Kaip užsikrėsti tikėjimu vaiku?

Konferencijoje „Mokyklos (ne)standartas“ buvo siekiama pristatyti išplėsto „Renkuosi mokyti!“ projekto, kai visa mokyklos bendruomenė kartu su programos „Renkuosi mokyti!“ mokytoju įgyvendino pasirinktą pokyčio projektą, rezultatus. Šiame projekte dalyvavo 14 mokyklų. Jų bendruomenės dalijosi patirtimi, kaip, turint pagalbą ir palaikymą, galima susitelkti ir kurti teigiamus pokyčius mokyklos politikos, kultūros ir praktikos srityse. Mokyklos savo patirtį pristatė stenduose, vyko diskusijos, pranešimus skaitė „Renkuosi mokyti“ programos vadovė, projekto tyrėjų grupės atstovė. „Švietimo naujienos“ siūlo skaityti projekte dalyvavusių mokyklų pasakojimus – kaip pokyčius mato ir vertina direktoriaus pavaduotoja bei mokinys.

Iš pirmų lūpų: ko nori mokiniai?

Apie pokyčius mokyklos kultūroje pasakojo Rytas Sakas, nuo rugsėjo pradėjęs lankyti Vilniaus licėjų: „Visi kalbėję pranešėjai buvo užkrėsti tikėjimo vaiku. Aš užsikrėčiau tuo būdamas trylikos. Kai atėjau į mokyklą, kur „Renkuosi mokyti“ mokytojai buvo paskleidę šią „bacilą“. Jie tikėjo mano idėjomis. Tas jausmas – žinoti, kad tu gali, nes aplinkiniai tavimi tiki – buvo labai geras. Supratau, kad norėjau būti užsikrėtęs šia „bacila“ nuo pat septynerių metų.“ „Renkuosi mokyti“ pakeitė mokyklą iš išorės ir R. Sakas pastebėjo kelis aspektus, dėl kurių pas šiuos mokytojus mokiniai jautėsi geriau nei pas kitus. Kokie tie aspektai?

 

Lygiavertiškumas ir pagarba. Mokiniai nemėgo uniformų, todėl vieną dieną, kai mokykloje jas tikrino, jie nusprendė parašyti laišką mokyklos direktoriui, išdėstė argumentus, kodėl jų neturėtų būti. Atsakymo, kurį gavo, vaikai nesitikėjo – jis turbūt buvo ilgesnis nei pranešėjo šiandienos kalba. Su smulkmenomis, idėjomis, pasiūlymais, argumentais. Svarbu tapo ne tai, kad uniformų nepanaikins, o tai, kad direktorius skyrė daug laiko paaiškinti motyvams – juk galėjo tiesiog trumpai pasakyti „ne“ arba apskritai neatsakyti. Taip mokiniai sužino apie savo vertę, kad jų nuomonės klausomasi. Kas mokykloje sunkiausia? Jaustis antrarūšiam, nevertinamam. Pagarba nėra visada sutikti su mokinio nuomone ir daryti tai, ko jis nori, tai – išklausyti, bandyti suprasti. Pagarba ir lygiavertiškumas yra santykių pamatai, ant kurių galima pastatyti labai daug, o jų savikaina yra niekinė.

 

Pasitikėjimas. Mokykloje, kurioje anksčiau mokėsi R. Sakas, būdavo daug renginių. Vieną balandžio 1-ąją vyko „Miego diena“, ją organizavo merginos, kurios bėgdavo iš pamokų, neatlikdavo namų darbų, nebuvo mokytojų numylėtinės. Jos neturėjo viešojo kalbėjimo įgūdžių, renginių organizavimo patirties, todėl šis renginys buvo be struktūros ir scenarijaus. Tačiau jos dirbo iš širdies, renginys įvyko. Tai buvo mokinių renginys, jų dalyvavo keli šimtai. Įsivaizduokite, kai mokinys nuolat girdi: „Tu negali, nepasieksi“, o paskui sėkmingai suorganizuoja tokį renginį. Tai įkvepia pasitikėjimo savimi, kurio dabartinėje visuomenėje itin trūksta. Mokykloje svarbiausia ne tobulumas, o mokinių įtrauktis. Tebūna tai kreivai iškarpyta popierinė snaigė ant lango ar drebančiu balsu pasakytas eilėraštis.

