Būti žmogumi tarp žmonių

„Reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse“, – tokiais Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žodžiais pradedamas Pedagogų etikos kodeksas.

Valstybės institucijų kalbų centro organizuotame renginyje etikos tema „Būti žmogumi tarp žmonių“ daug kalbėta apie pedagogą kaip šviesos, prasmės nešėją. Konferenciją vedusi Valstybės institucijų kalbų centro (VIKC) vadovė Audronė Auškelienė teigė, kad etikos švietimo sistemoje tema yra bendra visai Europai, tačiau pabrėžė, jog labiau nei švietimas mus visus vienija tai, kad esame žmonės.

„Šiandien ir bus kalbama apie tai, kaip žmogui reikalingas kitas žmogus. Kalbėsimės ir diskutuosime apie pedagogų etiką, stengsimės atsakyti į klausimą, ko gi reikia, kad ugdymas būtų tvarus ir šiuolaikiškas“, – sakė A. Auškelienė.

 

Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė dr. Jolanta Urbanovič pasidžiaugė žmonėmis, susirinkusiais dėl tikslo tobulinti švietimo sistemą: „Džiugina tai, kad šiandien susirinkote čia dėl kiekvieno vaiko ir jūsų pačių sėkmės mokykloje. Šįryt turėjau susitikimą su projekto „Kurk Lietuvai“ merginomis. Man regis, jos atliko itin didelį darbą, susijusį su etikos infrastruktūra. Turbūt daugelis žinote patyčių dėžutę?.. Taip pat šiandien susipažinau su platforma mokytojams apie patyčias. Tai – itin naudingi instrumentai. Mokyklos turi galimybę prisijungti prie šių sistemų ir savarankiškai, be jokios kontrolės jomis naudotis. Peržvelgus šios dienos konferencijos programą, akivaizdūs raktažodžiai: pasitikėjimas, bendradarbiavimas, pagarba, dialogas – tai sąvokos, kuriomis remiantis baigiamos kurti Bendrųjų ugdymo programų atnaujinimo gairės. Stengiamasi, kad jos būtų pagrįstos dialogo principu.“

„Etikos infrastruktūra Vilniaus miesto gimnazijose“

Loreta Tauginienė, Inga Gaižauskaitė

 

Universitetai šiandien susiduria su pasekmėmis, bet vis dar daugelį problemų, susijusių su nesąžiningu elgesiu, sprendžia „pleistro užklijavimu“. Natūralu, kad universitetuose susitikę suaugę žmonės, kurių asmenybės jau susiformavusios, turėtų susitarti dėl visų elementarių dalykų, bet pirmakursiams studentams paprastai būna sunku suvokti, kodėl jis kažką turi daryti kitaip nei iki šiol.

Jeigu universitetai susiduria su pasekmėmis, kyla klausimas – kur priežastys? Tarptautinių tyrimų apžvalga rodo, kad mokytojai supranta, jog yra nesąžiningas elgesys ir kokios jo formos, bet to nesusieja su darbo aplinka. Taip pat yra nustatytos menkos pedagoginės kompetencijos, su tuo susijęs neimlumas šiuolaikinėms technologijoms. Visa tai sudaro sąlygas toleruoti nesąžiningą elgesį.

 

Kaip pagal tyrimo duomenis yra matoma administracija sąžiningo elgesio kontekste? Sutariama, kad ji yra viena iš etikos vadybos grandžių, formuojanti mokytojo vaidmenį ir jo profesijos prestižą. Tačiau kartu pastebimas aiškios tvarkos dėl nesąžiningo elgesio prevencijos ir intervencijos poreikis mokyklose.

Lietuvoje tyrimas atliktas Vilniaus miesto valstybinėse gimnazijose. Susipažinome su viešai prieinamais dokumentais: statutais, lankomumo taisyklėmis, mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo tvarkomis, mokinių elgesio taisyklėmis, patyčių prevencijos ir intervencijos vykdymo tvarkos aprašais, rašto darbų aprašais. Perskaitę visus dokumentus, atsirinkome tinkamus analizei: mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo taisykles, mokinių elgesio taisykles, rašto darbų aprašus ir bibliotekos taisykles.

