Žmogus ir aplinka: vertybinio pokyčio iššūkiai ugdymui

Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA), bendradarbiaudama su Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija (LETA), surengė edukacijos forumą „Iššūkiai ugdymui ir švietimui antropoceno epochoje – į ką reikėtų sutelkti dėmesį?“. Į jį pakviesti ugdymo ir švietimo tyrėjai, doktorantai, dėstytojai, švietimo ir socialinės politikos formuotojai, mokyklų vadovai, mokytojų asociacijų ir nevyriausybinių organizacijų nariai, mokytojai, kitų profesijų atstovai, kuriems rūpi šiuolaikinio ugdymo problemos, švietimo raidos kontekste svarstė vertybinio žmogaus santykio su dabartine geologine epocha aspektus.

„Esame lūžio taške“

 

Įžanginį žodį konferencijos dalyviams tarusi viena iš šio forumo vedėjų NŠA direktorės pavaduotoja dr. Asta Ranonytė pabrėžė, kad šis susitikimas – viena iš Nacionalinės švietimo agentūros iniciatyvų. Ji atkreipė dėmesį, kad šios konferencijos temos formuluotėje yra net keli raktiniai, sunkiasvoriai žodžiai – „švietimas“, „antropoceno epocha“, „iššūkiai“, turbūt kiekvienas iš jų galėtų pareikalauti atskiro susitikimo, galbūt ir visiškai skirtingais formatais.

 

„Kodėl norėjome kalbėti šia tema? Mes, turiu mintyje NŠA, daugiausia darbuojamės su mokyklomis kaip bendruomenėmis, su mokytojais, atstovaujančiais skirtingiems mokomiesiems dalykams, su savivaldybėmis, kurios neša labai didelį švietimo inovacijų ir pokyčių įgyvendinimo krūvį. Kartais, kai įkrentame į savo procedūras, savo profesinę rutiną, tikrai jaučiame kylantį poreikį pasitikrinti, kokiais bėgiais važiuoja didysis pasaulis, ar mes savo siūlymais, kaip inicijuoti pokyčius švietimo sistemoje, kokius iššūkius spręsti, atliepiame to didžiojo judėjimo kryptį, ar tikrai nepametame pagrindinių dedamųjų? Esame labai didelio lūžio taške, nes nuo 2023 m. rugsėjo pradedamos įgyvendinti atnaujinto ugdymo turinio programos. Turbūt didžiausias klausimas – ar tai, kokius kodinius žodžius, kokius lūkesčius, kokius pokyčių rodiklius esame susidėję, atliepia didįjį pokytį pasaulyje, nebūtinai tik švietime? Ar tie pokyčių rodikliai išties yra esminiai?“ – retoriškai klausė dr. A. Ranonytė.

 

Jos teigimu, kartais diskusijos su mūsų mokytojais ar nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų rezultatai leidžia traktuoti, kad tarsi yra du paraleliniai pasauliai. „Tai mūsų švietimo laukas, kuriame labai akcentuojame mokomuosius dalykus, mokymosi koncentrą, mokinių amžių, tikėdami, kad tai svarbiausi mūsų taikiniai, mūsų ramsčiai, kad keisdami švietimą galime atnešti pokyčių visai visuomenei. Bet yra ir kitas svarbus dalykas – tai, jog jaučiame ir matome, kad dar yra labai daug to susikaupusio žinojimo, kuris ne visada yra pagalba, veikiau slenkstis, trukdantis pajudėti kitaip. Kalbu apie skirtingų kartų požiūrį, tai yra apie mokytojus, kurie turi labai didelę patirtį, profesinį įdirbį. Kartais užsidarome siaurame apžvalgos rate ir nebematome, kuo kvėpuoja visas pasaulis. Ir šia prasme reikėtų kalbėti apie antropoceno kontekstą. Norėtume atverti diskusiją, ar mūsų dabartinis požiūris į tai, kaip turėtume atsakyti į švietimo iššūkius, yra adekvatus? Ar nėra taip, kad koncentruodamiesi į labai svarbias detales pametame foną, pametame tai, kad pasaulis yra radikaliai pasikeitęs?“ – įžanginiame žodyje sakė NŠA direktorės pavaduotoja.