R. Sakas su keliais klasės draugais sugalvojo grandiozinę idėją – mokyklos kino festivalį. Nuėjo pas „Renkuosi mokyti“ mokytoją, kuri pasakė: „Jūs organizuokite, mes užsakysime kino salę.“ Taip ir padarė: mokiniai surado rėmėjų, sukūrė reklamą, subūrė komisiją, gavo daug filmų – progimnazistų ir net antrokų. Ir vieną dieną visi susirinko į tikrą kino salę, žiūrėjo pačių sukurtus filmus, buvo apdovanoti rėmėjų prizais. Tai įkvepia. Taip vaikams buvo pasakyta: „Mes jumis pasitikime.“

 

Tiltų tiesimas. „Kartais lygiavertiškumo, pagarbos ir pasitikėjimo nepavyksta sujungti, nes esame skirtingi. Skiriasi mūsų pradinės pozicijos – vienas iš lituanistų šeimos, kitas – iš rusakalbių, vienas iš Naujininkų, kitas iš Užupio. Bet visi jie yra vaikai. Šiemet pradėjau mokytis licėjuje – mano nuostabai, ten vaikai yra tokie pat: nenori rašyti kontrolinių darbų, jei gali, neina į mokyklą ir pan. Bet atotrūkis tarp Vilniaus licėjaus, kaip geriausios Lietuvos mokyklos, ir kaimo mokyklų yra didelis. Kabinamos etiketės – „gera“ ar „bloga“ mokykla (ar mokinys) – kuria socialinius burbulus, priešina“, – kalbėjo R. Sakas.

Mokiniai turėtų suprasti, kad mokytojas irgi yra žmogus – turi savo gyvenimą, šeimą, nori būti įvertintas ir išklausytas, o mokytojams reikėtų diferencijuoti mokinius. „Kaip manote, iš ko išmokau daugiau – ar iš mokytojos, kuri visiems duoda tas pačias užduotis, ar iš tos, kuri jas skiria pagal gebėjimų lygį? Iš pirmosios išmokau atlikti pratimą sąsiuvinyje, naršyti internete ir kalbėti su draugu vienu metu, o iš kitos – jos mokomo dalyko“, – palygino pranešėjas. Kartais mokiniui tas mažas žingsnelis – atlikti namų darbus, atsinešti sąsiuvinį ar apskritai ateiti į mokyklą – yra didelis šuolis, jį reikia pastebėti.

Visi trys išvardyti aspektai yra susiję, užkrečiami, kuria geresnę ir jaukesnę mokyklą mokiniams ir mokytojams. Taip galima išspręsti emocines mokyklos problemas, tam nereikia daug lėšų ar kitų resursų, švietimo reformos.

Pokytis – pozityvi vertybė 

Apie pokyčius mokyklos praktikoje pasakojo Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Aldona Gailienė. Laukdama naujo mokytojo dalis bendruomenės jo laukė ir pokyčius vertino teigiamai, kita dalis abejojo būsimojo mokytojo sugebėjimais, bet turbūt didžioji dauguma norėjo naujovių, todėl buvo nuspręsta projekte „Renkuosi mokyti“ dalyvauti. Tyrimo rezultatai parodė, kad ne visada vaikams patinka tai, ką pedagogai jiems duoda – jie turi savo lūkesčių. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl mokyklos bendruomenė nusprendė dalyvauti projekte. „Be to, buvome girdėję anksčiau projekte dalyvavusių mokyklų bendruomenių pasakojimų, kurie paskatino prisijungti. Supratome, kad patyriminis mokymas yra itin vertingas – vaikai turi suprasti, patirti patys. Mokėjimas mokytis – svarbi vertybė: ne formulės, datos, o mokėjimas gyventi pasaulyje, kuris nuolat keičiasi. Kolektyve teko daug kalbėti apie tai, kad kiekvienas vaikas yra kitoks. Gal jis nemoka dainuoti, bet moka aukštai iškelti koją, o jei nesiseka matematika, gal moka gražiai piešti? Mokytojas turėtų pastebėti kiekvieno vaiko gebėjimus ir norus“, – kalbėjo A. Gailienė.

 

Progimnazijos projekto idėja buvo ta, kad vaikai, mokydamiesi ir mokydami kitus, išmoksta geriausiai, t. y. paremta mentorystės principu. Mentoriais tapo ir pedagogai, ir vaikai. Mokykloje vyko daug pokyčių, vestos 24 atviros pamokos, naudojant aktyviuosius mokymosi metodus, mentorystės principą, buvo organizuojama daug renginių, tėvai įtraukti į mokyklos veiklą, sukurtas mokytojų klubas, kuriame buvo aptartos sėkmės ir nesėkmės. Didžiausia sėkmė ir pamoka yra „Renkuosi mokyti“ mokytoja Inga, kuri į mokyklą atnešė vaikų pasitikėjimą, padėjo komandai neišklysti iš kelio. „Matydami, kaip jai sekasi, supratome, kad ji eina teisingu keliu, o mes sekame iš paskos“, – sakė pranešėja.

