Žydų mokykla tarpukario Lietuvoje: truputį širmos praskleidus

Dr. Benediktas Šetkus
,
Nacionalinės švietimo agentūros analitikas

Sklaidant archyve saugomus beveik šimto metų senumo dokumentus apie žydų mokyklas tarpukario Lietuvoje, galima sužinoti gana įdomių dalykų, bylojančių apie lietuvių ir žydų santykius. Būta ir darnaus sugyvenimo apraiškų, ir tarpusavyje kilusios įtampos.

Sakoma, kad dažnai praeitį siekiame vaizduoti taip, kaip mums norėtųsi, kad būtų nutikę. Tačiau galima vadovautis ir kitokiu požiūriu, kurį išsakė graikų filosofas Aristotelis: „Platonas yra draugas, bet tiesa – dar didesnė draugė“. Taigi atvertę kai kuriuos nuo laiko pageltusius dokumentus, atverkime dalį širmos ir pažvelkime į tai iš kiek neįprastos perspektyvos (dokumentų tekstai neredaguoti).

 

Pirmas pastebėjimas – lietuvių visuomenės veikėjai neretai siekė padėti žydams spręsti iškylančias kliūtis, nes Švietimo ministerijai vadovavo jų tautiečiai, neretai – pažįstami iš ankstesnių laikų. Jie kreipdavosi į Švietimo ministeriją, prašydami priimti žydams palankius sprendimus. Pasitaikė atvejų, kada apie tokį poelgį nežinojo net žydų bendruomenės atstovai.

Kai 1924 m. susirgo Ukmergės žydų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, gimnazijos direktorius L. Lampertas nusprendė pakviesti dirbti Lietuvos universitete studijuojantį Chackelį Lemcheną. Suprantama, darbui gimnazijoje reikalaujamos kvalifikacijos jis neturėjo. Tačiau į darbą buvo priimtas, nes buvo duotas leidimas iš Švietimo ministerijos, jį pasirašė Aukštesniojo mokslo departamento direktorius Liudvikas Volodka. Galima įtarti, kad tokiam sprendimui pasitarnavo gautas laiškas nuo žinomo asmens:

Kalbotyros skyriaus humanitaras Chackelis Lemchenas yra, kiek turiu pastebėjęs, nepaprastas studentas: nedaug tėra studentų, kurie taip gerai, kaip jis, nusimano apie lietuvių kalbos dalykus. Pavaduoti lietuvių kalbos mokytoją įvairiuose (ne tiktai žemesniosiose) Ukmergės žydų gimnazijos klasėse jis, mano nuomone, tikrai gali, juo labiau, kad tas jaunikaitis yra ir visai padorus, kultūringas žmogutis.

Prof. J. Jablonskis

 

Praėjus beveik septyniems dešimtmečiams parodžiau Chackeliui Lemchenui (tuomet jam buvo 86 m., gyveno Vilniuje) archyve surastą laišką su J. Jablonskio rekomendacija. Senukas net ašarą nubraukė, sakėsi turėjęs nuojautą, kad kažkas jį užtaręs, bet nesitikėjęs, kad tai galėjęs būti J. Jablonskis. Beje, kalbantis su žinomu kalbininku (Lemchenas sudarė kelis rusų–lietuvių kalbų žodynus, išvertė ir redagavo tarptautinių žodžių žodyną ir kt.), teko išgirsti, kad tuo metu buvę keliami labai aukšti reikalavimai mokytojams. Jeigu studento žinios iš kurio nors dalyko būdavo įvertintos trejetu (penkiabalėje skalėje), jis diplomą gaudavęs, tačiau niekas tokio nepriimdavo dirbti į gimnaziją mokytoju. Tuomet nepaklausiau, ar tai buvo kur nors fiksuota, ar tiesiog tokia susiklosčiusi („nerašyta“) praktika. Taip pat minėjo kitą įdomų faktą – lietuvių kalbą studijuojantys dalis studentų net nesiryždavo laikyti baigiamojo egzamino, kai egzaminuodavo J. Jablonskis, A. Smetona ir minėjo dar vieną kalbininką (kurio pavardę pamiršau) – nes jie visi buvo itin reiklūs.

