Su viltimi žvelgiu į ateitį

Esu surdopedagogė metodininkė, tiesiog pradinių klasių mokytoja, jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus kas rytą praverianti Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos duris.

Kodėl mokytoja? Kodėl būtent čia? Gal likimas, gal pašaukimas, o gal tiesiog meilė pasirinktam darbui. Niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo. Visada atrodė, kad esu ten, kur turėčiau būti, kad darau tai, ką turėčiau daryti. Ir šiandien taip manau, nors pinasi jausmai – norisi pasidalyti pakankamai brandžia darbo su klausos negalią turinčiais mokiniais patirtimi. Vis dažniau pasigirstant apie specialiųjų poreikių mokinių integraciją, norisi apginti nuomonę, kad kurtieji turi mokytis savoje aplinkoje, kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklose, tačiau šiandien, pirmiausia, norisi išgyventi neramią nūdieną…

Pradžia nebuvo lengva – susikalbėti sunku, kaip dirbti, neaišku. Tačiau, kai mėgsti savo darbą ir nori jį dirbti, nėra nieko neįmanoma. Mokiau ir mokiausi pati. Metams bėgant kaupėsi patirtis. Su meile ir dėkingumu prisimenu visus buvusius mokinius, nes tik su jais aš augau kaip mokytoja. Mokausi ir šiandien, dirbdama nuotoliniu būdu. Mokausi ne tik su vaikais, bet ir su jų tėveliais.

Džiugina augantys ir besikeičiantys vaikai, džiugina kiekvienas išmoktas ir aiškiai ištartas žodis, teisingai parašytas sakinys, sukurtas pasakojimas. Tačiau ne kiekvienas kurtysis sugeba suprantamai žodžiu reikšti mintis, nors su juo dirbtų patyrę specialistai. O ir ne kiekvienas kurčiojo klausantis supras, ką jis sako. Stengiuosi ugdymo(si) tikslus nukreipti į mokymą(si) to, ko tikrai jiems prireiks gyvenime. O žodžio, jei ir nepasakyto, tai parašyto, tikrai prireiks…

Kas nesusidūrė su klausos negalę turinčių mokinių ugdymu, tas nežino, kad šiems mokiniams neužtenka šalia pastatyti vertėją ir jie viską išmoks. Pirmiausia reikia išmokti suprasti vertėją, o kad žodis taptų draugu, reikalinga speciali metodika. Kalbinė veikla įmanoma tik tada, kai vaikas teisingai suvokia girdimus ar regimus žodinius signalus. Kurtieji orientuojasi ne į atskirus artikuliacinių organų judesius, jie supranta žodį kontekste, kur svarbų vaidmenį vaidina prasminio spėliojimo galimybė.

Liūdna, kai išgirsti teigimą, kad visi kurtieji skaito iš lūpų, todėl bendravimui problemų nėra. Pabandykite nuskaityti svetima kalba kalbantįjį. Abejoju, ar pavyks. Sėkmė priklauso nuo kurčiojo žodinės kalbos išsivystymo lygio, pastovaus, nuolatinio mokymo ir mokymosi, gebėjimo pagal prasmę, kontekstą ar temą „nuspėti“ žodžius. Gerai nuskaito tie, kurių turtingas aktyvusis žodynas, kurių klausos likučiai ar pagalbinė kompensuojamoji technika leidžia bendrauti žodine kalba.

Kada mums gera? Šiandien? Atsakyčiau, kad tada, kai visi sveiki, kai šalia mylintys ir suprantantys žmonės – šeima. Labai svarbūs – draugai. Kurtiesiems itin svarbus bendravimas, buvimas savoje aplinkoje, bendruomenėje. Mums, girdintiesiems, turbūt, reikėtų pasimokyti tokio nuoširdaus, šilto bendravimo. Kurčias vaikas linksta prie kurčio ir bendrauja gestais. Jei labai sunkiai sekasi išmokti žodinę, tai tiesiog žaibiškai išmoksta gestų kalbą. Džiaugiuosi tuo, kad kurtieji laisvai keliauja, laisvai bendrauja savo gimtąja kalba visame pasaulyje.

Gera mūsų mokykloje ir dirbti, ir mokytis… Pasak mokyklos direktorės Danutės Kriščiūnienės, deja, šiandien turime susitaikyti su esama situacija. Turėkime viltį, kad sėkmingai baigsime šiuos mokslo metus nors ir besimokydami kitaip, bendraudami technikos pagalba, nesant draugo ar bendraamžio šalia.

Džiaugiuosi, kad mano pirmokai dirba! Darbui nuotoliniu būdu nusiteikę visi. Mokiniai jau pirmąją dieną sėkmingai prisijungė ir aktyviai dalyvavo pamokose.

Aš turiu tvirtą viltį, kad nei karantinas, nei pertvarkos vėjai švietimo sistemoje kurčiųjų svajonės – mokytis ir ugdytis savose bendruomenėse – smėlio smiltimis neužneš…

+32

0