Ko turėtume mokyti vaikus?

 

Antroji forumo vedėja dr. Sandra Kairė, Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto direktorė, dalyviams pateikė trumpą įvadą į antropoceno temą, apibūdino jos problemų kontekstą, pateikė įžvalgas, kas labiausiai akcentuojama edukologijos kontekste kalbant apie antropoceno epochą. Ji taip pat apibūdino antropoceno sąvoką, aptarė žmogaus ir technologijų santykį dabartiniame pasaulyje, pabrėžė, kad žmonija įžengė į naują epochą – antropoceną, kur atsiranda kita žmonijos kaip rūšies savivoka, kreipianti dėmesį į tai, kad žmonija tampa fiziškai plintančia rūšimi, veikiančia nebe asmeniškai, o geologiškai.

 

Dr. S. Kairė apžvelgė, kaip įvyko žmonijos perėjimas nuo biologinio iki geologinio veikėjo vaidmens, atkreipė dėmesį į tai, kad žmonių tapimas biologiniais veikėjais neišvengiamai susijęs ir su technologijomis ir jų naudojimu. Pasak prelegentės, nepaisant to, kad antropoceno epochoje ypač akcentuojami žmogaus ir gamtos santykiai, tarp jų neišvengiamai įsiterpia ir technologijos. Forumo vedėja pakvietė diskusijos dalyvius galvoti apie triadą – žmogų, technologijas ir gamtą – ir apie jų tarpusavio santykius, pasvarstyti apie tai ugdymo kontekste, aptarti, kokio santykio turėtume siekti, kaip švietimu ir ugdymu būtų galima mažinti žmonijos kaip geologinio veikėjo vykdomą destrukciją.

 

Diskusiją pradėjęs NŠA Ugdymo departamento direktorius dr. Vaino Brazdeikis pasidžiaugė, kad ši konferencija suteikė galimybę nusimesti dalį kasdienių darbų ir pasakyti ką nors filosofiškai prasmingo. „Man visada yra neramu, kai visą dėmesį sutelkiame į pavienes temas, pavyzdžiui, paminklosaugą, dažnai galbūt išleisdami iš akių kitą požiūrio perspektyvą. Tai iš tikrųjų yra iššūkiai. Kita vertus, kartu su didele žmonių grupe parašėme bendrąsias programas, tarp čia esančiųjų irgi yra prie to prisidėjusių. Atrodytų, programos parašytos, tad dabar jau dešimtį metų galėtume gyventi ramiai. Bet štai ima ir ateina vienas iš konsultantų ir sako: ar tikrai reikia vaikus mokyti vairuoti, jeigu po 10 metų nebebus vairuojamų automobilių? Ir išties imi galvoti – o ko turėtume mokyti vaikus? Tarkime, norime juos mokyti apie Pirmąjį pasaulinį karą, bet technologiškai mes galime juos įmesti į tą karą. Virtualiai paversti jų klasę karo zona ir tada mokyti“, – svarstė prelegentas.

Dr. V. Brazdeikio teigimu, dažnai kalbama apie technologinį pokytį, bet jei švietimą supranti kaip procesą, kurio metu perduodi kitiems tam tikras žinias, tai imi galvoti, ar mes turime tas žinias kažkur užsifiksavę? „Ir kaip užfiksuoti, pavyzdžiui, „OpenAI“ dirbtinio intelekto įrankį GPT-3, jeigu jis atsirado prieš kelis mėnesius? Kaip tą padaryti? O apie jį nekalbėti negali. Taip, mokslininkai jo dar neištyrė, neišnagrinėjo to įrankio poveikio. Tai gal uždrauskime, o paskui pradėsime apie jį mokyti? Ir vėl atsiduriame tokioje situacijoje, kai tos technologinės ir apskritai žmonijos sukauptos žinios pasidaro labai sudėtingos. Nėra lengva jas suprasti. Galbūt verta grįžti prie fundamentinių švietimo dalykų, pavyzdžiui, pradėti daugiau kalbėti apie jo prieinamumą, apie tai, kad kiekvienas vaikas galėtų įgyti tam tikrą žinojimą?“ – klausė dr. V. Brazdeikis.