 

Kitas atvejis – Kauno žydų aukštesnioji komercijos mokykla, kur 1932 m. į darbą buvo priimta Leiba Mejerovičiūtė:

Baigiančią Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinių Mokslų Fakultetą Leibą Mejerovičiūtę rekomenduoju lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja bent kurioje aukštesniojoje mokykloje. Universiteto mokslus L. U. ėjo tvarkingai ir sąžiningai, tad manau, jog ji tokia pati ir mokytoja.

 

Mykolas Biržiška

1932.VI.20

Kaune, Trakų 15–1.

 

Sprendžiant iš L. Majerovičiūtės rašomųjų darbų ir egzaminų, irgi matyti, kad apie lietuvių kalbą ji gerokai nusimano, todėl lietuvių kalbos mokytoja, manau, ji yra ganėtinai pasiruošusi.

 

 

Pr. Skardžius

Kaunas, 1932.VI.20

 

 

Be aukščiau pateiktų pavyzdžių, bylojančių apie kai kurių asmenų rekomendavimą priimti į darbą (į tautinių mažumų mokyklas priimdavo dirbti mokytojais tik Švietimo ministerijai davus leidimą), žinomi asmenys tarpininkaudavo priimant sprendimus, lemiančius ir visos mokyklos veiklą. Vienas iš tokių atvejų nutiko Panevėžyje.

Pirmiausia Panevėžyje buvo įsteigta žydų gimnazija, kurioje mokomoji kalba buvo hebrajų. Tačiau dalis vietos žydų pageidavo savo vaikus mokyti jidiš kalba ir tuo tikslu 1924 m. ėmėsi iniciatyvos steigti vidurinę mokyklą (tuo metu vidurinėmis mokyklomis vadintos progimnazijos, o gimnazijos – aukštesniosiomis mokyklomis). Kadangi mokyklos steigimas užtruko ir iš ministerijos nesulaukta greito ir palankaus sprendimo, kreiptasi užtarimo į Panevėžyje gyvenusią rašytoją, pedagogę ir visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Viena iškiliausių to meto Lietuvos moterų tada išsiuntė laišką Švietimo ministerijai:

G. Petkevičaitė, 1925 m. sausio 26 d.                                                   Švietimo Ministerijai

 

Panevėžio žydų Švietimo Draugijos pirmininko U. Kacenelenbogeno prašoma, turiu garbės Jūsų malonės prašyti nesulaikyti Panevėžio žydų vidurinės mokyklos atidarymo, nes pilnas komplektas mokinių jau laukia tos laimingos valandos. […]

Jūsų Malonė gerai suprantat, jog tokio tipo mokykla gali mūsų kraštui tik naudinga būti, todėl vien išsidrąsinau Jūsų Malonę tame klausime varginti.

Ar šis prašymas pasitarnavo žydų bendruomenei? Sunku pasakyti, bet faktas tas, kad Švietimo ministerija už kelių dienų, t. y. vasario 1 d., davė leidimą mokyklai veikti, o pamokos įsteigtoje mokykloje prasidėjo vasario 8 d. O gal tai tik sutapimas?

Ko gero, aktualiausias klausimas žydų mokykloms buvo gaunamos lėšos. Švietimo ministerija žydų mokykloms kiekvienais metais skyrė lėšas, atsižvelgdama į žydų tautybės gyventojų procentinę išraišką. Tačiau neretai atsižvelgdavo ir į atskirų mokyklų išsakytus pageidavimus ir jų pateiktus įtikinamus argumentus. Kadangi dideliu mokinių skaičiumi išsiskyrė Kaune ir kituose dideliuose miestuose veikiančios mokyklos, jos dažniausiai gaudavo daugiausia lėšų. O štai provincijoje įsikūrusioms ir kartais vėliau įsteigtoms gimnazijoms ir progimnazijoms, turinčioms mažiau mokinių, buvo skiriama mažiau lėšų arba visai neskiriama. Padėtis pablogėjo prasidėjus ekonominei krizei, kai mokinių tėvai nepajėgė sumokėti už vaikų mokymą ir mokyklų veikla daugiausia ėmė priklausyti nuo ministerijos skiriamų lėšų. Todėl Švietimo ministerija kiekvienais metais sulaukdavo daug prašymų iš žydų mokyklų. Nenuostabu, kad kai kurias atvejais buvo prašoma tarpininkauti ir lietuvius.

Kaunas, 1931-XII-8 d.

