Švietimo pagalbos teikimas COVID 19 pandemijos bei karantino sąlygomis

Šiuo metu daug diskutuojama apie COVID-19 pandemijos bei karantino poveikį psichikos sveikatai, vaikų savijautai, jų socialinei brandai, santykiams šeimose. Tokių iššūkių akivaizdoje turime dėti visas pastangas, kad vaikus (šeimas) pasiektų kokybiška ir efektyvi švietimo pagalba. Šiuo tikslu Nacionalinės švietimo agentūros Vaiko emocinės gerovės skyrius organizavo plataus masto mokymus ugdymo įstaigų psichologams ir socialiniams pedagogams, kuriuose galėjo dalyvauti per tūkstantį švietimo pagalbos specialistų.

 

Apibendrinant mokymų rezultatus ir planuojant tolesnius veiksmus, surengta apskritojo stalo diskusija „Švietimo pagalbos teikimas COVID 19 pandemijos bei karantino sąlygomis“. Diskusijoje dalyvavo psichologai ir socialiniai pedagogai, dirbantys mokyklose su mokiniais, jų tėvais ir mokytojais. Šios diskusijos tikslas – iš pirmų lūpų išgirsti dalyvių nuomonę apie sunkumus ir iššūkius, su kuriais susiduria mokyklos bendruomenės, apie sėkmingus problemų sprendimo būdus, o taip pat apie tai, kokios pagalbos bei paramos mokykloms itin trūksta.

 

Dalyviai, kalbėdami apie mokinių patirtį pandemijos ir karantino metu, akcentavo, jog mokiniai tapo uždaresni ir pasyvesni, dažnai jaučiasi pervargę, jaučia padidėjusį nerimą ir baimę, skundžiasi bendravimo su bendraamžiais stoka, didėja jų priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų. Anot specialistų, mokinių sunkumai ir problemos, kurie buvo matomi ir prieš karantiną, išryškėjo dar labiau.

 

„Vaikai nebenori kalbėti. Sunku pradėti diskusiją, mokytojai sako, kad klasėje būdavo paprasčiau. Akivaizdu, kad vaikai išgyvena nerimą ar net baimes, kurių negali patys įvardinti. Vaikams tapo įprasta būti užsidariusiems savo kiaute. Kita dalis – pasyvūs: vaikai tik prisijungia, klausosi, bet aktyviai nieko nedaro, tiesiog būna prisijungę“, – pastebėjo Daiva Šabūnienė, Kauno B. Brazdžionio mokyklos socialinė pedagogė.

 

„Mokiniai pradėjo vis labiau bijoti mokslo metų pabaigos ir vengia tiesiogiai jungtis prie pamokos, kalbėtis su mokytoju. Mokiniai teigia, kad jų santykiai su kitais mokiniais pablogėjo, arba jie tiesiog atitolo nuo savo bendraklasių. Jie pasiilgo gyvo santykio: bendraklasių taip pat ir mokytojų ne pamokos metu“, – sakė Akvilija Kiburienė, Panevėžio K. Paltaroko gimnazijos psichologė.

 

Telšių Žemaitės gimnazijos socialinė pedagogė Loreta Zuokienė dalijosi savo patirtimi: „Dažnai mokiniai nesijungia į pirmas pamokas arba snūduriuoja. Pasirodo, jie būna pavargę, nes iš vakaro iki 3–4 nakties žaidė. Atsiranda priklausomybė nuo žaidimų. Mokiniai taip pat nerimauja dėl Covid, nes daug artimųjų serga arba jau persirgo, tad jų emocinė būklė nėra pati geriausia.“

 

Dalyviai, kalbėdami apie mokytojų patirtį pastebi, kad prarandamas ryšys tarp mokytojų ir mokinių, nes itin padidėjo mokytojų laiko sąnaudos, jie jaučiasi pervargę.

 

„Atsiranda baimė grįžti į mokyklas. Mokytojams dažnai atrodo, kad prarandamas ryšys su mokiniais. Mokytojai ilgai dirbo nematydami mokinių gyvai, todėl pradeda atitolti. Laiko kalbėtis užtenka tik apie ugdomąjį dalyką, bet apie vaiko savijautą, pamatyti kaip jis jaučiasi, kaip reaguoja – nepavyksta“, – nugąstavo Nina Vilkevičienė, Kauno Šv. Kazimiero progimnazijos socialinė pedagogė.