Pagrindiniai tyrimo rezultatai, žvelgiant į mokinių elgesio taisykles: pastebėta sąsajų su amoraliu, nesąžiningu ir neetišku elgesiu, nesąžiningu mokymusi ir užduočių atlikimu, necenzūrine kalba, azartiniais žaidimais, viešu intymių santykių demonstravimu, kramtomosios gumos kramtymu, muštynėmis ir pan. Visa tai apibrėžiama kaip neetiškas elgesys.

 

Draudžiama naudotis neleistinomis priemonėmis per pamokas (pavyzdžiui, mobilieji telefonai (įskaitant skaičiuotuvo funkciją), ausinukai, grotuvai ir pan.), tačiau aiškiai neįvardijama, ko šiuo draudimu siekiama.

Minimos nuostatos, susijusios su asmens duomenų apsauga. Tačiau gimnazijos aiškiai nenustato draudimo plagijuoti, nusirašinėti ar kitaip sukčiauti.

Rašto darbų aprašus turi trečdalis gimnazijų, bet ne visada iš mokinių reikalaujama pateikti literatūros sąrašą, cituoti, reikalaujama cituoti paveikslėlį, tačiau apie šaltinio citavimą tekste neminima.

Esami reikalavimai nėra tiesiogiai susiejami su vertinimo kriterijais (nėra minimos sankcijos, vertinimo mažinimas ar pan.).

Pabrėžiama teisinė atsakomybė už muštynes, draudžiamų medžiagų vartojimą, bet ne už autorystės pasisavinimą (baudž. ats.), rašto darbo rengimą kito vardu ir jo pateikimą.

Nors mokyklos ir universiteto sankcijos varijuoja, tačiau švietėjiška veikla neplėtojama. Veiksmingos etikos infrastruktūros ir apskritai etikos vadybos nebuvimas sudaro terpę formuotis nesąžiningam elgesiui kaip normai: universitetai susiduria su susiformavusio požiūrio į tokį elgesį pasekmėmis.

 

Galima daryti išvadas, kad etikos vadybos procesai Vilniaus miesto gimnazijose iš esmės yra neišplėtoti. Nėra aiškaus atsakomybės pasidalijimo tarp mokyklos bendruomenės narių, ypač administracijos, mokytojų ir mokinių. Taip pat nėra nuoseklumo užtikrinant nesąžiningo elgesio prevenciją ir intervenciją. Mokymosi ir mokymo kokybė (tiek vidurinį išsilavinimą teikiančiose mokyklose, tiek aukštosiose mokyklose), jos vadyba neatsiejama nuo pamatinių etikos nuostatų formavimo.

 

„Pasitikėjimu grįsta partnerystė: sumanios edukacijos prielaida“

Prof. dr. Giedrė Kvieskienė,

Profesinio tobulinimo instituto vadovė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija

 

Kodėl drįstu sakyti, kad pasitikėjimu grįsta partnerystė yra svarbi?.. Nes keičiasi mūsų mokykla. Įdėmiai klausiausi Loretos ir kartu šiek tiek išsigandau, kad mes turime tiek daug reglamentuojančių dokumentų. Atrodytų, kad užtenka to, jog vaikas ateina iš pasitikėjimu grįstų santykių, iš šeimos į mokyklą, nelabai suprantu, kodėl tiek daug dėmesio vis dar turime skirti patyčioms?.. Kaip supratau, jeigu jau mokyklos administracija neprisiima atsakomybių, tada sunku tikėtis, kad vaikai jas prisiims. Todėl man labai patinka vis grįžti prie didžiojo mokslininko Alberto Einšteino, sakiusio: „Vaizduotė yra svarbiau už žinias. Žinios ribotos. Vaizduotė apima visą pasaulį.“ Šis žmogus nebaigė mokyklos, neįstojo į universitetą, bet jo genialumas iki šių dienų gali įkvėpti ir mokytojus, ir vaikus, ir plačiąją visuomenę.

