UNESCO surengė daugiašales diskusijas apie kultūrinį ir meninį ugdymą

Praėjusią savaitę, gegužės 25–26 dienomis, Paryžiuje vyko UNESCO konferencija apie kultūrinį ir meninį ugdymą „UNESCO Multistakeholder dialogue on Culture and Arts Education“, sutelkusi ne tik valstybinių, bet ir nevyriausybinių organizacijų atstovus iš viso pasaulio. Tiek renginio formatu, tiek pranešėjų pristatymais buvo komunikuojama, kad turi būti stiprinamas dialogas tarp skirtingų sektorių ir visuomenės grupių, siekiant kokybinių pokyčių. Dalinamės išsamia renginio apžvalga.

PRIORITETAI, PRINCIPAI IR TENDENCIJOS

Dešimties skirtingų tematinių sesijų dėka aptartos įvairios prioritetinės sritys. Visų pirma, kalbėta apie kultūrinio ir meninio ugdymo poveikį asmenų ir visuomenių gerovei, atsparumui, įgalinimui, socialinei įtraukčiai, kritiniam mąstymui ir empatijai. Kultūrinis ir meninis ugdymas suprantamas kaip būtina sąlyga taikių ir įtraukių visuomenių kūrimui, todėl į jį turėtų investuoti ne tik kultūros ir švietimo, bet ir sveikatos, socialinės apsaugos ir kiti sektoriai.

Ugdymo turinys turėtų būti formuojamas permąstant švietimo paskirtį ir grindžiant sprendimus patikimais duomenimis. „Nepakanka pasakyti, kad meninis ir kultūrinis ugdymas yra visuotinis gėris. Turime įtikinamai paaiškinti, kokia yra mūsų misija, perteikti visuomenei svarbų tikslą, kitaip strategija bus trumpalaikė“, – teigė Menų universiteto (Singapūras) kanclerio pavaduotojas Kwok Kian Woon. Šį požiūrį plėtojo ir Portugalijos nacionalinio plano menams sudarytoja Sarah Barriga Brighenti, sakydama, kad svarbu nuolat savęs klausti – kaip kultūra bei švietimas gali sustiprinti visuomenės ir planetos atsparumą? Kiek kultūros institucijos yra naudingos jaunimui?

nuotr. aut. UNESCO Natalia Weir

Kalbant apie prieigą ir įtrauktį, pabrėžtas poreikis aiškiai įsivardinti, kaip tai suprantame ir matuojame, siekiant efektyviai mažinti egzistuojančius barjerus. Kalbėta ne tik apie fizinius ar finansinius apribojimus, bet ir apie turinio ribotumus – poreikį demokratizuoti ir dekolonizuoti ugdymo turinį, jį atnaujinti atsižvelgiant į vykstančius  globalius pokyčius (susijusius su klimato kaita, geopolitine situacija, technologijomis ir kitus), atliepti besimokančiųjų interesus ir patirtis. Taip pat pažymėta, kad formalus ir neformalus švietimas turėtų būti suprantami kaip vienas kitą papildantys, o ne atskirai vykstantys procesai.

Ypatingai pabrėžtas poreikis atsižvelgti į vietos kontekstą, išlaikyti balansą tarp globalaus pilietiškumo, kultūrinės įvairovės ir savitumo puoselėjimo. Kultūros paveldo švietimas turėtų apjungti praeitį, dabartį ir ateitį, būti suprantamas kaip gyvas procesas, o ne praeities reliktas. Šiems tikslams pasiekti būtina bendradarbiauti su vietos veikėjais ir jaunimu. Kaip teigė Viktorijos ir Alberto muziejaus (Didž. Britanija) atstovė Helen Charman, ekspozicijos ir kitas turinys turėtų būti kuriamas ne tikslinėms grupėms, bet kartu su jomis.

Pabrėžta, kad ypatingą dėmesį reikia skirti mokytojų ir edukatorių darbo sąlygoms, jų rengimui bei kvalifikacijos tobulinimui, užtikrinant, kad įgytos kompetencijos būtų oficialiai pripažintos. Paliesti ir papildomi veiksniai, kurie gali palengvinti ir praturtinti šiuos procesus – tarpdisciplininių mokymosi bendruomenių kūrimas, partnerysčių potencialo ir viešųjų erdvių išnaudojimas, kokybiškų ir praktiškų gairių, metodikų, įrankių kūrimas. Į kūrybiškumą turėtų būti žvelgiama kaip į tobulinamą kompetenciją, o ne talentą.

Komentuojant UNESCO šiai temai rengiamą dokumentą, dalyviai siūlė jame pabrėžti mokymąsi ne tik ekonominiam vystymuisi ar karjerai, bet ir žmogaus raidai, jo psichinei sveikatai, gyvenimo džiaugsmui. Taip pat prašyta būsimame tekste paliesti mokytojų trūkumo iššūkius, mokymo ypatumus krizinėse situacijose, nenurodyti konkrečių technologijų, kadangi jos nuolat kinta, bet apibendrintai nurodyti poreikį dirbti su naujausiomis.