 

Julija Kasparevič, Šalčininkų J. Snedeckio gimnazijos psichologė teigė pastebinti, kad sąžiningai ir kruopščiai dirbančių mokytojų emocinis pervargimas – itin didelis. Anot jos, anksčiau mokytojai retai kreipdavosi pagalbos, tuo tarpu, dabar jie tiesiog neištveria krūvio ir nežinios, kaip bus vėliau.“

 

Pasak dalyvių, administracijos lūkesčiai, prasidėjus nuotoliniam mokymui, buvo adekvatūs ir derinami su specialistų galimybėmis.

 

„Didžiausias lūkestis specialistams iš administracijos buvo pagalba grįžusiems į mokyklas mokiniams, kurie turi specialiųjų poreikių. Specialistų komanda išsidalino šiuos mokinius ir juos kuruoja pagal savo sritį“, – sakė Tomas Plesnevičius, Panevėžio r. Velžio gimnazijos ir Panevėžio PPT  psichologas.

 

Didžiausi specialistų įvardyti iššūkiai buvo šie: mokiniai neturintys galimybės saugiai nuotoliniu būdu gauti psichologinę ir socialinę pedagoginę pagalbą, padidėjęs pagalbos poreikis ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams, užsisklendę mokiniai bei atsisakantys bendrauti ir bendradarbiauti tėvai, elgesio ir (ar) emocijų problemų turintys mokiniai, naujos darbo formos ir su tuo susijęs padidėjęs darbo krūvis, nuovargis, perdegimas.

 

„Bandome taikytis prie situacijos ir pradėjome konsultacijas iškelti į šeštadienį ir sekmadienį, tad darbo savaitė lieka be laisvadienių. O kur dar krūvį padidinantis poreikis konsultuoti tėvus. Anksčiau dirbdavome tik su tomis problemomis, kurios buvo tiesiogiai susijusios su jų vaiko problemomis ugdymo ir auklėjimo kontekste. Dabar nuo vaiko klausimų dažnai turime pereiti prie pačių tėvų emocinių problemų, teikti pagalbą tėvams“, – kalbėjo Prienų r. Skriaudžių pagrindinės mokyklos psichologė Dalė Daiva Gasparavičiūtė.

 

Anot Utenos Dauniškio gimnazijos socialinės pedagogės Lauros Peršonienės bei Šalčininkų J. Snedeckio gimnazijos psichologės Julijos Kasparevič, kai kurie mokiniai būdami namuose nesijaučia saugūs, kadangi mokosi viename kambaryje su broliais ar seserimis, bendrauti trukdo papildomas triukšmas, mokiniai negali atvirauti, pasisakyti, kaip jaučiasi, todėl specialistai neretai nežino realios situacijos. Tokiais atvejais svarbiausias palaikymas, ieškoma kitų bendravimo formų. Pasitaikydavo atvejų, kad šie mokiniai dingsta, kas kelia specialistui nerimą, nes nežinoma, kas su mokiniu vyksta, kaip jam padėti.

 

„Elgesio ir (ar) emocijų problemų turintiems mokiniams kyla daugiausia problemų, jie dažniausiai būna nemotyvuoti, nerodantys savo veido, prisideda ir tam tikros problemos šių vaikų šeimose, dažnai neįmanoma užtikrinti privatumo“, – kalbėjo T. Plesnevičius.

 

Diskusijos dalyviai atvirai kalbėjo apie tai, kokia pagalba psichologams ir socialiniams pedagogams būtų reikalinga, kad jie galėtų užtikrinti kokybišką ir pilnavertį psichologinės ir socialinės pedagoginės pagalbos teikimą mokiniams. Anot dalyvių, būtina, kad patys pagalbos teikėjai sulauktų pagalbos ir palaikymo, svarbus specialistų bendradarbiavimo skatinimas, ypatingai svarbūs nuolatiniai ir tęstiniai mokymai bei supervizijos. Buvo išskirtas poreikis šiems mokymams: mokymai, kurie stiprintų specialistų motyvaciją, mokymai apie psichologinio vertinimo instrumentus, mokymai apie vaikų priklausomybę nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų. Anot psichologų, supervizijos turėtų būti privalomos, nes jie dirba išties sunkų ir emociškai sekinantį darbą. Deja, privačios supervizijos kainuoja nemažus pinigus, ir ne kiekvienam yra prieinamos. Socialiniams pedagogams supervizijos taipogi būtų labai naudingos  – kaip galimybė tobulėti, sulaukti atgalinio ryšio, palaikymo bei pastiprinimo.

