Klasikinio ugdymo iššūkis – vaikų labui 

„Non scholae sed vitae discimus“ (lot. „Ne mokyklai, o gyvenimui mokomės“) – tokį šūkį norėtųsi matyti ant kiekvieno kabineto sienos mokykloje. Dar labiau norėtųsi, jog toks suvokimas taptų kiekvieno mokytojo ir mokinio savastimi, ne deklaratyviu užrašu. Juk turbūt niekas nesiginčytų, kad vienodai reikalingos matematikos, gimtosios ir užsienio kalbų, gamtos mokslų žinios – jos skatina bendravimą, suteikia didesnių galimybių geriau ir išmaniau gyventi, siekti karjeros, o svarbiausia – realizuoti asmeninius gebėjimus.

Tačiau būtina pripažinti, kad vien akademinių, atskirų dalykų žinių, šiuolaikiniam žmogui, norinčiam gyventi visavertį gyvenimą, tikrai nepakanka. Akademines žinias būtina integruoti, sieti su praktika ir patirtimi, todėl siektina, kad žinios ir patirtis būtų kaip įmanoma įvairiapusės. Būtent tokių norų vedina Kauno Dainavos progimnazijos bendruomenė penkerius metus įgyvendina tarpdalykinės teminės integracijos savaičių idėją. Pradžia nebuvo lengva, bet mokyklos bendruomenė idėją priėmė ir tai tapo progimnazijos savastimi – kartą per mėnesį, visų dalykų pamokose, nagrinėjama viena tema, siejama su ugdymo programa. Šiemet nuspręsta žengti dar vieną žingsnį link plačiai mąstančio jauno žmogaus ugdymo. Taigi progimnazijos bendruomenė subrendo pokyčiams – diegti klasikinį ugdymą.

Lietuvoje klasikinis ugdymas kol kas nėra itin populiarus. Galbūt tai galima paaiškinti tuo, jog tam reikalingi platūs mokymo(si) resursai, noras neapsiriboti vien dalyko žiniomis, nemenkas pasiruošimui ir susitarimams skirtas darbas. Tiesa, klasikinio ugdymo samprata nėra nauja – kultūrinio elito atstovams, privilegijuotiems kilmingų šeimų atstovams, kažkada tai buvo neatsiejama nuo garbingos socialinės kilmės statuso ir gero išsilavinimo.

Valstybiniu lygmeniu ši samprata patvirtinta 2015 m. Švietimo, sporto ir mokslo ministerijos dokumentuose teigiama, jog tokio ugdymo tikslas – „išugdyti vakarietiško mentaliteto išsilavinusį, įgijusį platų kultūros akiratį, kūrybingą žmogų, įgalintą kompetentingai ir kūrybiškai reflektuoti praeities ir dabarties kultūrų santykį ir išlaikyti individo ir visuomenės tarpusavio įsipareigojimų pusiausvyrą“.

Kauno Dainavos progimnazija ryžosi iššūkiui – suderinti formalųjį ir neformalųjį, pradinį ir pagrindinį ugdymą, organizuoti kultūros epochų idėjomis grindžiamą tarpdalykinę teminę integraciją įtraukiant logikos, retorikos ir mokomųjų dalykų sintezę, lotynų kalbos dėstymą. Iššūkis rimtas, tačiau noras auginti plataus akiračio pilietišką žmogų taip pat nestokoja rimtumo.

Laukia įdomūs mokslo metai, nes, pagal sudarytas tarpdalykinės teminės integracijos programas, remiantis kultūros epochomis, bus pradėtas temų integravimo procesas. Juk kiekviena epocha savita ir specifinė, savaip pasikartojanti.

Ar pavyks mokiniams rasti sąsajų santykius, priežastis, pasekmes, skirtumus? Ar pavyks pasitelkti logikos ir retorikos įrankius tam, kad pajėgtų sėkmingai reflektuoti įgytą patirtį? Ar mintis, jog mokomės ne mokyklai, o gyvenimui, taps jų savastimi? Tikėkimės.

Kas žino, galbūt klasikinis ugdymas paskatins mūsų mokinius smalsiau tyrinėti pasaulį ir su praeitimi susieti įvykius, vykstančius šiuo metu. Galbūt mokiniai perims tvaraus pasaulio, darnios raidos idėjas ir suvoks, jog patys yra už visa tai atsakingi? Galbūt, plačiau suvokdami gyvenimo daromus reveransus, kurs pasaulį, kuriame išsilavinimas – ne popierinė vertybė. Tikimės. Ir nekantriai laukiame!

+13

-5