tačiau tuo pačiu ir nesileisti į detales. Svarbu atsiminti, jog vaikai supranta ir jaučia daug daugiau nei kartais mano suaugusieji, todėl jei bandysite slėpti savo jausmus, vaikas galimai patirs tik dar didesnį nesaugumo jausmą“, – sako psichologė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė.