Priešmokyklinukų atradimai

Nepaprastos ir įdomios gintaro paslaptys

Turbūt ne vieną žmogų, vaikštantį pajūriu, pradžiugina netikėtai rastas gintaro gabalėlis. Kodėl gintaras mums, lietuviams, yra nepaprastas, brangus, šiek tiek paslaptingas? Kuo jis yra ypatingas, kokios yra jo savybės ir paslaptys, aiškinosi Kretingos lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ priešmokyklinio ugdymo „Nykštukų“ grupės vaikai, Palangos gintaro muziejuje sudalyvavę edukaciniame užsiėmime „Gintaro savybės“.

 

Užsiėmimo pradžioje vaikai žaismingai buvo supažindinti su Gintaro muziejaus įkūrimo istorija. Stebėdami praeitį menančias nuotraukas, jie sužinojo, kad ir Kretingoje, ir Palangoje esantys dvarai priklausė tai pačiai gausiai grafų Tiškevičių giminei, žinomai ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje.

 

Trumpai susipažinę su muziejaus istorija, vaikai mokėsi, pasitelkdami visus pojūčius, pažinti gintarą, atskirti jį nuo plastmasės ir kitų medžiagų, išsiaiškinti fizines ir chemines jo savybes. Apžiūrinėdami gintarus galėjo įsitikinti, kad kiekvienas jo gabalėlis unikalus, įdomus ne tik savo balta, geltona, ruda, raudona, žalsva, pilka ar net juoda spalva, bet ir formų įvairove. Žaisdami žaidimą „Neregiai“, vaikai nežiūrėdami, o tik laikydami delnuose gintarą ir akmenį, turėjo įvardinti, kuo jie skiriasi. Daugelis pajuto, kad gintaras yra lengvesnis, jo paviršius atrodo minkštesnis ir ne toks šaltas kaip akmens. Paskatinti edukatorės vaikai užsimerkę bandė apčiuopti gintaro gabalėliuose esančius nelygumus ir pafantazuoti, kodėl jie yra atsiradę. Vėliau vaikai bandė groti ir akmenukais, ir gintarais bei išgirsti, kuo skiriasi sukeliamas garsas. Kartu buvo nuspręsta, kad gintaras „skamba“ švelniau, maloniau, negu paprasti akmenukai.

 

Edukacinio užsiėmimo metu vaikai taip pat išsiaiškino, kad gintaras kvepia ir kaip jį galima užuosti. Uosdami paprastą gintaro gabalėlį pastebėjo, kad sunku pajusti, kuo jis kvepia. Kada gintaro gabalėlį patrynė į šlifavimo kempinėlę, o per susidariusias dulkes pabraukė delniukais, kiekvienas pajuto vis kitokį kvapą: ir medžių žievės, ir sakų, ir medaus, ir pušyno, ir net vaisinės arbatos…

 

Aptarus gintaro kvapus, edukatorė pristatė, kaip gintaras atsirado, kodėl jis taip įvairiai kvepia. Vaikai, žiūrėdami edukacinį filmuką, susidomėję klausė, kad gintarui susiformuoti prireikė ne vieno milijono metų. Po ledynmečio labai atšilus orams ir pradėjus viešėti įvairiems augalams, medžiams, nuo pušų nuvarvėjusius sakus upės nunešdavo į jūrą, o pakeliui sakuose atsirasdavo įvairių priemaišų, vabaliukų, medžio žievių ar žemių. Per ilgą laiką sakai sutvirtėjo ir virto gintaru, kurį Baltijos jūros bangos po audros išmeta į krantą.

 

Kad vaikai pajūryje rasto gintaro nesupainiotų su paprastu akmenuku, edukatorė pasiūlė atlikti eksperimentų su paprastu ir sūriu vandeniu bei ugnimi. Atlikus eksperimentą paaiškėjo, kad tikrasis gintaras neskęsta sūriame vandenyje, o plūduriuoja paviršiuje, priešingai nei apdirbtos ir į gintarą panašios plastmasės gabaliukas ar akmenukas. O ar gintaras dega? Pasirodo, kad taip. Uždegtas gintaro gabalėlis dega skleisdamas juodus dūmus ir aitrų kvapą, primenantį, kaip patys vaikai pastebėjo, „kažkokius neskanius svilėsius“.

