Ekranizuojame literatūros klasiką

Daugelis literatūros mokytojų linkę manyti, kad grožiniai kūriniai visų pirma skirti skaityti. Jų ekranizavimas gali pasirodyti ir paikas sumanymas, ir sunkus iššūkis. Tačiau reikia pripažinti, kad ekranizavimas yra sudėtingas, bet įdomus kūrinio analizės ir interpretacijos būdas, skatinantis mokinius pamėgti literatūrą.

Jau kelerius metus Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje veikiantis neformalaus ugdymo būrelis Kino klubas, kurio veikloje mielai dalyvauja ne tik gimnazistai, bet ir mokytojai, ne pirmą kartą imasi literatūrinių iššūkių. Esame ekranizavę ir poezijos, ir prozos kūrinių, pavyzdžiui, Henriko Radausko eilėraštį „Senmergė“ (pamatyti galite čia), Juditos Vaičiūnaitės „Ateis sekmadienis“ (pamatyti galite čia), Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ (pamatyti galite čia) ir kt.

 

2018-ųjų gruodį, kai filmuoti lauke pernelyg šalta, kilo mintis pačioje gimnazijoje ekranizuoti kurią nors žinomą pjesę. Pasirinkome belgų dramaturgo Moriso Meterlinko dramą „Nekvietoji viešnia“ („L’Intruse“). Kūrinyje atskleidžiamas žmogaus konfliktas su priešiškomis antgamtinėmis jėgomis, prieš kurias jis bejėgis. 1911 m. Morisas Meterlinkas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. „Nekviestoji viešnia“ yra, ko gero, vienas žymiausių simbolizmo kūrinių pasaulinėje literatūroje; pagrindinis pjesės personažas nėra įvardintas – tai Nekviestoji viešnia, arba mirtis. Jos tylų atėjimą į namus pirmasis pajunta aklas senelis (vaidino mokytojas Raimundas Kovalkovas), kuris, nors būdamas neregys, turi gerokai jautresnę klausą ir nuojautą už reginčiuosius. Aklumas šiam personažui suteikia galimybę tikėti ne akimis, o siela. Senelio priešingybės yra dėdė ir tėvas (vaidina gimnazistai Raimundas Dakševičius ir Julianas Ravda), įkūnijantys savimi pasitikinčių, racionaliai mąstančių žmonių tipą. Jie gyvena tik realiame pasaulyje, vengia galvoti apie neįprastus dalykus ir yra eiliniai, ne itin išmintingi žmonės, perdėtai gerai vertinantys save. Patys gimnazistai pripažino, kad pažįsta daugybę tokio tipo žmonių.

 

Savotiška jungtis tarp skirtingų senelio ir dėdės bei tėvo pasaulėžiūrų yra trys seserys (filme jas įkūnijo gimnazistės Justė Smilgaitė, Karina Petkevič, Evelina Kaziulionytė) – paklusnios racionaliam tėvui, jos užjaučia ir senelį, tarsi dvejodamos, kuris požiūris į pasaulį ir gyvenimą – racionalusis ar intuityvus – yra išmintingesnis. Iškart po motinos mirties pravirkęs kūdikis tarsi pratęsia jos nutrūkusią gyvybę ir primena, kad net po tragedijų gyvenimas tęsiasi toliau.

Ekranizuoti statišką pjesę, kurioje iš esmės nėra regimo veiksmo, nebuvo paprasta užduotis. Filmo aktoriai vien dialogais ir kūno kalba turėjo atskleisti vaidinamų personažų charakterius ir sielos būsenas, parodyti vis augančią dvasinę įtampą. Pats ekranizacijos, filmo kūrimo procesas padėjo mokiniams perprasti simbolizmo literatūros savitumą, o sukurtą filmą įvairių mokyklų mokytojai galės panaudoti kaip priemonę literatūros pamokose.

 

Filme vaidina: Raimundas Kovalkovas, Raimundas Dakševičius, Julianas Ravda, Justė Smilgaitė, Karina Petkevič, Evelina Kaziulionytė, Jūratė Zautraitė. Filmavo Tautvydas Kumbrevičius ir Edvardas Pšenicinas. Režisierius Marius Janulevičius.