 

Turbūt esate girdėję ir Keno Robinsono frazę: „Mes rengiame vaikus spręsti problemas, kurių patys dar nepatyrėme, konfliktų sprendimui, kurių mes nesprendėme, profesijoms, kurios dar neegzistuoja, darbui su technologijomis, kurios dar neišrastos, kad jie galėtų sėkmingai išspręsti problemas, kurios dar neįžvelgtos.“ Mano galva, visi kartu su vaikais turime ieškoti išeičių, kaip naudoti technologijas pamokose. Jau netgi mums sunku išlaikyti dėmesį ir nenukreipti jo į elektroninį paštą ir socialinius tinklus, bet daug sunkiau išlaikyti dėmesį mūsų vaikams. Pasitikėkime vaikais, leiskime kaip galima daugiau jiems įsilieti į mokyklos valdymo procesus. Skatinkime vaikų vaizduotę, pasitelkime jų gebėjimus, kurdami programas. Labai viliuosi, kad ilgai užtrukusios bendrojo ugdymo programų gairės jau greitai pasirodys, bet vis pasigirsta siūlymų, kad demokratijos kontekste turėtume pasitikėti mokyklomis ir programas pedagogams drauge su vaikais leisti susikurti patiems. Narstome Suomijos ugdymo patirtį, bet turime žinoti, kad Suomijos mokyklose vaikai labai dažnai patys formuojasi ugdymo programas. Mums tai dar atrodo pernelyg sudėtinga, nes net universitetuose nepasitikime studentais. Kita vertus, žinome Singapūrą, kur be galo pasitikima vaikais ir jų gebėjimais, tačiau ryšio su vaikais, bendrystės ten nesukuriama.

 

Manau, kad, jeigu keistume bendrąsias ugdymo gaires ir peržiūrėtume švietimo įstatymą, tai mokykla galėtų tapti iniciatore, bendruomenės telkimo centru, lydere ne tik švietimo sektoriuje. Mano manymu, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM) glaudesnių ryšių ieškoti reikėtų su Kultūros ministerija. Bandymai dirbti išvien šioms ministerijoms davė itin gerų rezultatų.

Taigi mūsų tikslai turėtų būti: skatinti vaikų vaizduotę ir kūrybiškumą, komandinį darbą, bendruomeniškumą ir pasitikėjimą, pilietinį dalyvavimą, socialinę atsakomybę ir lyderystę, ugdyti empatiją, mokymąsi dalyvaujant, savanorystę patyriminiu ir projektiniu būdu. Tinkamai panaudoti edukacinę aplinką.

 

Esame pasirengę pasaulinei lyderystei. ES finansuojami projektai yra fragmentiški, tyrimai dažniausiai pristato atskirus atvejus, integruotų pamokų pilietinio, emocinės sveikatos stiprinimo, atskirų didaktikų programas, tačiau neturime visus sektorius sujungiančių sumanios edukacijos veiklų, kurios prisidėtų prie sumaniosios mokyklos kūrimo.

Turime Geros mokyklos viziją, tačiau neturime politinio susitarimo dėl švietimo strategijos. Nėra longitudinių tarpuniversitetinių ir tarpmokyklinių eksperimentų, kur patys mokiniai kartu su mokytojais, mokslininkais planuotų ugdymo procesą, testuotų pasiekimus, kurtų ir adaptuotų ugdymosi turinį per įvairias edukacines veiklas.

„Freken Boch“ sistemą reikia keisti. O tai pradėti daryti raginčiau nuo savęs. Kuo mažiau taisyklių! Jei yra normalus problemų sprendimas, tai tam tikros taisyklės susiklosto savaime. Leiskime mokykloms vadovus skirtis pačioms arba tėvelių bendruomenėms, vadovų asociacijoms. Dabar iškeliame karteles, kurios teparodo mūsų pasitikėjimo stoką.