Gerbiamas Pone Direktoriau,

 

Raseinių Žydų Gimnazijos Draugijos narių įprašytas prašau leisti man kaipo Raseinių miesto tarybos nariui ir vietos reikalų žinovui kalbamos gimnazijos reikalu pareikšti bešališką nuomonę. Ši gimnazija, kiek man žinoma, materialiai yra blogose sąlygose, gal net skursta, nes tvirtų mecenatų ji neturi, miestelėnai biedni ir nuskurdę.

Vilkaviškis ir Virbalis šiuo atžvilgiu geresnėje padėtyje, o ir be to Švietimo Ministerija tenykštėm gimnazijom teikia gana stambias pašalpas. Proporciniai imant Raseinių žydai nuskriausti. Tad būtų gerai, kad į tat būtų atsižvelgta ir kiek galima skriauda išlyginta.

Šis reikalas man žinomas dar iš a. a. Noreikos žygių, darytų Ministerijoje. Tikiu, kad p. Ministeris raseiniškius teiksitės paremti, todėl dėkoju.

 

[Parašas neįskaitomas]

Raseinių Notaras

Kauno žydų realinės gimnazijos mokytojai 1938 m. (vinjetė). Nuotrauka iš Vikipedijos

 

Sprendžiant iš adresato, laiškas buvo skirtas Aukštesniojo mokslo departamento direktoriui. Tačiau prašymas nugulė ant švietimo ministro Konstantino Šakenio darbo stalo. Ministras ant prašymo užrašė: „Negalima patenkinti“. Taigi šiuo atveju Raseinių notaro prašymas vietos žydų gimnazijai naudos neatnešė. Galima nuspėti, kodėl taip nutiko: vadinamosios pašalpos privačioms mokykloms būdavo skiriamos prieš mokslo metų pradžią, o šiuo atveju kreiptasi mokslo metų viduryje, kai turimos lėšos jau buvo paskirstytos.

Ar sulaukdavo Švietimo ministerija anoniminių pranešimų iš visuomenės dėl žydų mokyklų veiklos? Taip, gaudavo ir tokio pobūdžio laiškų. Vienas įdomiausių tokio pobūdžio laiškų, kuriuos man pavyko užtikti, buvo rašytas 1933 m. Laiške paminėta, kad jo autorius esąs ne lietuvių tautybės. Galima įtarti, kad jį parašė Kaune gyvenantis asmuo, nes rašo apie Kaune veikusias žydų gimnazijas ir nurodo kai kurių mokytojų pavardes. Nesiimame spręsti, kiek jo išsakyti teiginiai yra pagrįsti. Tačiau skaityti tokio turinio laišką gana įdomu. Galbūt jis mums primena ir gerokai vėlesniais laikais pasitaikiusią praktiką…

Abiturientas-žinovas                                                                    Jo Eksc. Švietimo ministrui

 

Kadangi keliose mūsų krašto laikraščiuose pasirodė keli straipsniai, kurie kaltino žydų jaunuomenę, o ypač studentus, kad jie dar menkai temoka lietuvių kalbą, taigi aš turiu garbės kreiptis tuo mano laišku pas gerb. Švietimo Ministerį ir tuo nurodyti tikrą to fakto priežastį. […]

Kadangi aš pats esu kilęs iš mažumų, aš tikrai žinau ir jaučiu, kad vienintelė kaltybė čia turi ne kiti kaip visi gimnazijų mokytojai ir ypač direktoriai. Mažumų gimnazijos pasidarė čia kaipo privatiškos. Direktoriai ir visi kiti mokytojai stengiasi tiktai „stumti“ savo mokinius iki 8 klasės. Ir jei jie jau nori leisti kurį nors mokinį antram metui, ateina tėvai ir pradeda verkti ir raudoti, kartais ir barti, kad leistų jų vaikus ir toliau eiti ir, be kita ko, jie duoda dar direktoriui ir kiekvienam mokytojui atskirai „kyšius“ ir tokiu būdu visi slenka pirmyn ir ne veltui dabar jau 8 klasėje, pasidaro problema daug sunkiau, nes kiekvienas žino, kad atvažiuos Švietimo Ministerijos atstovas ir norės prašalinti visas tas apgavystes ir leisti baigti tiktai tuos mokinius, kurie tiktai nusipelno tą garbę, baigti gimnaziją. Visur pradedami rašytis „sprogalkų“ ir kiekvienas mokinys apkraunasi tais „sprogalkais“ ne mažiau kaip 500 st. Ir tuo jie apgauna atstovą. Ir jei trūksta tikros tos temos „sprogalka“ tai jau padeda mokytojai ir direktorius, kurie gauna tų tikrų „sprogalkų“ ir neša kišenėse ir dalija kiekvienam mokiniui, kad atstovas nepastebėtų. Pav. Kauno realinės, hebrajų ir „Javne“ egzaminų metu mokytojai ir abiturientai sėdi ir dirba kuo skubiausiai tuos „sprogalkes“ ir siunčia tokiu būdu į klases. Toks paštas gali ir kartais būti ir sargas, kuris įneša į klasę arbatą. Toks paštas jau ne vieną kartą už didesnę pinigų sumą išgelbėjo mokinius. […]