 

Edukacinio užsiėmimo pabaigoje vaikai apžiūrėjo Palangos gintaro muziejaus ekspozicijų eksponatus: įvairių formų gintaro gabaliukus, lašus, varveklius, skirtingų formų, spalvų gniutulus su paviršiuje esančiais  atspaudais. Didžiausia įspūdį vaikams paliko unikalus ir didžiausias gintaro gabalas, vadinamas „Saulės akmeniu“, sveriantis net 3 524 g, ir nepaprasti gintaro inkliuzai, kuriuose „užmigdyti“ prieš milijonus metų gyvenę vabaliukai, vabzdžiai ir net į gintarmedžio sakus patekęs driežiukas. Ekspozicijų salėje vaikai apžiūrėjo ir senąsias gintaro apdirbimo stakles. Muziejaus darbuotoja paaiškino, kad gintarą apdirbantys meistrai niekada nesirgdavo. Pasirodo, kad gintaras buvo ir yra naudojamas ne tik papuošalams. Jo dulkės turi gydomųjų, antibakterinių savybių, stiprina organizmą, apsaugo nuo virusų.

 

Apsilankymas Gintaro muziejuje vaikams suteikė galimybę pažinti tai, kas mums, lietuviams, išties yra brangu, unikalu. Pažindami gintarą, atskleisdami jo įdomias paslaptis, liesdami, uosdami, klausydami vaikai buvo smalsūs tyrinėtojai, klausiantys ir norintys sužinoti. Tad turbūt pajūryje radę gintarų, jų nesumaišys su niekuo kitu, o delne suspaudę jo gabalėlių pajus nepaprastą šilumą ir stiprybę.

 

Neringa Mikaločienė, priešmokyklinio ugdymo mokytoja

 

Žaisminga priešmokyklinukų pažintis su chemijos, biologijos ir fizikos mokslais

 

Kretingos lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ priešmokyklinio ugdymo grupių „Nykštukai“, „Bitutės“ ir „Drugeliai“ vaikai turėjo galimybę žaismingai susipažinti su cheminėmis ir fizikinėmis medžiagų savybėmis, žvilgtelti į įdomią ir paslaptingą biologijos sritį, apsilankę socialinio partnerio, Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos, šiuolaikiškai įrengtose chemijos ir fizikos mokslų laboratorijose.

 

„Nykštukų“ grupės vaikus chemijos laboratorijoje pasitiko gimnazijos chemijos mokytoja Rasa Šorienė. Ji vaikams pristatė, kaip vyksta įvairūs tyrinėjimai, bandymai su vyresniais vaikais. O vėliau mažuosius tyrinėtojus pakvietė atlikti bandymą, kuris padėjo išsiaiškinti, kokios paslaptingos medžiagos yra skaičiais pažymėtuose mėgintuvėliuose. Vaikai sužinojo, kas yra lakmuso lapeliai, indikatoriai, kurie ir padėjo nustatyti, kad mėgintuvėliuose yra rūgštinis, šarminis ir neutralus skysčiai. Ypač didelę nuostabą vaikams kėlė ir žadino jų smalsumą, kada patys į mėgintuvėliuose esančius skysčius galėjo pipete įlašinti metiloranžo ir stebėti, kaip keičiasi jų spalva. Vaikai taip galėjo įsitikinti, kad tyrinėjo skirtingus skysčius: rūgštinį, šarminį ir neutralų.