 

„Būti kartu: tradicijos vertė dabarčiai“

Daiva Stasiulionienė (VIKC)

 

Savo pranešime stengsiuosi atkreipti dėmesį į žodį, draugystę, bendrystę. Man atrodo, kad paveikiausia kalbėti apie savo patirtį. Baigusi universitetą, išvykau dirbti į mažą kaimelį Panevėžio rajone. Daugeliui buvo šokas, kaip aš, profesoriaus dukra, tikra vilnietė, išvykstu. Bet turiu pasakyti, kad ten aš „užaugau“ ir daug išmokau. Grįžusi į Vilnių dirbau privačioje prestižinėje mokykloje. Iš šių dviejų skirtingų mokyklų liko viena išvada: pernelyg dažnai koncentruojamės į geresnį ekonominį gyvenimą, tačiau nepatenkiname žmogiškųjų poreikių.

 

Kodėl aš susidomėjau Biblija?.. Akivaizdžiai mačiau, stebėdama tėvų gyvenimą vaikystėje, kad mokslas negali atspindėti kai kurių asmeninių poreikių, kurie man buvo be galo svarbūs. Prieš išeidamas iš šio gyvenimo tėtis man pasakė: „Mokslas yra stalčiukų atidarinėjimas. Atidarai vieną, randi antrą, atidarai antrą, randi trečią ir t. t.“ Šventąjį raštą tyrinėjau bene 30 metų. Pasirodo, mokytojams yra be galo artimi mano mokymai. Kodėl reikia apie tai kalbėti su kitais? Kalbant apie Bibliją, ji ne visada buvo lengvai prieinama, bet dabar vis dažniau imama ją tyrinėti. Galbūt prie to prisideda noras dalytis tuo, kas yra mūsų kultūrinis paveldas. Kažkada ir profesorius Leonidas Donskis yra sakęs, kad dabartinė kultūra remiasi Antika ir Biblija. O visa kita saugoma jau ant šių dviejų kertinių akmenų. Biblija – be galo konkreti knyga. Ja galime remtis visada, kai galvojame apie susitarimus etikos pagrindu. Kitaip tariant, kai prireikia atskirti, kas yra gera, kas bloga.

 

Šiemet parengiau 3 programas po 6 akademines valandas. Tad suprantama, kad šiandien nėra laiko perteikti labai daug, o ir tikslas ne tas. Šiandien pakalbėsiu apie tai, kas susiję su pedagogų etikos kodeksu. Rėmimasis žodžiu, kaip esmių esme, yra be galo svarbus.

Pasauliniame ekonomikos forume Izraelio mokslininkas labai daug kalbėjo apie tai, kas laukia žmonijos ateityje. Jis turėjo galvoje revoliucinius pokyčius informacinių technologijų srityje. Jam išsprūdo tokia mintis, kad esame viena iš paskutiniųjų Homo sapiens kartų žemėje. Manoma, kad viskas gali itin keistis net ir žmogiškumo lygmeniu. Nemanau, kad taip bus, bet atsigręžti į tai, kas yra žmogus, kodėl jis yra ir kaip jam būti su kitais, derėtų nuolatos.

 

Kultūra romėnišku supratimu – tai žemės dirbimas. Įsivaizduojamas dirvonas, kuris vėliau išdirbamas, kad neštų vaisių. Tačiau beklausydama Giedrės pagalvojau, kad kultūra ir paveldas turėtų būti nuolat permąstomi. Jeigu laukas bus ilgėliau paliekamas, tai jis ir vėl apžels.

