Atverkime duris į pasakų ir vaiko vaizduotės pasaulį

Irena Šklenskienė
,
Vilniaus l.-d. „Gandriukas“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja

Manoma, kad vaizduotė padeda siekti daugelio tikslų: jos dėka vaikas geriau save vertina, pagerėja jo atmintis, jis pasidaro kūrybiškesnis, ramesnis, imlesnis, geriau įsisąmonina medžiagą, integruoja per įvairias veiklas gautas žinias, todėl Vilniaus lopšelio-darželio „Gandriukas“ bendruomenė 2022–2023 mokslo metais įgyvendino projektą „Vaizduotės ugdymas, pasitelkiant pasakas“.

 

Darželio pedagogės, dirbdamos grupėse, pastebėjo, kad vaikams trūksta gebėjimo įsivaizduoti: diena iš dienos žaidžiami vis tie patys žaidimai, pavyzdžiui, kavinė, gimtadienis, parduotuvė. Neretai vaikai nesugeba argumentuoti atsakyti į klausimą „Kodėl?“. Nuspręsta vaizduotei ugdyti pasitelkti pasakas ir taip ne tik prisidėti prie vaikų lakesnės vaizduotės ugdymo, bet kartu ugdyti kalbą bei argumentavimo įgūdžius.

 

Įsivaizdavęs save įvairiose situacijose, pabuvęs įvairių žmonių „kailyje“, vaikas tampa jautresnis, dėmesingesnis kitiems, geriau supranta kitus žmones (Lepeškienė, 1996). Vaizduotė sudaro kūrybinės veiklos pagrindą (Bodrova, 2003). Anot psichologų, vaizduotei ugdyti tinkamiausias laikotarpis – ikimokyklinis amžius. Paprastai tokio amžiaus vaikas, jei jis yra sveikas, pailsėjęs ir jaučiasi saugus bei mylimas, aktyviai žaidžia, pasitelkdamas beribę vaizduotę. Kadangi jo nestabdo daugybė „teisingų“ nuostatų, kaip viskas „iš tikrųjų turėtų būti“, jis leidžia sau fantazuoti, kurti ir atrasti naujus bei netikėtus pasaulius, kur nėra nieko neįmanomo (Tavoraitė, 2016).

 

Fantazijų pasaulis artimas ikimokyklinio amžiaus vaikui, nes jis pats aktyviai jame gyvena. Pasaka padeda vaikui atsakyti į klausimus – koks pasaulis ir kokioms taisyklėms jis paklūsta. Tapatindamasis su pasakų herojais, vaikas tarsi pats perima jų patirtį, išgyvena jų emocijas – baimę, liūdesį, džiaugsmą. Jis ne tik išjaučia, bet ir išmoksta šiuos jausmus atpažinti, įvardyti – taip lavinamas emocinis intelektas“ (Savickytė-Damanskienė, 2018).

 

Pasak Savickytės-Damanskienės, pasakos lavina vaizduotę. Žmogus vaizduotės jėgą ryškiausiai išgyvena tarp dviejų ir šešerių metų. Pasakos – puiki medžiaga vaizduotei lavinti – jose susipina realusis ir stebuklų pasauliai, kai gali prabilti medis, gyvūnas, kur fėja, laumė padeda išspręsti situacijas. Apie trečiuosius metus vaikai atranda pasakų pasaulį. Tai nereiškia, kad anksčiau pasakų sekti nereikia, bet gyvai reaguoti, suprasti ir susitapatinti vaikai pradeda būtent trečiaisiais savo gyvenimo metais. Skirtingo amžiaus, būdo vaikams tinka vis kitokios pasakos. Mažiesiems tinkamesnės gyvulinės ir formulinės pasakos – kur veikia gyvūnai ir gausu pasikartojimų. Keturmečiui jau pasidaro įdomus siužetas, o apie šeštuosius metus vaikams itin rūpi gėrio ir blogio kova. Projektui parinktos siužetinės pasakos, nes jos labiausiai atitinka vaikų amžių.

 

 

Nuotraukos iš Vilniaus lopšelio-darželio „Gandriukas“ archyvo.