 

Skaitant pateikto laiško ištrauką gali kilti klausimas, kas paskatino laiško autorių visa tai paviešinti. Galima įtarti, kad jis pats buvo žydų tautybės. Galbūt buvo patyręs iš mokytojų nuoskaudą? Gali būti, kad laišką paskatino parašyti tuo metu kilusi priešprieša Kauno žydų bendruomenėje, kada 1933 m. pavasarį žydų tautybės mokiniai buvo priversti apleisti Kauno vokiečių gimnaziją, nes vokiečių ir žydų santykiai paaštrėjo dėl nacių politikos prieš žydus Vokietijoje. Prasidėjo tarpusavio priekaištai, kodėl vieni žydų vaikai mokosi vokiečių mokyklose, o kiti – hebrajų arba jidiš kalbomis, o štai būrys žydų tėvų nusprendė įsteigti vaikams gimnaziją dar ir mokomąja lietuvių kalba. Visa tai lėmė įtampą ir pačioje Kauno žydų bendruomenėje.

Kai kuriuos „abituriento-žinovo“ laiške pateiktus teiginius patvirtina kiti archyve rasti dokumentai. Vienas jų – oficialus Lietuvos universiteto raštas Švietimo ministerijai, jį parengė Vincas Krėvė.

Lietuvos Universitetas, Humanitarinių Mokslų Fakultetas             Ponui Švietimo Ministeriui

Dekanas prof. V. Krėvė-Mickevičius

1929.I.28.

 

Lietuvių kalbos pakankamo mokėjimo patikrinimo komisija stojantiems į Lietuvos Universitetą, kurie yra baigę dėstomąja ne lietuvių kalba gimnaziją, pastebi, kad „Šviesos“ draugijos Ukmergėje ir Žydų realinės gimnazijos Kaune abiturientai yra taip silpnai išmokę lietuvių kalbos, kad egzaminų komisija negalinti su jais susikalbėti paprasčiausiais dalykais, nors jųjų brandos atestatuose lietuvių kalbos mokėjimas įvertintas patenkinamai ir net gerai.

Pranešdamas apie tai turiu atkreipti Tamstos dėmesį į minėtų gimnazijų išleidžiamųjų abiturientų nepakankamą lietuvių kalbos mokėjimą universiteto paskaitoms klausyti.

Valstybinės lietuvių kalbos mokymas tautinių mažumų mokyklose visada buvo Švietimo ministerijos dėmesio centre. Po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių žydų mokyklų mokytojai ir mokiniai gana gerai kalbėjo lietuviškai, bet 3-iojo dešimtmečio pradžioje visko pasitaikydavo. Kai kuriose gimnazijose – Kalvarijoje, Panevėžyje, Skuodo progimnazijoje norėta iš pradžių žydų vaikus mokyti rusų kalba, dėl ko Lietuvos valdžios žmonės nenorėjo sutikti ir reikalavo mokyti hebrajų arba jidiš kalbomis. Lietuviai, patyrę ilgai trukusią rusinimo politiką, jautriai reagavo į norą kalbėti nepriklausomoje Lietuvoje rusiškai. Kartais dėl lietuvių kalbos žydų mokyklose iškildavo įvairaus pobūdžio nesutarimų.

Raseinių žydų gimnazija                                                                              III Departamentui

1924.VI.12

 

Š. m. birželio mėn. 5 d. per keliamuosius egzaminus p. Švietimo Ministerijos Atstovui visiems gamtos egzaminą laikiusiems mokiniams surašius dvejetus, kad nesugebėjo bilietus lietuviškai atsakinėti, Pedagogų taryba, nebesitikėdama, kad ir kitus hebrajiškai per metus eituosius dalykus sugebės lietuviškai atsakinėti, nutarė egzaminus nutraukti.

