Mūsų meilė Lietuvai

Kaip kiekvienais metais, taip ir šiais „Bitučių“ grupės ugdytiniai nuo pat lopšelio supažindindami su valstybinėmis šventėmis. Kaip teigia dr. Ž. Mikailienė: „Mažiesiems nelengva paaiškinti istorines datas, nes jie neturi mums, suaugusiesiems, būdingo laiko tėkmės suvokimo. Dešimt, šimtas ar tūkstantis metų vaikams yra nesuvokiamas laiko nuotolis, todėl, aiškinant datas, geriau tiesiog apsiriboti žodžiais „seniai“ ar „labai seniai“ ir išskirti tik pačius svarbiausius įvykius. Kasmet besikartojančio gimtadienio, kurį švenčia ir pats vaikas, analogija yra vienas taikliausių būdų vaikams paaiškinti kažkada vykusių įvykių sąsajas su dabartimi.“

Su vaikais kaskart diskutuojame apie tai, ką reiškia būti laisvam, kas yra laisvė? Jie žino, kad ir dabar pasaulyje dar yra nemažai valstybių, kuriose vaikams virš galvų zvimbia kulkos, ir jie negali pasirinkti, ką nori ar norės veikti, dažnai yra atskiriami nuo tėvelių. Ar jie žino, kad kai kuriose šalyse žmonės negali kalbėti sava kalba? Negali laikytis tradicijų? O tos tradicijos gali būti tokios paprastos ir mielos kaip, pavyzdžiui, Kalėdų eglutės puošimas… Bet tai reikia daryti slapčia. Taip buvo ir Lietuvoje, kai ji dar nebuvo laisva šalis. Kiekvienos valstybinės šventės metu su ugdytiniais drauge apžiūrime, aptariame plakatus, mokomės eilėraštukų, spalviname Lietuvos vėliavą (prisimename, ką reiškia kiekviena vėliavos spalva), dėliojame dėlionę – Lietuva, klausomės  ir diskutuojame Lietuvos himno žodžius, uždegame žvakutes, aptariame kiekvienos valstybinės šventės reikšmę.

Sau­sio ­13-­oji, ­kaip­ ir­ Va­sa­rio ­16­-oji, ­Ko­vo­ 11­-oji ­–­ is­to­ri­nis ­fak­tas, ­to­dėl­ pri­va­lo­me­ vai­kui­ supranta­ma ­kal­ba­ per­teik­ti­ pa­trio­tiš­ku­mo,­ pa­si­au­ko­ji­mo ­jaus­mus ­bei­ ži­nias ­apie ­gim­tą­ją­ ša­lį.

Pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas – nelengvas darbas, reikalaujantis nuolatinio dėmesio ir pastangų. Tam tikra prasme, tai – kaip ir vertybių ugdymas. Su ugdytiniais kalbamės apie praeitį, supažindiname juos su svarbiausiais istorijos momentais, simboliais, dainuojame liaudies dainas. Mažieji šalies piliečiai mokosi giedoti himną, deklamuoti eilėraštukus.

Paprasti kasdieniai paaiškinimai, pasakojimai, dainos, darbelių kūrimas, dalyvavimas tautiniuose renginiuose ugdo pilietiškumą. Pilietiškumo daigelius reikia ne tik pasodinti, bet ir auginti, brandinti kasdien.

Kiekvienas iš mūsų puikiai suvokiame, kad valstybę kuriame MES, ji tokia, kokios esame verti. Stenkimės, kad būtų gera čia gyventi, kurti, dirbti ir mylėti. Puoselėkime šiuos jausmus mūsų jaunajai kartai, nes didžiuotis tikrai yra kuo.

+5

0