Kalbant apie Bibliją reikėtų pradėti nuo žodžio. Nesinori kritikuoti, bet atkreipkime dėmesį į pavadinimą „Pedagogų etikos kodeksas“, kuris sudarytas iš 3 žodžių, visi jie yra nelietuviški. Dažnai apsistatome itin protingomis sąvokomis, bet ir patys gerai nesuprantame jų reikšmės. Kodeksas – tai įstatymų knyga, dar anksčiau reiškęs išdrožtą medyje knygą. Etika per romėnus iš graikų atėjęs žodis, reiškiantis elgesį ir tam tikras taisykles, o pedagogai – tai žmonės, palydintys vaikus į mokyklą. 10 Dievo įsakymų – dekalogas – visų pirma nėra įsakymai. Tai yra 10 Dievo pakalbėjimų, kurie gali padaryti mūsų gyvenimą laimingesnį.

Jeigu atidžiau skaitytume įstatymo knygą Senajame testamente, ten yra nepaprastai įdomių dalykų. Kad ir vienas iš pamokymų „Negeisk svetimo turto…“ – stipriai gina privačią nuosavybę, bet toliau yra aiškinama, kaip su ja gyventi: „Kai skinsi vynuogyną savo – palik pakraščius…“ Akivaizdus savitarpio ryšys ir nuolatinis buvimas kartu per gailestingumą. Žodžiai „neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ yra ne apie nekaltumą. Jie – apie pateisinimą. Tai svarbu mokytojams bendraujant su vaikais. Kaip dažnai mes nežinome, iš kur jie ateina ir kas yra jų širdyse.

 

Šiandien galvojau daugiau pakalbėti apie Koheleto knygą. Ji yra viena svarbiausių, mano galva, knygų, o į lietuvių kalbą jos pavadinimas verčiamas kaip „mokytojo knyga“. Iš esmės Koheletas reiškia minių žinovas – tas, kuris žino, kuo žmonės gyvena. Tačiau Koheleto knygoje sakoma, kad žmogus turi ir dangiškąją tendenciją, ne tik žemiškąją. Koheletas pabrėžia, jeigu nėra dangiškosios tendencijos, vadinasi, nėra to, kas mus pakylėja į lygmenį dirbti kitiems, t. y. galvoti ne tik apie savo gerovę, bet ir apie kitų, nes tai sudaro visumą. Koheletas kalba apie laiką ir tai, kad nepasirenkame nei atėjimo, nei išėjimo laiko. Esame tarsi dovana patys sau ir dovana vienas kitam. Koheleto manymu, viskam yra metas ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Bet kaip tada būti? Galbūt man laikas atrasti, o kitam prarasti? Galbūt man laikas rinkti, o kitam išmėtyti? Čia ir yra didžiausias iššūkis mums, švietimo žmonėms: gebėti vienam su kito laiku gailestingai prasilenkti arba susitikti, kad tai netaptų konflikto pretekstu.

Nemanykite, kad Koheleto knyga yra sena ir nieko nekalba mums apie svarbius, šiandieninius dalykus. Pavyzdžiui, jis netgi pateikia verslo planą, kaip imtis tam tikrų projektų: „Mesk savo duoną į vandenis ir po daugelio dienų ją atrask. Išdalyk, ką turi, svetimiems, nes nežinai, kokia nelaimė gali ištikti žemėje.“ Vadinasi, siūloma verstis įvairiomis formomis, investuoti į daugybę projektų, nesvarbu, ar jie bus sėkmingi, nes svarbiausia yra viskuo dalytis su kitais žmonėmis. Mūsų misija būti taikos žmonėmis.