Progimnazijos direktoriaus pavaduotoja pasakojo: „Mūsų mokiniai savo įstaigoje vedė 98 pamokas. Vėliau mus pradėjo kviestis į kitas mokyklas – vesti pamokų mažesniems mokiniams, atlikti bandymų. Mokyklų vadovų įtraukimą į šį projektą vertinu teigiamai. Ką galėtume patarti prisijungsiančioms mokykloms? Svarbu sukurti gerą komandą: nuo to, kaip žibės projekto narių akys, priklauso jo sėkmė. Jei netikėsi tuo, ką darai, netikės ir mokytojai. Manau, kad šis projektas vienas sėkmingiausių, kuriuos vykdėme mokykloje.“

 

Kas pasikeitė po projekto? Mokinių nuomone, mokytojai tapo „kažkokie ramesni“, daugiau ėmė bendrauti kaip lygus su lygiu, kalbėtis, tartis, kas bus veikiama per pamoką. Pamokos tapo įdomesnės, nes mokiniai tapo aktyviais jų dalyviais, o mokyklos kolektyvas – bendruomeniškesnis, labiau įsitraukė į veiklas, buvo įkurtas aktyvių tėvų klubas, tėvai inicijuoja ir įgyvendina įvairias idėjas, domisi, duoda patarimų, ką įtraukti į strategijų planą.

Vaikų, turinčių įvairių sutrikimų, tėvai atsiliepimuose parašė, kad šie pradėjo geriau jaustis mokykloje. Mokytojams pasidarė aiškiau, kad visai vaikai skirtingi (nors, be abejo, tą žinojo ir anksčiau). Stebuklų neįvyko, niekas vizualiai itin nepasikeitė, nors buvo sukurta daug naujų mokymosi erdvių, kurias įvertino mokiniai ir tėvai. Atsirado supratimas, kad einama teisinga kryptimi – iš lėto, ramiai, nes tik ramybėje ir tyloje atsiranda mokymasis – ne triukšme ir lozunguose.

Pasak A. Gailienės, jei mokytojas moka būti orus, išmintingas, laisvas, tokie augs ir vaikai – jie į mokyklą ateina ir išeina, o mokytojas lieka, todėl svarbu investuoti į pedagogų mokymą. Deja, mokykla yra socialinės struktūros ir valstybės kultūros dalis. Dažnai šios pozicijos ne padeda, o trukdo mokytojui dirbti kūrybiškai. Beveik visi mokytojai yra pajėgūs dirbti, būti atsakingi, bet nuolatinė įtampa, baimė, nesibaigiančios reformos lemia tai, kad jie nepasitiki savimi, todėl negali ir išugdyti pasitikinčio savimi vaiko. Kai tą supras valstybė ir tėvai, mokytojo gyvenimas bus oresnis.

 

Renginio pabaigoje pranešimus skaitę ir diskusijoje dalyvavę mokyklų vadovai projekte dar tik dalyvausiančioms mokykloms linkėjo nebijoti klysti, „belstis į duris ir langus“, ieškoti kontakto, nes tie, kurie ieško, griūna, keliasi, taisosi, yra tie, kurie visus veda į priekį. Iš blogiausių ir geriausių situacijų galima išeiti, jei žmonės kalbasi ir kažką kartu daro. „Mes, dalyvavusios mokyklos, padėsime, bendradarbiausime. Jei svarstote, ar verta „prasidėti“, galime paliudyti, kad taip. Kartais tenka sulaukti klausimų: „Kaip jūs nebijote, jie ne specialistai, ne pedagogai?“ Tereikia pasitikėjimo – tie žmonės turi stiprią motyvaciją ir norą būti mokykloje. Galimybė augti su jais mus taip pat iš naujo augina“, – patirtimi dalijosi mokyklų atstovai, kvietė kolegas burtis į programos alumnų klubą, linkėjo nebijoti jaunų mokytojų, drąsiai mokytis iš jų.

 

„Renkuosi mokyti!“ kviečia prie programos jungtis naujas mokyklas ir dalyvius.

Mokyklos užpildyti paraišką gali čia,  „Renkuosi mokyti!“ dalyvių atrankos anketas rasite čia.

 

Programos „Renkuosi mokyti!“ nuotraukos