Dainuota Lietuvai iš tolo…

Kovo 11-osios išvakarėse mintys apie lietuvybę, lietuviško žodžio svorį pasaulyje, lietuviškos dainos skambesį iš skirtingų pasaulio kampelių tampa dar svarbesnės, aktualesnės ir nepaprastai prasmingos…

 

Esama dainų, kurios nuolat skamba Lietuvai reikšmingų švenčių koncertuose. Viena iš jų – G. Abariaus ir G. Zdebskio „Palaimink, Dieve, mus.“ O šios dainos eilutės – Iš visų kraštų ir visais keliais / Skubam apkabint tave… – visai ne hiperbolizuotai nusako ypatingų kelionių – lietuviškoms dainoms, šokiams, tautodailei, tradicijoms skirtų – mastą ir kryptį: minių minios plaukdavo į Vingio ir Kalnų parką, Katedros aikštę ir Sereikiškių parko Bernardinų sodą, į koncertų arenas ir sales, traukdavo link piliakalnių, kalvų ir slėnių, sukdavosi miestų, miestelių ir kaimų aikštėse… Taip būdavo…

 

Deja, pandemija užtvėrė daugelį pasaulio kelių, užvėrė daugelį durų. Bet liko laukiantys langai, o juose – vieni kitų išsiilgę veidai. Ir nedingo noras susitikti, dainuoti, džiaugtis, drauge pagerbti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją. Taip gimė projektas „Tegu skamba mūsų dainos po šalis plačiausias“. Tarsi būtų atskriejęs poeto Bernardo Brazdžionio eilučių – „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ – aidas… Kaip priesakas.

 

Projekto sumanytoja – Auksė Motto, Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuvių bendruomenės Švietimo tarybos pirmininkė. Ji netruko rasti bendraminčių, nes geros idėjos – kaip tie paukščiai: laisvai toli skrieja, randa vietą nutūpti, prisiglausti, lizdą sukti. Lietuvoje šį sumanymą, idėją ėmėsi plėtoti, kurti Elona Bagdanavičienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vyriausioji specialistė, burdama projekto komandą Vilniuje ir koordinuodama jos darbus.

 

Šventės programoje panoro dalyvauti dvi dešimtys lituanistinių Amerikos mokyklų. Prisidėjo Belgijos, Norvegijos lietuvių bendruomenių nariai. Dalyvių ratą papildė ir bičiuliai: Sakartvelo technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro studentai bei Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos bendruomenės atstovai. Tikrai kaip toje dainoje – iš visų kraštų skriejo laiškai, žinutės, tekstai ir kontekstai, dainų ir vaizdų įrašai, piešiniai, fotografijos, scenarijaus gairės. Daug tartasi, siūlyta, taisyta, koreguota, tobulinta…

 

Šventė „Tegul skamba mūsų dainos po šalis plačiausias…“ prasidėjo iškilmingais lietuviškų ragų šaukiniais, Dainų šventės įrašo fragmentais, kuriuose, tarsi pažadinti Gyčio Paškevičiaus dainos „Mano kraštas“ melodijos, kaleidoskopu skriejo gražiausi Lietuvos vaizdai… Ko gero, daugelis mintyse kartojo: Šitą žemę man likimas dovanojo… O dainoje išgirstas klausimas Kaip išsaugot tavo vardą vaikuose?, tikėtina, neliks retorinis: dalyviai atsakys pasirodymu, žiūrovai – stebėdami, įsitraukdami, vertindami, dalindamiesi įspūdžiais; mokytojai ir tėvai į šį klausimą stengiasi atsakyti kasdien – dirbdami, mokydami, augindami, auklėdami…

 

Po trumpos įžangos, ekrane plevenant Lietuvos valstybės vėliavai, dalyviai sutartinai pritarė bendrai giedamai Tautiškai giesmei – Lietuvos himnui.

 

Paskui vyko kiti susitikimai virtualioje erdvėje. Dalyvavo ir garbingų svečių. Valstybės atkūrimo dienos proga sveikino Dovydas Špokauskas, Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėse Amerikos Valstijose laikinasis reikalų patikėtinis, Vaclovas Šalkauskas, Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Niujorke, Jurgita Šiugždinienė, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministrė. Nuoširdžius žodžius Amerikoje gyvenančių lietuvių vardu tarė Auksė Motto, Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuvių bendruomenės Švietimo tarybos pirmininkė. Linkėjimus perdavė Asta Kulikauskaitė, Belgijos lietuvių bendruomenės narė, Briuselio 2-osios Europos mokyklos mokytoja, ir Elena Valiulienė, Oslo lietuvių bendruomenės folkloro ansamblio „Gabija“ bei Oslo lituanistinės mokyklos „Gintaras“ vaikų folklorinio ansamblio „Gintarėliai“ vadovė, Oslo lituanistinės mokyklos „Gintaras“ mokytoja, Vidas Kavaliauskas, Sakartvelo Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovas.

