Žvilgsnis į Dzūkiją

Ankstų rugsėjo 14-osios rytą būrys Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos ugdytinių išsiruošė į gabių mokinių ir gimnazistų, dalyvaujančių respublikiniame projekte „Žvilgsnis į Lietuvą – Dzūkija“, išvyką po Dzūkijos nacionalinį parką. Galima šią veiklą vadinti „Pamokos netradicinėse mokymo(si) erdvėse“.

Kelios valandos autobuse ir štai pirmoji pamoka – „Dzūkijos nacionalinio parko muziejus“. Marcinkonių etnografinio muziejaus etnologas Jonas Bajoriūnas dzūkiškai pasakojo, kaip „pieskiniai“ (smėlio krašto) dzūkai vaikščiojo „grybų trobelėm“, medžiojo, žvejojo, skiltuvu skėlė ugnį, apsiavę vyžomis „ajo spalgenauc“, kaip įviliodavo bites į drevėtą pušį ir „geiniu“ lipo į medį, apie šilinių dzūkų gyvenimo būdą, papročius, tradicijas, amatus. Mokė grybų pavadinimų: dzūkams grybas – tai baravykas, lepeškos – voveraitės, varnėkai – raudonviršiai, zelionkos – žaliuokės, šmarškos – bobausiai, o budės – visi nevertingi grybai. Mokiniai išgirdo legendų ir padavimų apie Marcinkonis bei jų apylinkes.

 

Antroji pamoka – „Pelkė“. Gamtos mokyklos geografas Gintautas Kibirkštis teiravosi gimnazistų, kaip kvepia pelkė, kokios spalvos vyrauja, kas yra pelkė. Gimnazistai apie tai žiūrėjo filmą, atliko testą, mikroskopu tyrė pelkės durpes, vandenį, klausėsi pasakojimo apie žmogaus įtaką pelkėms.

Trečioji pamoka – „Kam reikalingos saugomos teritorijos?“. Mokiniai dirbo grupėmis. Vieni tyrinėjo Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro ekspoziciją, kiti žaidė: įsivaizdavo esą gervės ir „skrido“ iš Lietuvos į Ispaniją ir atgal. Turėjo išmisti Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos „rezervatuose“ paliktais kankorėžiais… Gimnazistai suprato, kiek daug paukščių dėl natūralios atrankos tokiose kelionėse žūsta, suvokė, kaip svarbu saugoti gamtą.

 

Janinos Šidlauskienės nuotraukos

Ketvirta pamoka – žygis. Geografo G. Kibirkšties ir gidės Rimos Finažanokienės lydimi mokiniai grožėjosi slenkančia Gaidžio kopa, kuri primena pajūrį. Keliaudami Zackagirio pažintiniu taku, mokėsi apskaičiuoti pušies amžių, atpažinti nuodingus grybus, rado titnago, priėjo pelkę, vadinamą „Meškos šikna“. Gidė pasakojo, kad pavadinimo kilmė neaiški: galbūt kažkas buvo įklimpęs ir nusikeikė ar grybaudamas sutiko mešką… Drąsiausi basi brido „Meškos šiknon“, skanavo bruknių, spanguolių.

 

Penkta pamoka – „Ūlos akis“. Mokiniai sužinojo, kad tai versmė. Šis skaidrus, geležies skonį turintis šaltinis trykšta iš gilesnių požeminio vandens sluoksnių. Paviršiuje vanduo telkiasi duburyje. Iš duburio mažu upeliu išteka į Ūlą. Jame, palyginti su geriamuoju vandeniu, yra 1,3 karto daugiau mangano ir 2 kartus daugiau geležies. Iš šaltinio ištrykšta 2 litrai vandens per sekundę.

Šešta pamoka – „Zervynos, etnografinis gatvinis kaimas“. Mokiniai pamatė nuo XVIII–XIX a. nepakitusias sodybas, sutiko vietinių tarmiškai kalbančių žmonių. Nuo 1948-ųjų Zervynose gyvenanti 88-erių metų Birutė dzūkiškai padainavo autentišką vestuvių dainą „Oi toli girdėt, kur Zervynos gieda“. Paaiškino, kodėl Zervynų kaime esantys kryžiai aprišti prijuostėlėmis. Tomis prijuostėmis išreikštas moterų noras nesusilaukti nesantuokinio vaiko.

 

Kelionė namo neprailgo: gimnazistai diskutavo, kokia muzika vertinga. Ausį glostė frazės „Senųjų dainų vakarėlis“, „Bitlų stilius“, „Lietuvos laukai skambėjo“, „Čia mano rojus, čia mano rytojus“… O dėl rytojaus galime būti ramūs. Kelionė parodė, kad jaunuoliai vertina tikrus dalykus…