„Duonutė – pyragų močiutė“

Kai pasakė – ne vien duona žmogus gyvas ,
Dar nežinojo, kad Duona savy turi viską,
Kas gyvastį laiko:
Pirmiausiai – ji turi Meilę –
Tos Žemės, kuri išaugino,
Tos Saulės, kuri sušildė,
To Vandens, kuris palaistė,
To Vėjo, kuris išsupo,
To Angelo, kuris globojo,
To Žmogaus, kurs nuo grūdo
Lig kąsnio ją vedė.
O ko dar bereikia žmogui,
Jei kąsdamas Duoną,
Jis priima Duoną ir Meilę.
(Lilija Railienė,
Panevėžio kraštas)

Duona kur kas daugiau nei tik kadaise buvęs kasdienis maistas: namai, kuriuose pakanka duonos, – pilni namai, duona – įkvėpimo šaltinis ir parama, duonos kvapas – vienas pagrindinių kvapų, iškylančių mūsų prisiminimuose. Duonos garbinimo tradicijos išliko ir krikščioniškoje Lietuvoje. Šv. Agotos dieną, vasario 5-ąją, duona šventinama bažnyčioje. Duona kaip simbolis gana sudėtinga ir turi daug prasmių. Žmogus, ragaudamas duonos, savo burnoje jaučia ir gyvenimo skonį. Nuo stalo nukritusi duona – nelaimės ženklas, vadinasi, teks sulaukti nesantaikos ir barnių. Kepamos duonos kepalas žymėtas kryžiaus ženklu, vadinasi, valgyti kryžiumi paženklintą duoną, pačiam priimti palaiminimą. Daug įdomių istorinių momentų buvo pateikta apie Šv. Agotą kaip globėją ir sergėtoją nuo gaisrų.

Dažnas pasaulio svečias pripažįsta, kad mūsų duona labai skani, jos skonis daug kam priminė vaikystės džiaugsmą, kai vaikai vasarodavo kaime pas močiutes.

Sausio 6 d. Vilniaus lopšelyje-darželyje „Žiedas“ vyko šventė-edukacija vaikams „Duonutė – pyragų močiutė“. Šios šventės tikslas – vaizdingai paaiškinti vaikams, koks sunkus ir sudėtingas yra duonos kelias nuo grūdelio iki skaniai garuojančio duonos kepalėlio. Šiais laikais vaikų supratimas apie duonos atsiradimą prasideda ir baigiasi išėjimu iki artimiausios parduotuvės ir jos nusipirkimu.

Siekiant sustiprinti vaikų tikėjimą ir padaryti dar didesnį įspūdį į šventę iš Varėnos rajono atvyko netikėti svečiai – bobutė ir diedukas, kurie mokė gerbti ir mylėti duoną.

Vilniaus lopšelis-darželis „Žiedas“ yra daugiakultūris. Po jo stogu susirinkusių grupių vaikai ir mokytojos mėgavosi duonai skirta švente. Vaikai klausėsi sekamos lietuvių liaudies pasakos „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“ ir žiūrėjo filmuką „Duonos kelias“ – kodėl duonelė laikoma šventa ir kaip švenčiama Šv. Agotos šventė, kokiais prietarais seniau tikėta apie duonutės augimą, kepimą ir valgymą. Vaikai šoko linksmus lietuvių liaudies šokius, dainavo dainas tiek lietuvių, tiek rusų ir lenkų kalbomis, minė mįsles, prisiminę patarles apie duoną, aiškinosi jų reikšmes.

Edukacijos metu mažieji darbininkai iš tešlos kočiojo mažus duonos kepalėlius. Kad dar labiau sustiprėtų duonos gamybos įspūdžiai, per edukaciją buvo naudojamas šviesos stalas, kuris pritraukė vaikų dėmesį, sužadino smalsumą ir stimuliavo protinę veiklą, nes ant jo buvo padėti kelių rūšių grūdai. Skleidžiama stalo šviesa akimirksniu užbūrė, įtraukė vaikus į aktyvią veiklą, lavino vaizduotę, didino dėmesio koncentraciją, ugdė kūrybiškumą puošiant savo duonos kepalėlius grūdais.

Bobutė ir diedukas atsisveikindami su vaikais vaišino juos rugine, šviesia ir juoda duona su saulėgrąžomis. Vaikams buvo pasiūlyta užuosti gardų duonos kvapą ir paklausyti, ar duonytė jų rankose neverkia.

Džiaugiamės, kad mūsų organizuojama šventė-edukacija atrado atgarsį tiek vaikų, tiek mokytojų širdyse. Todėl planuojame paversti šią šventę kasmetine, kad taptų mūsų darželio tradicija. Tokiu būdu išmokysime vaikus suprasti duonos gamybos kelią, ją mylėti ir gerbti. Kitais mokslo metais planuojame įtraukti tėvelius, pasikviesti močiutes, kurios galės pasidalyti savo gražiais prisiminimais apie duonos gamybos kelią. Supažindins vaikus su senoviniais įrankiais: dalgiu, pjautuvu, malūnu, krosnimi su liže, senoviniu sviesto maišytuvu.

+4

0