 

Elona Bagdanavičienė, padėkojusi svečiams ir susipažinusi su dalyviais, pasidžiaugė: „Puiku, kad esame kartu, kad kartu galime dainuoti gražiausias dainas… O tų dainų – devynios galybės.“ Šioje šventėje jų tik nedidelė dalis bus sudainuota. Visos sudėtos į specialiai šiai šventei sukurtą dainynėlį, tad dainuoti, ar bent pritarti – patogu visiems.

 

Koncerto dalyviai keitė vieni kitus: dainavo solistai, duetai, trio, ansambliai; pasirodė ir gana skaitlingų chorų, etnografinių grupių; muzikos instrumentais pritarė mokytojai ir tėvai; sukosi rateliai… Skirtingo amžiaus ir patirties: mažieji ikimokyklinukai, skirtingų klasių mokiniai, jaunuoliai, mokytojai, tėvai, seneliai – visi tilpo į būrį. O kaip pasipuošę buvo! Ir tautiniais rūbais – tradiciniais ar kiek stilizuotais, ir mūsų vėliavos spalvų drabužėliais ar bent trispalvę primenančiomis detalėmis, subtiliais aksesuarais – šalikėliais, kaspinėliais, apykaklaitėmis, juostelėmis, „varnelėmis“; kai kurie dėvėjo ne paprastas, o brangiausių spalvų (kaip dainoje dainuojama) kaukes, mojavo tokiomis pat vėliavėlėmis ar vėduoklėlėmis. Scenografija irgi kruopščiai apgalvota, primenanti tai, kas svarbu, ko nevalia užmiršti: pasirodymų fone buvo matomi Lietuvos himno žodžiai, audinių, tautinių juostų raštai, suvenyrai, ant staltiese užtiesto stalo – duonos kepalėlis, lietuviška knyga, dobilų puokštė moliniame ąsoty… Džiugino, kėlė jaudulį nuoširdūs, nesuvaidinti jaunųjų tautiečių pasirodymai, sveikinimų ir linkėjimų žodžiai – vienų ištarti gražiai, raiškiai, taisyklingai, kitų – šiek tiek nedrąsiai, stengiantis kuo tiksliau prisiminti, nesupainioti, dar kitų – mūsų kalbai jau kiek nebūdingomis gaidelėmis… Viskas atrodė tikra ir jautru.

 

Ypatingos dovanos į šventę atskriejo iš Sakartvelo. Prof. Vidas Kavaliauskas, Lietuvių kalbos ir kultūros centro Tbilisyje įkūrėjas, papasakojo apie veiklą, o jo studentai lietuviškai kalbėjo, sukosi ratelyje, dainavo. Įspūdingai ir jaudinamai Kaukazo kalnų fone nuskambėjo lietuviams brangi – Maironio „Oi neverk, matušėle“…

 

Renginio transliacija vyko Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Su jos istorija ir dabartimi supažindino gimnazijos direktorius Rytis Komičius. Trumpos ekskursijos metu atkreiptas dėmesys į detales, saugančias gimnaziją kūrusių ir garsinusių asmenybių atminimą, liudijančias, kad čia pagarbiai puoselėjamos vertybės. Gimnazija, be kitų pasiekimų, didžiuojasi chorinio dainavimo tradicijomis, tad gimnazijos alumnų choras „Post scriptum“ (vadovė – Stasė Skurulskienė, muzikos mokytoja ekspertė) prisidėjo ir prie šio projekto. Choro dainininkai kartu su kitais dalyviais atliko populiarią dainą „Mūsų dienos kaip šventė“. Daina nuvilnijo tarsi visų dalyvių linkėjimai sau ir kitiems – džiaugtis savo gyvenimo dienomis, puoselėti bendrystės jausmus, neužmiršti Tėvynės Lietuvos, jos kalbos ir dainų…

 

Vaizdo pokalbių ir konferencijų platformoje „Zoom“ šventinė programa „Tegul skamba mūsų dainos po šalis plačiausias…“ baigėsi, bet jos dainos, žodžiai, vaizdai ir vardai lieka neaprėpiamoje virtualioje erdvėje. Tad nesumeluotume sakydami, jog šventė tęsiasi.