Ar IV klasės mokiniai, išėję dalykus hebrajiškai, turėtų viską lietuviškai atsakinėti?

 

Švietimo ministerija mokyklai atsiuntė raštą, kur buvo paaiškinta, kad nelietuvių mokyklose egzaminai laikomi mokomąja kalba, tačiau Švietimo ministerijos atstovas turi teisę reikalauti, kad mokiniai atsakinėtų į jo klausimus lietuvių kalba, nes kitaip jis negalėtų patikrinti mokinių žinių ir jo dalyvavimas per egzaminus būtų nereikalingas. Galima nuspėti, kad ne tokio atsakymo tikėjosi sulaukti žydų mokyklos vadovai, bet, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi.

Bendruomenių slėnis Jad Vašeme, Jeruzalėje. Čia surašytos ir sunaikintos žydų bendruomenės Lietuvoje. B. Šetkaus nuotrauka.

 

Dokumentais grįstą apžvalgą užbaigsime lietuvių ir žydų tautas vienijančiu pavyzdžiu iš Telšių žydų mokytojų „Javne“ seminarijos baigiamųjų egzaminų. Viena seminarijos auklėtinė, besiruošianti tapti mokytoja žydų ortodoksų pradžios mokykloje, neišlaikė lietuvių kalbos egzamino, kurį prižiūrėjo Švietimo ministerijos deleguotas atstovas. Nebuvo paslaptis – ministerijos įgalioti asmenys dažnai kėlė aukštus reikalavimus ir vertino mokinius reikliai, o štai mokyklos pedagogai siekė vertinti aukštesniais pažymiais. Taigi per pakartotinį egzaminą seminarijos auklėtinė parašė lietuvių kalba rašinį, kurį žydų seminarijos vadovai nusiuntė susipažinti Švietimo ministerijos vadovams. Ir nesunku suprasti, kodėl tas rašinys buvo to vertas.

                                                                  Rašomasis darbas

Jeruzalė ir Vilnius                                                         1932.VIII.29

[…] Vienas likimas yra Vilniaus ir Jeruzalės. Vienas Jehudos kalnuose [Judėjos; hebr. Harei Yehuda – B.Š. past.], Azijoje, prie Viduržemio jūros; antras Panerių kalnuose, Europos šiaurėj, netoli Baltijos jūros. Koks didelis skirtumas! Bet koks likimų sutapimas.

Vilnius, didžiųjų kunigaikščių sostinė, galingos valstybės ekonominis ir kultūrinis centras. Čia, kunigaikščių rūmuose, sprendžiamas tautų ir valstybių likimas.

[…] Jeruzalė – sujungtos žydų tautos sostinė, valdoma garbingosios karaliaus Dovydo dinastijos. Čia prekybos centras. Iš visų kraštų: iš Egipto ir Sirijos ir iš viso Arabų pusiasalio keliai susibėga Jeruzalėj.

[…] Toks yra abiejų miestų likimas. Abu miestai yra svetimųjų tautų rankose. Bet ateis laikas, kada kiekviena atgaus savo užgrobtąją dalį.

 

Pasiremiant keliais pateiktais dokumentais pažvelgta į žydų švietimą prieškario Lietuvoje kasdienio gyvenimo aspektu. Dažnai yra išsakomos mintys, iš kurių galima susidaryti įspūdį, kad viskas tada buvo geresnėje padėtyje, nei iš tikrųjų buvo.

Sovietinės okupacijos išvakarėse žydų laikraštyje „Apžvalga“ pasirodžiusiame straipsnyje anonimas, pasivadinęs „Litvaku“, tikino, kad per du dešimtmečius tarp žydų ir lietuvių pasitaiko ginčų politiniais ir ekonominiais klausimais, tačiau kultūros ir švietimo srityje „jokių principinių ginčų beveik nėra buvę“. Pastarasis teiginys atspindi amžininko išsakytą vertinimą, kad švietimo baruose lietuvių ir žydų santykiai ne visada susiklostė taip, kaip abi pusės įsivaizdavo. Taigi išlieka terpė ateityje dar plačiau atverti širmą ir pažvelgti be išankstinės nuostatos.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (4)