Tematinė analizė: pritaikyta universitetui, bet tinka ir mokyklai

Trisdešimt mokinių, pora mokytojų, o vietoje pamokos – koks nors vienišas kalbėtojas, pasakojantis apie kokį nors įdomų (dažniausiai tik pačiam mokytojui ir kalbėtojui) dalyką. Kad ir koks įdomus ar objektyviai prasmingas būtų dalykas, apie kurį pasakojama, mokiniams pirmiausia tai yra laisva pamoka, t. y. pamoka, kurios nėra. Iš patirties žinome, kad geriausios pamokos mokiniams yra būtent tokios – tos, kurių nėra. Ištrūkusiam iš disciplinuojančios ir varžančios sistemos (galima diskutuoti, kiek ji tokia yra ir kiek tai pagrįsta) tai yra proga „pabimbinėti“, pakalbinti klasioką, pamiegoti, pajuokauti, gal ką smagaus parodyti per „Youtube“, „TikTok“ ar kokią kitą platformą.

 

Žodžiu, kaip daugelio mokytojų patirtis rodo, nežabota laisvė manifestuojasi pačiais įvairiausiais ir netikėčiausiais būdais. Viena tokių laisvės „manifestacijų“ pasekmė – „atmuštas“ mokytojo noras leistis su mokiniais į parodą, ekskursiją, viešą paskaitą ar kokį kitą renginį / vietą, esančią už mokyklos / klasės ribų. Ką būtų galima keisti ar taikyti, kad mokiniai dalyvautų? Uždavus tokį klausimą viešai, būtų galima surinkti visą šūsnį patirčių, patarimų, rekomendacijų ar net reikalavimų, kuriuos turėtų taikyti / įgyvendinti pradedant mokinių tėvais, baigiant politine-biurokratine už švietimo sistemą atsakinga valdžia. Tokiu pavyzdžiu norima parodyti, kad šio klausimo nepavyksta išspręsti abstrakčiu teoriniu lygmeniu, kuris iš esmės paneigtų kiekvienos klasės, kiekvieno mokinio ir kiekvieno mokytojo, kiekvienos temos unikalumą. Paprastai tariant – vieno visiems atvejams tinkančio recepto nėra, o jei jis ir būtų – tuomet mes jau gyventume nebe žmonių pasaulyje, o kažkur kitur. Vis dėlto tai neturi vesti į nihilizmą ar paralyžiuoti mąstymo. Galima mėginti siūlyti tam tikrus metodinius žingsnius, kurie dažniau pasiteisino nei nepasiteisino, kurie pasirodė įdomesni, dažniau sudomino pačius mokytojus ir suintrigavo mokinius. Vienas tokių metodų, galintis padėti „sušvelninti“ nežabotos laisvės „manifestacijas“, kurias vaizdžiai aptarėme pradžioje, ne disciplinavimo ir bausmės rimbais, bet kvietimu atkreipti dėmesį ar pasigilinti, – tematinės analizės metodas.

 

Akademiniame pasaulyje, o ypač kokybiniuose tyrimuose, kurie daugiausia domisi žmogiškąja patirtimi ir siekia atsakyti į klausimus, kaip ir kodėl kažkas vyksta, tematinė analizė yra vienas dažniausiai naudojamų, tačiau ganėtinai nuvertintų analitinių instrumentų. Jį net nereflektuodami dažnai taikome įvairiose kasdienėse praktikose. Bene žymiausių tematinės analizės proponenčių Virginios Braun ir Victorios Clarke (2006) teigimu, tai yra pirmasis analitinis metodas, su kuriuo turi susipažinti pradedantysis tyrėjas ir kuris atveria kelią į sudėtingesnius ir labiau niuansuotus metodologinius instrumentus. Tematinės analizės metodas skirtas identifikuoti, analizuoti ir informuoti apie pasikartojimus, aptinkamus duomenyse (Braun, ten pat, 79). Paprastai tariant, jei turėtume kokį nors pasakojimą (rašytinį ar garsinį), tematinės analizės metodas mėgintų tekste ar pasakojime ieškoti pasikartojančių temų, jas apibendrinti, interpretuoti, lyginti ir tokiu būdu atrasti tai, ką „iš esmės“ norima pasakyti visu pasakojimu ar tekstu. Tematinę analizę mokykloje dažniausiai galime aptikti literatūros pamokose su ten užduodamu fundamentaliuoju klausimu: kokia yra šio teksto pagrindinė mintis? Tokią analizę gana dažnai taiko istorijos, filosofijos, etikos, tikybos mokytojai savo pamokų turiniui perduoti ir tai dažniausiai daroma pasitelkiant būtent rašytinį tekstą.

