Žolinė – brandumą ir brandą ženklinanti takoskyra

Mes – suaugusieji – žinome, jog iki mūsų dienų Žolinė atkeliavo iš senojo Baltų tikėjimo, o vėliau tapo krikščioniška šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo švente.

Ką gi šia tema galima ir verta pasakyti vaikams?..

Laukiant rugsėjo…

 

Vasaros laikotarpiu su priešmokyklinio amžiaus „Peliukų“ ir „Voveraičių“ vaikais susėdame į „Draugystės ratelį“ ir bičiuliaujamės aptardami rūpimas temas – LAISVAI ir DRAUGIŠKAI.

Dažnai mūsų pokalbis pradedamas klausimu, skirtu tam, kad „nulytų“ vaikų mintimis. Lietus augina žolynus, o „minčių lietus“ augina gebėjimą protauti ir moko bendravimo kultūros.

Vaikai, o ką jūs žinote apie Žolinę?

 

Keletas vaikų „minčių lietaus“ pavyzdžių: „Tai – žolių, kai žydi, šventė, tai – puokščių šventė, o man mama sakė, kad per Žolinę Mariją Dievulis ėmė į dangų. Ji vaikščiojo, rinko gėles, ir ją paėmė“.

 

Taikydama pokalbio metodą, LYGIŲ GALIMYBIŲ temą pateikiau taip, kaip jaučiu ir žinau, taip, kad pateiktas mintis suvoktų ir galėtų apmąstyti mažieji pokalbio dalyviai.

 

Rugpjūčio 15 dieną Žolinę švenčia bendruomenės, švenčia Bažnyčia. Jau nupjauti javai, tad vėl kartojamas ritualas – kasdien valgėme, valgome ir valgysime duoną. Jau baigiamas iš avilių imti medus. Šis darbas vadinamas MEDKOPIU. Daržuose jau užaugo daržovės, o pievose ir darželiuose – žydi ir aplinką puošia gėlynai.

 

Smagiai su vaikais prisimename augalo kelią nuo sėklos iki žydėjimo, iki naujų sėklų subrandinimo. Vardijame vaistažolių, gėlių, daržovių pavadinimus, o žaisdami aptariame jų naudą sveikatai. Primenu ir šv. Mergelės Marijos ėmimą dangun.

 

Išėję į lauką gėrimės šilta ir saulėta diena, lankome darželio teritorijoje žydinčius ir jau peržydėjusius augalus, šaukiame juos vardais, spėliojame, ką jie galėtų jausti ir sakytų mums, jei prabiltų; pasidžiaugiame ir palinkime augti ir brandinti sveikas sėklas, o kriaušei, obeliai, kaštonams – subrandinti sveikų vaisių.

 

Įsimintina akimirka

 

Vienas iš berniukų ant žemės radęs giliuką – atneša, parodo ir klausiamai laukia, ką sakysiu. „Kiekvienoje gilėje miega Ąžuolo vaikas“, – prisimenu ir įgarsinu priežodį, nieko nepaaiškindama. Matau vaiko pastangas uždėti giliukei atsiskyrusią, jau aplamdytą, kepurėlę.

Refleksija

 

Vaikai labai dažnai rodo tai, kas jiems rūpi – čia ir dabar, akimirką laukdami… O mes į tai? Kaip reaguojame, ką sakome…“

Tiesa, jų laukimo akimirkos – labai trumpos dėl aktyvumo ir dėmesio perkėlimo į kitus įdomius dalykus.

Užpildyti vaikų klausimais nusėtas akimirkas pavyksta, nes jie – PASITIKI…

 

Vaikams patinka sulaukti atsakymų į klausimus, patinka žaisti „TAIP ir NE“. Jiems patinka veidrodiniai žaidimai, padedantys pasimokyti ir atpažinti save kituose, patinka patarlės ir priežodžiai, ir… poezija. POEZIJA, kaip ir pasakos, kaip smulkioji tautosaka, kaip dainos ir muzika yra INFORMACIJA mažiesiems. Ji gimsta dirbant ir stebint vaikus, įvairina ugdymo ir mokymo turinį.

 

Vertybinių nuostatų formavimo(si) būdai, dažnai klostosi SAVAIME

 

1. Žinant, jog religinis auklėjimas – šeimos pasirinkimas, darželyje vaikai informuojami apie tradicijas ir istoriškai susiklosčiusias tiesas.
2. Ekologija, gamtosauga, estetika, etika, sveikata. Visa tai susiję ir lydi mus kasdien, ne tik švenčių proga.
3. Natūralios ugdymo sąlygos gamtoje, nuoširdus bendravimas su vaikais klausimų-atsakymų būdu, dalijantis žiniomis ir apmąstytomis patirtimis, pastebėjimais – augina, brandina ir moko – ne tik vaikus.
4. Kiekvieną akimirką esame PAVYZDŽIAIS.

Paklausite – kokiais?

Tokiais: KAIP žiūrime, kaip jaučiame, kaip kvėpuojame ir kaip veikiame aplinkoje, kurioje esame. Esame pozicijoje „Gyvenimui – TAIP“. Dirbame PRASMINGĄ ir REIKALINGĄ darbą ateičiai, o žvelgdami į vaikus ir rūpindamiesi grįžtamuoju ryšiu, suvokiame tai, ką sėjame (ko mokome) ankstyvajame amžiuje, ikimokyklinėje vaikystėje, tarpsniu, vadinamu priešmokykliniu ir vėlesnėje (vuduriniojoje) vaikystėje, paauglystėje ir netgi jaunystės metais – dar ne kartą bus tikrinama ir galimai sustiprinama ekologinė, sociokultūros, gamtosaugos imuninė sistema ir, gali būti, tai taps pagrindu pažangą užtikrinantiems sprendimams.

 

PATIRIAME ir SUVOKIAME grįžtamąjį RYŠĮ – AKIMIRKOJE, kurią esu pavadinusi „pedagogika iš širdies į širdį“. Šioje pedagogikoje vaikai dažnai tampa mūsų atspindžiais, ypač tuomet, kai bendraujame nuoširdžiai.

 

Atgalinį ryšį patiriame:

• susidomėjimą reiškiančiais žvilgsniais;
• palankumą ir pritarimą arba kitokią – asmeninę poziciją – išreiškiamą gestais ir judesiais, žodžiais ar panašiai;
• vaikų laisvumu, džiūgavimu ir atvirumu, reiškiančiu, jog jie šalia mūsų – laisvi, o ne susikaustę ar suvaržyti.

 

Suvokiame tą didžiulę atsakomybę…

Realybė poetiškai

 

Ant rugsėjo slenksčio žydi lelija,

Ant rugsėjo slenksčio žydi vaiko svajos…

 

Aldona Vaitkevičiūtė

Grigiškių lopšelio-darželio „Lokiuko giraitė“ priešmokyklinio ugdymo pedagogė