Nuo seno garbingą svečią su duona sutikdavo ir išlydėdavo. Duoną nešdavosi eidami į svečius. Jei kepant duoną ateidavo svečias, manydavo, kad duona užkepė. Jei užklysdavo pakeleivis, jį sulaikydavo, kol iškeps, kad galėtų jam įdėti į kelionę. Kiekviena šeimininkė žinojo, kad skanios duonos paslaptis duonkubilyje, todėl jis buvo branginamas ir perduodamas iš kartos į kartą.   Mažeikių lopšelio-darželio „Žilvitis“ „Žemaitukų“ ir … Tęskite Nuo rugio grūdo iki kvepiančios duonos skaitymą