XX a. lietuviška knyga mažiesiems

„Nesitikėkite atsikratyti knygų“– postulavo eruditai ir bibliofilai – italų filosofas, semiotikas, rašytojas, Umberto Eco ir prancūzų rašytojas, dramaturgas, scenaristas Jean Claude-Carrière (pranc. N’esperez pas vous debarrasser des livres, Umberto Eco, Jean-Claude Carrière, Jean-Philippe de Tonnac).

Anksčiau ar vėliau knyga ateina pas mus. Iš pradžių mums skaito kiti, paskui skaitome savarankiškai – sau, skaitome kitiems… Kinta jos forma, laikmena ar turinys, bet knyga savaime, kaip informacijos perdavimo šaltinis, tų, kurie čia jau buvo, tiems, kurie bus – išlieka ir išliks. Turėtų…

Knyga, kaip maistas, kaip drabužis, kaip kasdienybė ateina pas mus sulig užgimimu, ir lydi lydi… visą gyvenimą. Ji moko, pataria, gąsdina, perspėja, graudina ir linksmina. Kartais įkvepia, o kartais – nuvilia, bet dažniausiai – priverčia mąstyti. Kartais, Tikra knyga, suveikia tarsi bomba, išsprogdindama visą tariamą žinojimą…

Knyga tai draugas, dažniausiai – geras ir neįkyrus. Knygą galime rinktis.

Tad ir paroda – skirta refleksijoms, savirefleksijoms, atsigręžimui į save, savęs perkrovimui. Tai – atsakomybės už skelbiamą žodį, kitaip tariant, „žodžio investicijos“ paroda, rodanti, kokia našta gula kūrėjo pečius, kiek „kamuolių jo rankose“ kuriant, formuojant ateities visuomenės pasaulėvoką. Taigi, suaugėlių rankose visi įrankiai koreguoti ateitį.

Parodoje „Knygelė nekaltoji…“ kalbame apie knygą mažiesiems, tokią knygą, kuri buvo vartotojui pirmoji, ir pati svarbiausia… Kalbame apie XX a. knygą. Kai knyga tapo prieinama visiems. XX a. dauguma populiacijos jau moka skaityti, knygų sukuriama daug, jos įvairios, jų lengva įsigyti. Tačiau, būtent XX a. knygas kuriantys žmonės patenka į visokiausių išbandymų pinkles. Dažnai knygos ateina jau ne kaip didžioji kūryba, ne kaip praeities pamokymai ateičiai, ne kaip šviesos misionierės… Lietuvoje tai ypač ryšku XX a. 2-oje pusėje, kuomet menininkas „kūrė“ pagal instrukcijas, kombinuodamas… Kai kūrėjas balansavo tarp sistemos užsakymo ir savojo „Aš“, sabotuodamas individualumą…

Parodą sudaro penkios kamieninės temos: Senoji knyga 1900–1918, identiteto pagal tautybę, tikėjimą paieškos, Tarpukario knyga mažiesiems, kaip ugdymo priemonė 1918–1940, Lietuviška knyga išeivijoje 1944–1990, Knyga mažiesiems Lietuvoje 1945–1990, išsikerojančios į gausybę temų ir potemių, charakterizuojančių kūrybos laiką, jos dvasią, formą.

Iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių pristatomos XX a. knygos – gyvosios istorijos liudininkės. Vienos šimtus kartų liestos, myluotos, vartytos nuvartytos, ašarėlėmis sulietos. Kitos saugotos, signatūruotos, dar kitos, nė nepraskleistos, sugulusios į muziejaus rinkinius taip ir nepasiekusios adresato… Jų patekimo muziejun istorijų – tūkstančiai, bet šioje parodoje akcentuojame knygeles – pirmąsias mūsų žinių, pažinties su plačiuoju pasauliu, drauges, visaip įsiliejusias ir „plovusias“ mūsų tyras minteles. Ar tokia nekalta ji, „Knygelė nekaltoji“, spręskite patys.

„Bralei, seseris, imkiet mani ir skaitikiet, Ir tatai skaitidami permanikiet“, – patarė mums, pirmojo lietuviško spausdinto žodžio Tėvas, Martynas Mažvydas, dar 1547-aisiais…

Parodos autorė – muziejaus rinkinių ir apskaitos skyriaus vedėja Gabija Mackevičiūtė, parodos dizainu rūpinosi Raminta Ardzevičienė, parodą rengti padėjo muziejininkės: Rasa Vaikutytė, Irma Gūžienė, Jūratė Jagminienė, Vilma Valiukonienė, Inga Zemblienė.

Techninius parodos sprendimus įgyvendino Mindaugas Šeškus, UAB „Cyanus“. Projekto įgyvendinimą finansiškai parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvių Fondas. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus parodą „Knygelė nekaltoji?.. arba visu greičiu pirmyn į šviesų rytojų“ eksponatais iš savo fondų praturtino Lietuvos liaudies buities ir Maironio lietuvių literatūros muziejai.

+5

0