Didysis iššūkis – neapibrėžtumas

 

„Norėčiau, kad pagalvotume – kiek mokyklų strategijose rastume tokių dalykų, kaip tvarumas, visapusiškas asmenybės auginimas? Mokyklos sako, kad reikia ruošti vaikus gyventi kintančiame pasaulyje, tad pradėkime nuo to“, – siūlė į diskusiją įsitraukęs dr. Gediminas Čapkauskas, Kauno Panemunės pradinės mokyklos direktorės pavaduotojas, gamtos mokslų mokytojas, programos „Renkuosi mokyti“ alumnas. Pasak jo, gaila, bet tėvai dažniausiai supranta, kad jie auklėja vaikus, o juos mokykloje ugdo mokytojai.

 

„Tačiau tokios „žirklės“ ir tokios proporcijos nėra teisingos, mes visi tą turime suprasti. Jeigu mokykla kelia tikslą ugdyti asmenybę, tai, mano manymu, viskas bus gerai, nes tada kartu ateis ir akademiniai pasiekimai. Vaikai išlaikys ir testus, ir egzaminus. Tačiau realiai pažiūrėjus yra daug tokių reikalavimų, kurie sunkiai įgyvendinami. Pavyzdžiui, dabartiniame programų kaitos kontekste mokytojui kylantys didžiuliai iššūkiai, emocinis pervargimas, bendras sveikatos būklės blogėjimas yra paremtas nežinomybe. Realios pagalbos mokytojams, kaip dirbti su tomis programomis, nėra, nors, kaip žinoma, vadovėlių tarsi ir neturėtų būti. Vadovėlio autorius vieną ar kitą problemą mato vienaip, tačiau mokytojas ją turėtų matyti kitaip, nes jo vaikai yra kitokie. Ir ką mes tada darome? Ar mes auginame rūpestingus žmones ir ruošiame juos būti pilietiškais savo šalies atstovais, ar „pumpuojame“ žinias, o ne jų pritaikymą?“ – sakė dr. G. Čapkauskas.

 

Neapibrėžties problemą minėjo ir Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius, Masačiusetso universiteto (JAV) afilijuotasis tyrėjas dr. Kristupas Sabolius. „Buvo labai įdomu klausyti prelegentų – iš karto matome aiškią neapibrėžtį. Didysis iššūkis yra neapibrėžtumas. Kolegos Vaino, Asta, Sandra ir, sakyčiau, Gediminas tą neapibrėžtumo temą išskyrė įvairiausiais rakursais. Mes galime tą neapibrėžtumą suprasti, visų pirma, kaip neapibrėžtos ateities, kuri mūsų laukia, momentą. Buvo paminėtas ir dirbtinis intelektas, ir save vairuojantys automobiliai, ir apskritai dėl ekologinių iššūkių pasikeitusi situacija, kai gyvensime daug mažesniame žemės plote, kai mūsų šalis užplūs daugybė migrantų. Mes išvis nežinome, kokiame pasaulyje gyvensime po 10, 15, 20 metų, ką jau kalbėti apie 50. Gal visai kitaip spręsime problemas, susijusias netgi su geopolitine situacija, nes ekologinis veiksnys lems, kaip ateitis perbraižys sienas. Tad neapibrėžtumas yra pirmasis veiksnys“, – pabrėžė prelegentas.

 

Kitas dalykas, pasak prof. dr. K. Saboliaus, – tai, kad neapibrėžta ateitis atveda prie neapibrėžtos metodikos. „Mes nežinome, kaip daryti, kokius būdus taikyti. Turime dar kartą iš naujo persvarstyti mokyklų bendrąsias programas, juo labiau kad kritikai ir teoretikai pažymi, jog modernybė ir atvedė mus prie antropoceno. Kad ir nuo kur mes brėžtume tą ribą, ar nuo Kolumbo kelionių, ar nuo atominės bombos, ar nuo plastiko naudojimo pradžios – antropocenas „pjaustomas“ įvairiais rakursais. Bet yra akivaizdi ir labai aiški problema. Susiskirstymas į disciplinas, kai chemikai nemato, ką veikia fizikai, ar juo labiau humanitarai, kai socialiniai mokslai nemato, ką daro gamtos mokslai, ir atvirkščiai – tai ir yra filosofinės priežastys, kodėl mes atsidūrėme antropoceno epochoje. Mes vis dar mokomės senoje „modernybės“ paradigmoje, kur disciplininis ugdymas yra pats ryškiausias aspektas. Bandome išgauti daugiau tarpdiscipliniškumo, bet iš tikrųjų tai labai sunkiai sekasi. Tai gal reikėtų pradėti nuo to, kad tos disciplinos, tokios, kokios yra dabar, yra atgyvenęs daiktas? Tai mums didžiulis iššūkis“, – konstatavo prof. dr. K. Sabolius.