 

Atlikdami bandymą vaikai ne tik patyrė gerų emocijų, bet ir mokėsi nuosekliai atlikti tyrimą, sukaupti dėmesį, klausytis, vėliau aptarti, kaip atliko tyrinėjimą, kokia jo eigą, o gautus rezultatus pažymėti paruoštuose lapuose. Nors sudėtingi cheminiai terminai, cheminės medžiagų savybės priešmokyklinukams dar sudėtingos ir nelabai suprantamos, bet šis edukacinis užsiėmimas, eksperimentavimas medžiagomis – nuostabus būdas, sužadinantis vaikų smalsumą, kuris gali lemti domėjimąsi ne tik chemija, bet ir kitais gamtos mokslais ateityje.

 

Ne mažiau įdomi vaikams buvo ir antroji edukacinio užsiėmimo dalis. Mokytoja Aurelija Orlovienė su dviem gimnazistėmis pristatė, kas yra mikroskopas, kokių jų būna, kiek kartų jie gali padidinti vaizdą, mokė, kaip tinkamai reikia jį paruošti. Vėliau vaikai galėjo per mikroskopą stebėti varlės ir žmogaus kraujo mėginius. Sužinojo, kas yra raudonieji kraujo kūneliai, eritrocitai, kuo jie svarbūs, kaip išnešioja po organizmą deguonį. O patyrinėję matomą vaizdą per mikroskopą, galėjo nustatyti, kur yra varlės, o kur žmogaus kraujo eritrocitai. Išmėginę mikroskopus vaikai pasijuto tikrais mokslininkais. Tad buvo smagu nugirsti sakant, kad „užaugęs būsiu tyrinėtojas ir viską apie žmogų tyrinėsiu, nes taip įdomu“.

 

„Nykštukų“ grupės vaikai tyrinėjo chemijos ir biologijos mokslų įdomybes, na o „Bitučių“ grupės priešmokyklinukai fizikos laboratorijoje aiškinosi, iš kur atsiranda elektra, kas yra krūvis, kas yra laidininkai. Visų pirma, gimnazijos fizikos mokytoja Virginija Japertaitė vaikų paklausė, ką jie žino apie elektrą. Vaikai pastebėjo, kad elektra reikalinga, jog veiktų kompiuteriai ir planšetės, jog ji gali nutrenkti, o ir žaibas yra elektra. Vaikams gilų įspūdį paliko mokytojos atliktas eksperimentas, kurio metu pamatė elektros iškrovą ir sužinojo, kaip atsiranda žaibas. Mokytoja paaiškino, kodėl kartais mus aplanko nemalonus jausmas, kai prisilietus prie durų rankenos ar čiaupo per pirštus nutrenkia elektra, o tiksliau – įvyksta elektros iškrova. Mokytoja pasakojo, kad mažytes iškrovas galime prilyginti žaibams danguje ir išsamiai aptarė, kodėl tai vyksta. Eksperimentą atliko naudodama balioną. Vaikai patys atliko tyrimą, kaip įsielektrina balionas ir kas su juo nutinka. Patrynę balioną į savo galvos plaukus vaikai pastebėjo, kad balionas juos pakėlė, o kai balioną pridėjo prie sienos, jis prilipo. Atlikdama eksperimentą, mokytoja vaikams paaiškino ir parodė, kaip elektros srovė keliauja. Tam reikalingi laidininkai. Vaikai stebėjo mokytojos jungiamas skirtingas medžiagas: plastikinį šiaudelį, medinį pagaliuką ir vario laidus. Darė išvadą, kad geriausias laidininkas yra metalas. Mokytoja pastebėjo, kad ne visada mes galime žinoti, galime klysti, todėl ir atliekame eksperimentus, kad sužinotume tiesą.

 

Priešmokyklinukams apsilankymas gimnazijos laboratorijose ne tik sudarė galimybes paįvairinti, išbandyti kitokią ugdymosi aplinką, išgyventi atradimo džiaugsmą, pasijusti tyrinėtojais, bet ir sustiprino jų smalsumą, norą domėtis aplinka.

 

Neringa Mikaločienė, Laima Jašinskienė, priešmokyklinio ugdymo mokytojos