 

Diskusijų dalyviai akcentavo. Kad būtina sudaryti galimybę vaikams ir mokytojams emociškai adaptuotis grįžus į mokyklas.

 

„Būtų svarbu, kad psichologas turėtų galimybę pats „persikrauti“, pasisemti energijos,  pozityvo, bet vis tik mūsų klientas yra tas, kuris turi problemų, sunkumų ar ligą, patiria negatyvius jausmus, stresą, baimę, ar mokymosi sunkumų… Norėtųsi to, ką būtų galima vadinti „reabilitacija“, kad galėtume patys pasistiprinti ir pozityvo pasisemti“ – savo lūkesčiais dalijosi Jūratė Pivariūnienė, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos psichologė.

 

Anot T. Plesnevičiaus, psichologams svarbiausia yra supervizijos. Prieš nuotolinį mokymą jų stigo, per nuotolinį buvo ta viena serija, bet jeigu jos būtų nuolat – tai būtų geriausia išeitis pasistiprinant ir dirbant.

 

„Norėtųsi ne vien sudėtingų atvejų analizių, o supervizijų, nukreiptų į tai, kaip tu jautiesi, kas vyksta su tavimi, nes su specialistais vyksta tikrai sudėtingi dalykai: ir nusivertinimas, ir įtampa, ir per dideli lūkesčiai būna iš administracijos kartais, ir pradedi galvoti, kad jau dirbti nebemoki. Mūsų krašto specialistams to tikrai reikia“, – pastebėjo Laura Peršonienė, Utenos Dauniškio gimnazijos socialinė pedagogė).

 

Kalbėdami apie nuolatinių ir tęstinių mokymų bei supervizijų poreikį, dalyviai negailėjo gerų žodžių neseniai organizuotiems nuotoliniams mokymams. Teigiamai buvo įvertintas mokymų organizavimo būdas: nuotoliniai seminarai suteikė galimybę juose dalyvauti daugiau žmonių iš atokesnių vietovių.

 

„Mokymai buvo ir ventiliacija, ir pagalba, ir pastiprinimas man, kaip specialistei, kai dirbome grupėje ir aktyviai dalijomės mintimis ir patirtimis. Man tai buvo didžiulė pagalba“, – pasidžiaugė Jūratė Pivariūnienė, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos psichologė.

 

„Svarbiausia buvo, ne ką lektorė rodė skaidrėse, o gyvos diskusijos, pokalbiai su kolegomis iš kitų miestų ir rajonų, iš kitokio pobūdžio mokyklų, praplėsti akiratį, kaip gyvenama kitose, ne sostinės mokyklose, tie gyvi susitikimai – tas man buvo naudingiausia“, – salė Valdonė Isiūnaitė, Vilniaus Jėzuitų gimnazijos psichologė.

 

Kaip bebūtų sunku, bet kai kurios naujovės, kurių imtis privertė karantinas, gali būti vertinamos ir teigiamai. Atsirado naujos darbo formos, pavyzdžiui mokinių konsultavimas nuotoliniu būdu, kurio anksčiau beveik niekas net neįsivaizdavo, ir kuris bus sėkmingai pritaikomas praktiniame darbe karantinui pasibaigus, ypač kai dėl didesnių atstumų vaikui sunku atvykti į psichologo kabinetą.

 

Diskusijų dalyviai išreiškė viltį, kad 2020 m pradėti centralizuotai organizuoti, kompetentingų lektorių vedami mokymai bei supervizijos bus tęsiami, nes profesinis tobulėjimas, pagalba ir palaikymas specialistams (mokymai, supervizijos, susitikimai) yra reikalingi nuolat, ne tik karantino metu.

 

Daugelis dalyvių sakė, jog tokie mokymai parodo, kad jais yra rūpinamasi ir jie yra palaikomi.

 

NŠA inf.