„Aplinka nebegali būti švietimo paraštėse“

 

Diskusijoje dalyvavusi Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkosaugos katedros docentė dr. Jūratė Žaltauskaitė atkreipė dėmesį į joje nuskambėjusį, pasak jos, labai gerą klausimą: ar mes susikalbame? „Dabar daugiausia diskutuojame apie švietimo problemas, bet iš esmės – apie mokyklos problemas. Tačiau švietimas neapsiriboja tik mokykla. Paskui žmonės ateina į universitetus – ir pamatome mokyklos pasekmes. Kalbant apie antropoceno eros problemų ryšį su švietimu reikia pasakyti, kad aplinka daugiau nebegali būti švietimo paraštėse. Tą mums parodė pats gyvenimas. Aplinka jau turi atsirasti visur. Per aplinkos pažinimą galime labai padėti diegti probleminį, daugiadalykį mokymą, nes visgi dabar turime atskiras disciplinas. Ir vaikai, ir vėliau studentai nesugeba visko sudėti į visumą, iš tų atskirų dalių jiems niekas nesusikonstruoja. Iš to, ką girdėjau kalbant diskusijoje, kyla labai daug iššūkių. Pirmiausia, jeigu labai daug – 70 proc. – mokymo turinio perkeltume mokytojams“, – sakė prelegentė.

 

Tačiau, pasak jos, didžiausia bėda, kad tos problemos, su kuriomis susiduriame, yra labai kompleksinės. „Suprasti, kas yra klimato kaita, dėl ko mažėja biologinė įvairovė, jau nekalbu apie kitus dalykus, yra gana sudėtinga, tam reikia mokslo žinių ir supratimo iš įvairių jo sričių. Tad jeigu mes viską paliksime tik mokytojams, kas to mokys? Iš problemų konteksto erdvės, iš medijų ir mokyklų programų, vadovėlių matau, kad kartais tikrai norisi griebtis už galvos. Informacija – kalbu apie aplinkos mokslus – atėjusi iš labai seniai, kartais su didelėmis klaidomis, ją sunku suvokti. Kas to mokys, jeigu mokytojas nelabai gali suvokti? Mes turime sudaryti sąlygas mokytojui įgyti tas žinias, bet kada ir kur jis jas įgis?“ – klausė doc. dr. J. Žaltauskaitė.

 

Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė prof. dr. Liudmila Rupšienė, forumo pabaigoje kreipdamasi į diskusijos dalyvius, sakė jų išsakytas mintis priimanti ir kaip pedagogė, ir kaip buvusi mokytoja, ir kaip ne kažin kiek antropoceno srityje nusimananti mokslininkė. „Man atrodo, kad vis tik vienaip ar kitaip buvo diskutuojama apie bendrojo ugdymo problemas. Todėl ir kėliau provokatyvią mintį – ar tik nebus taip, kad jau reikia rengti naują curriculum – ugdymo planą? Mes visi žinome, kad naujo ugdymo plano kūrimas nėra labai greitas procesas. Idėjinis, filosofinis curriculum transformacijos pamatas reikalauja laiko, apmąstymų, įsigilinimo“, – apibendrino prof. dr. L. Rupšienė.

 

Visą edukacijos forumo „Iššūkiai ugdymui ir švietimui antropoceno epochoje – į ką reikėtų sutelkti dėmesį?“ diskusijos vaizdo įrašą galima peržiūrėti čia.

 

„Švietimo naujienų“ inf.