Įtraukusis ugdymas: galimybės ir realybė

Klausimas „Ar gali visi sutilpti po vienos mokyklos stogu?“ Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinės mokyklos bendruomenei kilo prieš aštuonerius metus. Pradžių pradžia buvo specialiosios pedagogės Svajos Venckienės ir psichologės Vaidos Varnelytės tyrimas „Klaipėdos rajono pedagogų požiūris į specialiųjų poreikių turinčius vaikus, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose“ (šiuo metu atliekamas pakartotinis tyrimas), o tikrąjį iššūkį visiems teko priimti po metų, į mokyklą atėjus autizmo sindromą turinčiam mokiniui.

 

Apie specialųjį ugdymą kalbama daug: pradžioje buvo integracija, kiek vėliau – įtraukusis (inkliuzinis) ugdymas. Paprastai ši problema sprendžiama tiesiog prijungiant specialiąsias mokyklas prie bendrojo ugdymo mokyklų, steigiant naujus centrus, pašalinant probleminius vaikus iš ugdymo įstaigų, „popierių“ sutvarkymu – pritaikytų, individualių programų parengimu, o vaikai ir toliau sėkmingai spalvina paveikslėlius, nurašinėja tekstus, vietoj 3 pratimų atlieka 1, vietoj 5 uždavinių 2… Jeigu dabar reikėtų sukurti mokyklos simbolį – emblemą, tai būtų dėlionė, nes mes labai jau skirtingi – 196 mokiniai, iš kurių 36 (18 proc.) turi specialiųjų ugdymosi poreikių (Švedijoje – 0,4 proc., Lietuvoje – 14 proc.).

 

Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, UNESCO ir Jungtinių Tautų vienas iš tikslų – įtraukusis ir kokybiškas ugdymas. Įtraukusis ugdymas – tai mokymasis visiems kartu, dėmesys kiekvienam vaikui, mokykla, kurioje gera visiems. Kokia realybė?

• Neigiamas požiūris į „kitokius“ vaikus darželiuose, mokyklose.
• Neigiamos bendruomenės, visuomenės nuostatos į specialiųjų poreikių vaikus.
• Kompetencijų trūkumas (mokytojai, mokytojo padėjėjai, administracija).
• Nepamatuoti tėvų lūkesčiai arba problemų neigimas.
• Specialiųjų poreikių turinčių vaikų diskriminacija, vaikų rūšiavimas (Valstybės pažangos strategijoje išskiriamas gabių vaikų rėmimas).
• Prestižinių mokyklų sindromas (mokyklų reitingavimas, mokinių atranka pagal akademinius gebėjimus).

 

Mokyklos bendruomenė, anot direktoriaus Arūno Grimalio, išskirtų šias galimybes sėkmingam įtraukiajam ugdymui: teorinis pagrindas (bent minimalus), veiksminga Vaiko gerovės komisijos veikla, pradinių klasių mokytojų kompetencijos, specialiosios pagalbos teikimas, ugdymo organizavimo galimybės, mokyklos, kaip visumos, požiūris į problemų sprendimą, komandinis mokymasis ir bendradarbiavimas, tėvų švietimas ir konsultavimas, pagalba mokiniams, mokytojams, mokyklai, tarpinstitucinis bendradarbiavimas, ugdymo (NE MOKYMO) aplinkos pritaikymas, mokytojų padėjėjų (asistentų) kvalifikacija, pareigybė, socialinis ir emocinis ugdymas, bendradarbiavimas (tėvai, mokytojai, specialistai).

 

Įtraukusis ugdymas – tai ne tik požiūris, mokymas, bet ir kitoks ugdymo organizavimas, kai būtina: sieti bendrojo ir specialiojo ugdymo sistemas, laikytis interakcinio požiūrio į negalią, ugdyti mokinį, orientuotą ne į akademinius pasiekimus, o bendrąsias kompetencijas, pritaikyti ir veiksmingai įgyvendinti ugdymo programas, realiai diferencijuoti ugdymą, vertinti ir fiksuoti vaikų individualią pažangą bei teikiamos pagalbos veiksmingumą, kurti paramos mokiniui sistemą, tobulinti mokytojų ir specialistų kompetencijas, gerinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, tikslingai panaudoti išteklius.

