Dirbti kartu – sėkmė

Gargždų lopšelyje darželyje „Naminukas“ daugėja vaikų, turinčių kalbos ir kalbėjimo sutrikimų. Tėvai, atvedę atžalą į ikimokyklinę įstaigą, dažnai klaidingai galvoja, kad logopedas turi ištaisyti sutrikimą be jų pagalbos. Įvertinusi daugiametę patirtį nutariau pakviesti tėvelius dalyvauti projekte „Dirbti kartu – sėkmė“. Pasirinkau tėvelius ugdytinių, turinčių tarpdantinį sigmatizmą, nes tais metais šis sutrikimas diagnozuotas 14 vaikų. Dauguma logopedų žino, kad pats garsų tarimo mokymas didelių sunkumų nesukelia, bet itin sunku taisyklingą tarimą įtvirtinti savarankiškoje kalboje. O išsiugdyti savikontrolės įgūdžius gali sėkmingai padėti tėvai ir pedagogai.

 

Projekto tikslas – bendradarbiaujant su šeima ir pedagogais šalinti kalbėjimo sutrikimus, plėsti šeimos pedagoginę kultūrą, ieškoti veiksmingesnių logopedo, šeimos ir pedagogų bendradarbiavimo būdų. Iš tėveliams pateiktos anketos „Norėčiau bendradarbiauti“ supratau, kad jiems trūksta žinių apie šį sutrikimą. Dauguma jų galvoja, kad kalba „susitvarkys“ vaikui paaugėjus, kiti visai nepastebėjo jokio sutrikimo. Apie pagrindines sutrikimo priežastis mano, kad laiku nebuvo atsisakyta čiulptuko ir išsivystė blogas įprotis. Beveik visi tėveliai sutiko bendradarbiauti ir padėti savo vaikams.

 

Projekto pradžioje bandžiau pateikti kuo daugiau žinių apie kalbos ir kalbėjimo sutrikimus, parengiau šiuos informacinius lankstinukus: „Garsų tarimas“, „Foneminės klausos lavinimas“, „Vaikų kalbėjimo savikontrolės skatinimas ir ugdymas“, „Kalbėkime taisyklingai“. Nurodžiau interneto svetaines, kur galima rasti daugiau informacijos, per individualius pokalbius sprendėme iškylančius klausimus. Džiaugiausi, kad visi vaikai spintelėse turėjo sąsiuvinius, skirtus logopedinėms užduotims atlikti. Tėveliai padėjo ir kartu su vaikais žurnaluose ieškojo paveikslėlių, kirpo, klijavo juos pagal pirmą žodžio garsą, piešė, skaitė ir aptarė pasakas, mokėsi eilėraščių, skaičiuočių, minė mįsles. Kiekvieną dieną jie skyrė maždaug apie pusvalandį savo vaikams. Taip tėvai tęsė logopedo darbą namuose ir galėjo stebėti savo atžalos daromą pažangą. Labai svarbus ir grįžtamasis ryšys. Kartą per du mėnesius kviečiau tėvelius aptarti vaiko pasiekimų. Per logopedines pratybas ugdytiniai yra vertinami „šypsenėlėmis“. Norėdama dar labiau juos paskatinti, pasiūliau ir namuose pastangas vertinti „šypsenėlėmis“. Vertinimas vyko du mėnesius. Vėliau su tėveliais palyginome, kur rezultatai yra geresni. Pastebėjome, kad per pratybas ugdytiniai labiau stengiasi.

 

Didžiąją dienos dalį vaikai praleidžia grupėje. Su pedagogėmis aptarėme, kaip sieksime savikontrolės įgūdžių. Grupėse pateikiau informacinę-vaizdinę medžiagą, kuri skatintų atkreipti vaikų dėmesį: nuotraukas ant sienos, lipdukus su raidėmis ant darbo stalo. Vaikai ant riešo segėjo priminimo apyrankes-laikrodukus, turėjo prisisegę ženkliukus, nešiojo kaklo pakabukus. Tokie „priminimai“ skatino kontroliuoti savo kalbėjimą.

 

Mokslo metų pabaigoje vaidinome „Ežiukų“ grupės auklėtojų parengtą inscenizaciją, eiliuotą pasaką „Namelis“. Inscenizacijoje dalyvavo vaikai, jų mamos ir senelės. Nors visi buvo gerai išmokę tekstą, bet vaidinti su intonacija ir dar kontroliuoti savo kalbėjimą buvo tikrai nelengva. Svarbiausia, visi stengėsi ir gebėjo pasinaudoti susitarimo ir priminimo ženklais. Su tėveliais pasidžiaugėme gražiu bendradarbiavimu ir pasiektais rezultatais. Aišku, ne visiems buvo pašalintas sutrikimas, bet tėvų, logopedo ir pedagogų bendradarbiavimas didina vaiko galimybes patirti sėkmę. Šeima ir ugdymo įstaiga yra du svarbiausi vaikų pasauliai, jų sąveika lemia ugdymo(si) sėkmę.

 

Rita DUMAŠIENĖ

Gargždų l.-d. „Naminukas“ logopedė metodininkė