PRISTATYTA ASOCIACIJOS „KŪRYBINĖS JUNGTYS“ PATIRTIS

nuotr. aut. Mindaugas Gabrėnas

Šioje konferencijoje patirtimi pasidalinti pakviesta ir Lietuvos atstovė – asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė Milda Laužikaitė. Savo pranešime ji atskleidė įvairių kūrėjų įtraukimo į ugdymo procesus vertę, pabrėždama, kad tai ne vien ir ne visada yra menininkai. Tai asmenys, pasižymintys ne tik gerais kūrybiniais, bet ir komunikaciniais, problemų sprendimo gebėjimais.  Asociacijos vykdomų programų metu jie padeda ugdyti mokinių ir mokytojų kūrybiškumą, kritinį mąstymą, iš šono pamatyti mokyklos bendruomenės problemas ir rasti kūrybiškus sprendimus, kurie vėliau būtų taikomi sistemiškai.

M. Laužikaitės teigimu, valstybinis sektorius turėtų matyti tokias nevyriausybines organizacijas kaip vertingą partnerį, galintį efektyviai prisidėti prie nacionalinių strategijų įgyvendinimo ir skirtingų sektorių bendradarbiavimo. Didžiojoje Britanijoje tokioms organizacijoms taikliai taikomas „bridging organisation“ terminas.

KITŲ ŠALIŲ GEROSIOS PRAKTIKOS

Vakarų Europoje populiarėja naujas finansavimo modelis „Pass Culture“, didinantis kultūros vartojimą jaunimo tarpe. Orientuojamasi į 18-mečius, suteikiant jiems kelių šimtų eurų kreditą, kurį jie gali savo nuožiūra panaudoti į programą įtrauktų kultūrinių organizacijų ir institucijų paslaugų įsigijimui. Šis modelis sukurtas kaip atsakas į COVID pandemijos itin paveiktą kultūros sektorių, skiriant jam didelę finansinę paramą, o tuo pačiu atliepiant ilgą laiką apribotas jaunimo kultūrinio gyvenimo galimybes.

Šis modelis jau veikia Prancūzijoje ir Ispanijoje, tai pat šį mėnesį pradės veikti Vokietijoje. Principas visose trijose šalyse tas pats, tačiau esama tam tikrų skirtumų. Pavyzdžiui, Ispanijoje (kiekvieną mėnesį šiai programai skiriančiai apie 6 milijonų eurų), dalį kredito galima išnaudoti ne tik scenos menams, bet ir fiziniams (knygoms, žurnalams) bei virtualiems kultūros produktams (muzikos, filmų, tinklalaidžių prenumeratai ir pan.). Vokietijoje kreditą bus leidžiama naudoti tik gyvai teikiamoms kultūroms paslaugoms. Taip pat skiriasi techniniai metodai, kuriais jaunimas skatinamas išbandyti kitokias nei jiems įprasta kultūros paslaugas.

nuotr. aut. UNESCO Natalia Weir

Pasaulio kultūros miestų forumo (WCCF) įkūrėja Justine Simons atkreipė dalyvių dėmesį į tokias gerąsias miestų praktikas kaip Helsinkyje vykdomą programą „Culture kids“, kuri naujagimiams priskiria kultūros instituciją, taip skatindama kultūros paslaugų vartojimą nuo kūdikystės; Lisabonoje vykdomą programą „Descola“, kurios dėka mokykloms pateikiami tarpusavyje koordinuoti skirtingų kultūros organizacijų paslaugų pasiūlymai; Stokholme vaikams ir jaunimui siūlomus aukštos kokybės trumpalaikius ir ilgalaikius kursus įvairiose kultūros ir meno srityse už prieinamą kainą pagal programą „Kulturskolan“; daugelyje San Paulo miesto vietų egzistuojančias erdves „Sesce“, kuriose kompleksiškai teikiamos ir kultūrinės ir socialinės paslaugos.

ĮTRAUKUS NAUJOJO MODELIO RENGIMO PROCESAS

Ši konferencija buvo vienas iš ilgo proceso, vedančio link naujo kultūrinio ir meninio ugdymo modelio (angl. Framework on Arts and Culture Education) sukūrimo, etapų. Kaip įprasta UNESCO dokumentams, jų rengimo procesai gali užtrukti keletą metų, nes siekiama atsižvelgti į visų žemynų ir suinteresuotų pusių (ne tik valstybinių institucijų) požiūrius, o taip pat užtikrinti, kad priimtas dokumentas būtų universalus ir aktualus daugelį metų. Paskutinį kartą šiai temai skirtas dokumentas priimtas 2010 metais (Seulo darbotvarkė: meninio ugdymo plėtros tikslai). Kaip nurodo pavadinimas,  tuo metu buvo kalbama tik apie meninį ugdymą, o dabar įtraukiamas ir kultūrinis.

Vienas iš ankstesnių modelio parengimo etapų buvo metų pradžioje vykdytos regioninės konsultacijos, kuriose išryškėjo skirtingiems regionams svarbūs prioritetai. Šiaurės Amerikos ir Europos regionui skirtą konsultaciją finansavo ir jai pirmininkavo Lietuva su Ispanija. Per artimiausius mėnesius valstybių bus prašoma pateikti modelio projektui pastabas raštu. Jį numatoma priimti gruodžio mėnesį, pasaulinės konferencijos Jungtiniuose Arabų Emyratuose metu.

Daugiau informacijos apie UNESCO veiksmus kultūrinio ir meninio ugdymo srityje: Culture and Education | UNESCO

0

0