 

Pradinių klasių mokytoja Aušra Triušytė dirba su trečia klase, kurioje mokosi 22 vaikai, iš kurių 7 – specialiųjų poreikių. Ugdytinių sutrikimai labai įvairūs. Pedagogės požiūris dirbant su šiais vaikais yra teigiamas, jie turi būti ir yra įtraukti į inkliuzinį mokymąsi. Visi atlieka užduotis, kurios atitinka bendrą klasės temą, įtraukiami į projektinių darbų veiklą su kitais, dalyvauja klasės pasirodymuose, turi galimybę parodyti savo gebėjimus. Didžiausi sunkumai pasireiškia planuojant veiklą, paskirstant užduotis ir laiką.

 

Klasėje yra mokytojo padėjėja, kuri trims specialiųjų poreikių turintiems vaikams padeda atlikti mokytojo paskirtas užduotis. Mokiniams sudarytas lankstus tvarkaraštis. Specialiųjų poreikių vaikai turi galimybę lankyti jų gebėjimus atitinkančius užsiėmimus. Dirbant reikia daug įvairių, netradicinių mokymo priemonių, jomis galime dalytis su kitais specialistais. Mokykla aprūpina specialistus, pedagogus reikiamomis priemonėmis, kurios palengvina, pagyvina kasdienį darbą. Turime galimybę naudotis vaizdine medžiaga, kurią ypač mėgsta „kitokie“ vaikai. Taip pat specialiųjų poreikių vaikams yra sumažintas pamokų skaičius. Iškilus sunkumų ar įvairių klausimų, nuolat konsultuojamės su specialistais.

 

Dirbdama mišrioje klasėje mokytoja nuolat turi keisti, gaminti vaizdines priemones, ieškoti naujos, lietuviškos (sunku rasti) vaizdinės medžiagos. Kiekvienoje pamokoje svarbu rasti laiko individualiam darbui su specialiųjų poreikių mokiniais. Kartą per savaitę ar net dažniau susitinkama ne tik su mokyklos specialistais, bet ir mokinių tėvais. Per susitikimus džiaugiamasi pasiekimais, derinamas mokymo planas, sprendžiami iškilę sunkumai, teikiamos konsultacijos tėvams. Kasdien po pamokų su mokytojo padėjėja aptariamas kitos dienos darbo planas, užduočių paskirstymas, numatomi sunkumai. Svarbiausiu darbo metodu, planuojant pamoką, įvairias veiklas, tampa improvizacija.

 

Anot specialiosios pedagogės S. Venckienės, mokykloje į bendradarbiavimą įtraukiami visi: ne tik mamos, bet ir tėčiai, ne tik mokytojai, specialistai, mokytojo padėjėjai, bet ir vyresniųjų klasių mokiniai, aptarnaujantis personalas (valytojos, budėtojos, valgyklos darbuotojos). Tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, žino jo galimybes, trūkumus, todėl kai kurie naudojasi „ISADD Lietuva“, „Elgesio analizės“, „Pojūčių klinikos“ teikiamomis paslaugomis, išbando ABA terapiją, kaniterapiją, hipoterapiją. Kliento, t. y. vaiko, vadybininkai atvažiuoja į mūsų mokyklą ir teikia informaciją apie vaiką, jo sutrikimą, siūlo programos pakeitimus, teikia rekomendacijas, kaip koreguoti elgesį, pristato ekožemėlapius. Su pertraukomis tokias konsultacijas gauname 7 metus. Mokykla antrus metus perka „ISADD Lietuva“ paslaugas, t. y. mokymų koordinatorės Giedrės Skaisgirytės konsultacijas. Ji mus konsultuoja pačiais įvairiausiais klausimais: apie autizmą, vaiko elgesį ir jo priežastis, apie konkretaus vaiko programą. Geriausia specialiųjų poreikių vaikus mokyti socializacijos – per kitus vaikus. Tad mums labai padeda vyresniųjų klasių mokiniai, atliekantys socialinį darbą su vaikais, turinčiais įvairių sutrikimų: žaidžia per pertraukas, atlieka iš anksto aptartas užduotis, kalbasi iš anksto sutarta tam tikra tema. Išlošia visi: vieni surenka socialines valandas, gauna pagyrimų, mokosi būti šalia negalią turinčių vaikų, kiti gauna papildomą dėmesį. Vyksta nuolatiniai, t. y. kassavaitiniai, Vaiko gerovės komisijos narių susitikimai dėl kai kurių specialiųjų poreikių vaikų elgesio ar mokymosi problemų. Kodėl taip dažnai? Taip greičiausiai pasiekiama individuali vaiko mokymosi ir elgesio pažanga.