 

Sekamos ir skaitomos pasakos padeda vystytis vaikų kalbai, plečia žodyną – ir visai nesvarbu, kad mažylis dar negeba ištarti daugelio žodžių. Reikėtų žinoti, kad visus žodžius savo aplinkoje vaikas fiksuoja, tik atiduoti tai, kas užfiksuota, pradeda gerokai vėliau. Pasakose gausu rečiau vartojamų, tarmiškų žodžių – jie ne tik papildo žodyną, bet ir žadina vaizduotę. Tarmiškas, retai girdimas pavadinimas vaizduotėje sukuria ypatingų vaizdinių – ir nebūtinai tiksliai tokių, ką tas žodis reiškė. (Savickytė-Damanskienė, 2018). Anot Misevičiūtės (Misevičiūtė, 2014), kalba – tobuliausia bendravimo priemonė, kurios dėka vaikas įgyja žinias apie jį supantį pasaulį, reiškia norus, jausmus ir mintis, todėl labai svarbu ugdyti kalbėjimo įgūdžius ankstyvajame amžiuje.

 

Projektui įgyvendinti pasirinkti metodai: pasakų skaitymas, „Stotelė“, pasakos kūrimas, pasitelkiant „Stebuklingus akinius“, pasakos kūrimas panaudojant daiktus, pasakos kūrimas žaidžiant, „Jei…, tai…“ ir naratyvinis žaidimas. Nuosekliai taikydamos visus pasirinktus metodus, juos koreguodamos pagal vaikų amžių, gebėjimus bei polinkius, stebėdamos vaikų pasiekimus ir daromą pažangą, mokytojos fiksavo kiekvieno taikyto metodo poveikį vaikų vaizduotės ugdymui. Taikant metodą ,,Stotelė“ pastebėta, kad vaikai vis daugiau kalba, drąsiau reiškia mintis, nebekartoja jau pasakytų frazių. Rezultatas – sukurta pasaka – rodo vaikų gebėjimo įsivaizduoti pažangą. Pastebėta, kad veikloje sunkiau buvo susikaupti jaunesnio amžiaus, sunkiau kalbantiems vaikams. Labai pasiteisino „Stebuklingų akinių“ metodo taikymas. Pastebėta, kad pirmosios veiklos metu reikėjo labai daug mokytojos pastiprinimo – papildomų klausimų, pastebėjimų, komentarų. Kartojant veiklą vaikams reikėjo daug mažiau pagalbos. Kai kurie vaikai sugebėjo įsivaizduoti ir plėtoti kuriamos pasakos siužetą net neturėdami stebuklingų akinių. Pažanga kuriant pasakas stebima ir vaiko laisvo žaidimo metu. Vaikai pasakos siužetą kūrė visiškai nesikišant suaugusiems asmenims ir tai jiems puikiai sekėsi. Šiuo atveju mokytojos užėmė stebėtojų vaidmenį, kaip ir taikant naratyvinio žaidimo metodą. Projekto veiklų apibendrinimui panaudojome žaidimą „Jei…, tai…“ Šio žaidimo metu labiausiai išryškėjo projekto nauda ir vaikų vaizduotės, kalbos gebėjimų, argumentavimo įgūdžių lavėjimas. Vaikų buvo prašoma tik pratęsti sakinį, tačiau veiklos metu buvo sukurtas naujos pasakos siužetas.

 

Vilniaus lopšelio-darželio „Gandriukas“ dabartinių priešmokyklinukų mokytojos duris į pasakų ir vaizduotės pasaulį atvėrė kryptingai, palaipsniui – kasmet įgyvendindamos projektus: „Ankstyvojo amžiaus vaikų kalbėjimo įgūdžių lavinimas“, „Ikimokyklinio amžiaus vaikų skaitymo motyvacijos ugdymas“, „Vaikų nuotykiai taikant naratyvinio žaidimo ir mokymosi metodą“, „Vaikų kūrybiškumo ugdymas“ bei „Vaizduotės ugdymas, pasitelkiant pasakas“.

 

Naudota literatūra ir šaltiniai

  1. Savickytė-Damanskienė, K. (2018). Kurkime pasaką su aktore Kristina Savickyte: Alma littera.
  2. Bodrova, E. (2003). Vygotsky and Montessori: One Dream Two visions.
  3. Lepeškienė, V. (1996) Humanistinis ugdymas mokykloje. Vilnius: Valstybinis leidybos centras.
  4. Misevičiūtė, V. (2014). Kaip ugdyti taisyklingą vaiko kalbą.
  5. Tavoraitė, A. (2016) Kūrybiškumo pamatas – laisvas vaizduotės pasaulis.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.