 

Bet ar galėtume tematinę analizę pritaikyti anksčiau aptartai kokio nors „įdomaus“, bet dabar neaktualaus ir varginančio kalbėtojo paskaitai, pranešimui, renginiui? Tikrai taip! Tematinę analizę galima taikyti ne tik rašytiniam tekstui, bet ir kitokio tipo informacijai, pvz., kalbai, muzikai ar vaizdiniams. Kaip praktiškai tai turėtų atrodyti? Kalbos analizei labai gerai tinka aktyvaus klausymosi metodas, kuris savo esme būdamas tematinė analizė, viena vertus, padeda įsigilinti į pristatomas temas, kita vertus, ugdo itin svarbų klausymosi gebėjimą. Mokinių gali būti prašoma žymėtis dažniausiai pasakotojo paminėtas temas arba temas, kuriose pasakotojas kalbėjo kaip nors išskirtinai. Galima daryti ir atvirkščiai: užduoti klausytojui tam tikrus klausimus, kuriuos jis turėtų sekti kalbėtojo kalboje. Tematinę analizę pavertus pedagoginės praktikos metodu galima ją matyti kaip teksto suvokimo užduotį, kuria prašoma atrasti tekste dominuojančias, išskirtines ar kokio kitokio pobūdžio temas. Klausantis kalbų ar kitokio tipo garsinės informacijos ugdytinio gali būti prašoma „išgirsti“ ar „atpažinti“ tam tikras temas.

 

Vizualinei informacijai fiksuoti tematinė analizė taip pat puikiai tinka – ją galima panaudoti ne tik žiūrint filmus, nuotraukas, vaizduojamojo meno kūrinius, bet ir, pavyzdžiui, stebint kraštovaizdžio kaitą. Trumpai tariant, tematinė analizė pasirodo kaip labai plačias pritaikymo galimybes turintis metodas, kurį ugdytojas gali panaudoti labai įvairiai. Jei norime dar labiau praturtinti šį metodologinį įrankį, galime įvesti palyginimą – pavyzdžiui, lyginame vieno mokinio atliktą tematinę analizę su kito, taip bandydami ieškoti bendrumų ir skirtumų. Verta paminėti, kad tematinė analizė yra neatsiejamai susijusi su tam tikru fiksavimu, reflektavimu ar tiesiog užsirašymu, tad norintys išbandyti tematinės analizės metodą (bet kuria iš formų) turėtų ugdytiniams parūpinti kokias nors priemones, kuriomis jie galėtų fiksuoti stebimus objektus, reiškinius ar turinius. Iš praktikos: labai tam tinka „klausymo lapas“, įvairios lentelės. Žinoma, visa tai reikalauja pedagoginio pasiruošimo, tačiau galimas pedagoginis rezultatas – išties viliojantis.

 

Gruodžio pradžioje su klase lankėmės Senajame arsenale, kuriame pateikta (mano subjektyvia nuomone) viena geriausių priešistorės ir senovės Lietuvos istorijos ekspozicijų. Mokiniai gavo užduoties lapus, kuriuose turėjo išsiaiškinti (t. y. aktyviai stebėti), kuo skyrėsi Baltų gentys – drabužiai, amatai, karyba ir t. t. Užduotis mokinius išties įtraukė, nes jie nebuvo pasyvūs stebėtojai, o aktyvūs dalyviai-tyrėjai. Pamokos pabaigoje, per apibendrinimą, buvo akivaizdu, kad metodas išties pasiteisino: mokiniai dalijosi Baltų kultūros atradimo džiaugsmu, skirtingų genčių charakteristikų įvairove ir kitais su tema susijusiais dalykais.

 

Tematinės analizės metodas gali būti vertingas instrumentas, skatinantis įsiklausyti ir labiau išgirsti tai, ką pasakotojas sako, nesvarbu, ar tai tekstas, ar gyva kalba, ar vaizdiniai. Pažintis su tematine analize per įvairias praktines užduotis mokykliniame kontekste padėtų ugdyti ir jaunąją tyrėjų kartą, taip mažinant skirtį tarp mokyklos suolo ir universiteto auditorijos.

 

Naudota literatūra:

Braun, V., & Clarke, V. (2006). Using thematic analysis in psychology. Qualitative Research in Psychology, 3(2), 77–101. doi:10.1191/1478088706qp063oa

 

Iliustracija iš Pexels.com