 

Specialiųjų poreikių vaikams yra rašomos socialinės istorijos, kurios moko, kaip tinkamai elgtis visą dieną mokykloje arba kaip tinkamai reikšti pyktį. Socialinės istorijos rašomos individualiai vaikui, atsižvelgiant į jo patiriamas problemas. Socialinės istorijos pradėtos rašyti ir taikomos jau 7 metus. Be socialinių istorijų yra rašomos taisyklės.

 

Vyresniųjų klasių mokinių nuomone, specialiųjų poreikių vaikai klasėje ne tik netrukdo, bet su jais būna ir įdomu, ir linksma. Visi mokyklos auklėtiniai yra matę filmų apie kitokius žmones („Benas X“, „Mano vardas Khanas“, „Mocartas ir banginis“), dalyvavę seminaruose apie autizmą, tad jų požiūris į negalią turinčius žmones yra teigiamas, pozityvus.

 

Mamos Jūratės, auginančios du sūnus, kurie mokosi Dovilų mokyklos pirmoje ir ketvirtoje klasėse pagal bendrojo ugdymo programas, nuomone, integruoti, įtraukti į ugdymą negalią turinčius vaikus būtina, nes tai naudinga visiems: visuomenė išmoksta priimti įvairius žmones, keičia požiūrį, o vaikai išmoksta bendrauti, būti ir pritapti socialinėje aplinkoje. Abu berniukai yra aukšto funkcionalumo autistai (aukštas intelektas ir gerai išsivysčiusi kalba, bet turi bendravimo problemų). Svarbu kuo anksčiau pastebėti vaiko kitoniškumą ir pradėti su juo dirbti, tai užduotis tėvams ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms – tada lengviau nepageidaujamą vaiko elgesį pakeisti į pageidaujamą. Įtraukiant vaikus į klasę, reikia pakeisti požiūrį į negalias ir prasmingai panaudoti originalius pomėgius, interesus ir sugebėjimus, nuosekliai bendradarbiauti tėvams, specialistams ir mokytojui, taikyti struktūruotą ir vizualų mokymą, keisti veiklas, taikyti skatinimo ir pasekmių sistemas, svarbiausia – pastebėti pageidaujamą elgesį čia ir dabar, pagirti vaiką (beveik visi – perfekcionistai, turintys labai žemą savivertę).

 

Mama Aušra taip pat džiaugiasi, kad jos sūnus, turintis intelekto sutrikimą ir autizmo sindromą, ugdomas Dovilų pagrindinės mokyklos ketvirtoje klasėje, mokomas pagal individualizuotą programą ir gauna visokeriopą pagalbą. Liūdina, kad valstybė negali pasiūlyti tikros pagalbos šeimai, tad tenka pasikliauti privačia pagalba savo vaikui ir mokykloje dirbančių specialistų geranoriškumu, profesionaliu požiūriu į negalią.

 

Dovilų pagr. m-klos komanda