 

„Mokytojų profesinio mokymosi galimybės valstybės institucijų kalbų centre“

Asterija Kliaugienė (VIKC)

 

Nuolatinė visuomenės veikla Lietuvoje (o ir visame pasaulyje) kelia didžiulius reikalavimus švietimui – pedagogams. Daugelis lūkesčių susiję su pedagogų darbu ir jų darbo rezultatais. Pedagogų profesinis tobulėjimas tampa itin svarbiu veiksniu. Mokslininkai pabrėžia, kad profesionalus mokytojo darbas klasėje yra itin reikšmingas. Nepaisant to, kad daug kalbama apie empatiją, emocinį intelektą, supratimą ir pan., bet vis tik pedagogams žinios – be galo reikalingos. Australų tyrėjas Džonas Keiti, remdamasis daugelį metų vykdytais tyrimais, susijusiais su mokinių mokymosi pažanga, išskyrė veiksnius, labiausiai prisidedančius prie mokymosi pažangos. Tapę pedagogais, turime suprasti, kad mūsų kelionė į žinias niekada nesibaigia – turime tobulėti nuolatos. Juk ir jūs visi čia atėjote pasisemti naujų idėjų. Valstybės institucijų kalbų centras dėl šios priežasties nuo 2016 m. tapo akredituota, pedagogų kvalifikacijos tobulinimo veiklą vykdančia institucija.

 

Siekiame prisidėti kokybiškomis paslaugomis prie pedagogų mokymosi galimybių. Tikime, kad žmonės, kaip ir medžiai, negali nustoti augti, tad seminarus stengiamės pateikti pagal atnaujintas dalykų programas. Daugelis mūsų organizuojamų seminarų yra praktiniai, todėl mokytojas per seminarus gautą medžiagą iškart gali panaudoti pamokoje, kad pagerintų mokinių mokymosi rezultatus. Mes remiamės Antuano de Sent Egziuperi posakiu, kad yra tik viena vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi. Būtent dėl šios priežasties labiau vertiname seminarus, kuriuose galime visi susitikti, o ne internetinius. Esame įsitikinę, kad susitikimai teikia daugiau naudos. Realiame seminare išsirutulioja diskusijos, keliame klausimus, vyksta dalijimasis patirtimi. Pabuvę seminaruose, mokytojai dažnai tampa įvairių projektų bendraautoriais. Mes tai vadiname intelektiniais mainais. Bendruomenei augti ir mums tobulėti padeda daugybė partnerių. Mūsų įstaigos požiūris yra toks: jeigu jau mokytis, tai tik iš geriausiųjų, todėl į seminarus kviečiami lektoriai – neeilinės asmenybės, vadovėlių autoriai, savo srities profesionalai, ekspertai. Viena iš mūsų įstaigos vizitinių kortelių jau tapo ilgalaikė, skaitmeninio raštingumo kompetencijas tobulinanti 26 akademinių valandų programa „Technologijos ir klasė“. Šiuos seminarus veda tikri profesionalai. Kursai leidžia patobulinti ne tik skaitmeninio raštingumo žinias, bet ir anglų kalbos gebėjimus. Kviečiame pasitobulinti ir pasinaudoti galimybe išgirsti pasaulinio lygio ekspertus. Kadangi technologijos tobulėja kosminiu greičiu, šie kursai padeda informacines technologijas pamokose naudoti drąsiai.

Mes išties norime augti kartu su mūsų mokytojais. Tikime, kad tik žinių turintis pedagogas gali ramiai reaguoti į gyvenime vykstančius pokyčius, o jo mokiniai pasiekti aukštų rezultatų.

 

***

Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė J. Urbanovič sakė mananti, kad tokie seminarai ir diskutuojant suformuluotos išvados padės kurti institucinę etikos infrastruktūrą. Pasak jos, jau anksčiau universitete tekdavo susidurti su studentais (kartais ir su dėstytojais), kurie tam tikrą patirtį atsineša iš mokyklos. „Tuomet esame diskutavę, kaip svarbu, kad jaunas žmogus iš šeimos ar iš mokyklos atsineštų sąžiningo, etiško elgesio gebėjimus, suprantama, kad jis gali jau turėti susiformavęs tam tikrus gebėjimus ar nuostatas, bet sąžiningas ar nesąžiningas elgesys gali būti nulemtas aplinkos“, – pabrėžė viceministrė.

 

Temą tęsime.

 

Pedagogų etikos kodeksas, Pedagogų etikos principai_Plakatas