Nuo rugio grūdo iki kvepiančios duonos

Danguolė Kaminskienė, Rita Garalienė
,
Mažeikių l.-d. „Žilvitis“ ikimokyklinio ugdymo mokytojos

Nuo seno garbingą svečią su duona sutikdavo ir išlydėdavo. Duoną nešdavosi eidami į svečius. Jei kepant duoną ateidavo svečias, manydavo, kad duona užkepė. Jei užklysdavo pakeleivis, jį sulaikydavo, kol iškeps, kad galėtų jam įdėti į kelionę. Kiekviena šeimininkė žinojo, kad skanios duonos paslaptis duonkubilyje, todėl jis buvo branginamas ir perduodamas iš kartos į kartą.

 

Mažeikių lopšelio-darželio „Žilvitis“ „Žemaitukų“ ir „Tauškučių“ grupių vaikai lankėsi Urvikių kultūros centro organizuojamoje edukacijoje „Duonos kelias“. Kelionė autobusu vaikams buvo didžiulis nuotykis.

 

 

Urvikių kultūros centre mus pasitiko gaspadorius ir gaspadinė. Jie pagal senas tradicijas pakvietė nusiplauti rankas su vandeniu ir pavaišino duona.

 

Paskanavę duonos, visi sugužėjo į salę, kurioje šokti kvietė gaspadorius ir jo muzikantai. Pasišokę, pasilinksminę, gerai nusiteikę vaikai kibo į duonelės gaminimo procesą: sudrėkinę vandeniu pirštukus, savitai ir unikaliai formavo duonos kepaliukus, šovė juos į krosnį. Gaspadorius paaiškino: duonelę reikia minkyti tyliai, susikaupus, be pykčio, kad ji būtų minkšta ir skani. Jis papasakojo, kad prieš šaunant į krosnį šeimininkės duonos kepalą nuglostydavo, peržegnodavo, o ant pirmojo duonos kepaliuko įspausdavo kryžiaus ženklą. Kol duonelė kepė, vaikai susipažino su ilgu duonos keliu – nuo rugio pasėjimo iki iškeptos duonelės padėjimo ant stalo. Ugdytiniai išmėgino senovinius rakandus, kurie buvo naudojami kepant duoną: rėtis, pjautuvas, spragilai, ližė, gelda, duonkubilis.

 

Gaspadoriui įnešus iškeptą duoną, pasklido jos kvapas. Vaikai su nekantrumu ir džiaugsmu akyse ieškojo savojo duonos kepaliuko.

 

Edukacinės išvykos metu žilvitukai plėtojo kasdienius gyvenimo įgūdžius, praplėtė žinias apie duonos kelią. Žaisdami lietuvių liaudies ratelius ir žaidimus, džiaugėsi puoselėdami žemaičių tarmę.

 

Mūsų protėviai žinojo, kokia brangi ir šventa yra duona. Šiandienos vaikai mano, kad duonos kelias prasideda ir baigiasi parduotuvėje. Ir net nesusimąsto, kokį kelią duona nueina, kol patenka ant mūsų stalo, kodėl ją reikia branginti ir mylėti. Susipažinę su ilgu duonos atsiradimo procesu, vaikai suvokė didžiulę jos vertę šiandienos kontekste. Svarbu gerbti ir mylėti ne tik savo draugą, artimą, bet ir kasdienę duonos riekelę ant stalo. Puoselėjant senolių tradicijas ir vertybes, itin svarbu jas perduoti jaunajai kartai, kad nuo mažens pamiltų ir gerbtų duoną, nes be duonos mūsų stalas tuščias.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *