Žinoma dirigentė muziką pamilo dar vaikystėje: užbūrė mamos arijos ir tėčio grojimas vargonais

Miglė Lopetaitė

Danguolės Beinarytės vardą turbūt yra girdėję ir melomanai, ir muzika visai nesidomintys žmonės. Lietuvoje garsi dirigentė ir Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos estradinio dainavimo mokytoja ekspertė moko įvairaus amžiaus vaikus ir ruošia juos konkursams. D. Beinarytė prisideda prie didelių muzikos renginių organizavimo, o jos vadovaujami chorai yra pelnę prizines vietas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kokie yra darbo malonumai ir iššūkiai, Danguolė atskleidė interviu „Švietimo naujienoms“.

 

Gerbiama Danguole, Jūsų visą gyvenimą lydi muzika – esate dirigentė, estradinio dainavimo mokytoja ekspertė, įvertinta ne vienu apdovanojimu. Šiemet tapote „Metų mokytojo“ apdovanojimų laureate. Ar prisimenate, kaip ir kada į Jūsų gyvenimą atėjo muzika? Kokios pirmos asociacijos, garsai, vaizdiniai iškyla tai prisiminus?

Mano mamos, dainininkės Danguolės Bereckaitės (kaip ją vadino – bažnyčios lakštingalos), balsas lydėjo nuo pat gimimo. Lopšinės, giesmės ir arijos. O Kauno šv. Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vargonų skambesys grojant mano tėtušiui lydėjo visą vaikystę ir jaunystę. Tad didelė muzikos galia gaubė iš mano tėvelių, ji žadino manyje norą pažinti garsų pasaulį.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Mokinius aktyviai ruošiate tiek respublikiniams, tiek tarptautiniams konkursams. Kaip padedate vaikams nugalėti scenos baimę?

Pasiruošti bet kokiam konkursui reikalingas tiesiog didelis, nuoseklus ir kantrus bei ilgas darbas. Baimė atsiranda tada, kai, kaip sakoma, trūksta dar vienos nakties iki egzamino. O scenos jaudulys turi būti, kad emocija užvaldytų ir atlikėją, ir klausytoją. Žinoma, yra kūno pratimų, kurie šiek tiek sumažina nervinę įtampą. Tačiau net ir didžiausios pasaulio garsenybės lipdamos ant scenos jaučia jaudulį – tai yra tiesiog kūno kalba, kuri perteikia žmogaus emocijas.

 

Ar tiesa, kad kiekvienas gali išmokti dainuoti?

Gali išmokti valdyti balsą, bet ne kiekvienas turi Dievo dovaną – patį balsą. Kantriai ugdant (ypač individualiai) galima lavinti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, ir žymiai pagerinti jų dainavimo įgūdžius.

 

Ar mažesnieji vaikai jaučia ir supranta muziką skirtingai nei paaugliai?

Manau, kad mažas žmogus turi mažiau baimių ar kompleksų, kitaip jaučia ir supranta pasaulį. Mažesnieji dar nesuvokia, kas yra vadinama gerai ar blogai, kokios yra klaidos, tai jiems padeda ant scenos jaustis laisviau.

D. Beinarytė diriguoja Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų choro festivalio jungtiniam chorui

Dainavimo esate mokiusi ir suaugusiuosius bei organizavusi Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų choro festivalį. Kaip galėtumėte palyginti suaugusiųjų mokymą su vaikų? Ar vaikai pasižymi tam tikromis savybėmis, o suaugusieji – kitomis?

Suaugusieji yra lygiai tokie pat, kaip ir maži vaikai. Yra imlesnių pastaboms, yra ir nereaguojančių. Kiekvienas išgyvena skirtingai, taip pat ir suvokia muziką skirtingai. Svarbiausia, kad besimokantysis pasiduotų muzikos išgyvenimo jausmui, įsileistų jos sukeliamas emocijas, kad nebijotų paskęsti jausmuose, realizuotų savo svajones, kurios suteikia daug energijos eiti tikslų link.

 

Ar sutinkate, kad net ir popmuzikos kūrinys gali sužibėti, jį perdavus puikiam dainininkui ar chorui – kitaip tariant, blogų kūrinių nėra, yra tik blogi atlikėjai?

Ir „Du gaidelius“ reikia sudainuoti, kad suprastum, ar esi puikus dainininkas, ar tik šiaip sau diletantas. Kaip aš kartais sakau, „pamarmulinti“ gali kiekvienas, bet gražiai sudainuoti reikia itin pasistengti.

 

Negaliu nepaklausti apie pirmąjį pandemijos laikotarpį, kai visas ugdymas buvo perkeltas į nuotolinę erdvę… Kokių iššūkių ar įdomių patyrimų kilo? Gal, pavyzdžiui, repetavote nuotoliniu būdu ar taip rengėte pasirodymus?

Tai man asmeniškai buvo vienas nemaloniausių laikotarpių, nes negalėjau jausti žmonių buvimo šalia. Kontaktas per visas technologines platformas, ypač mokant dainavimo, kai vaikai dar neturi tinkamų įgūdžių, vyrauja prastas garsas ar nuolat kyla vaizdo / garso trukdžių, yra labai sudėtinga. Pandemijos metu vaikai dalyvavo ir konkursuose, ir laimėjo prizines vietas, bet trūko to tikrojo pajautimo, tikrų emocijų. Juk atlikėjas visą save atiduoda publikai, todėl turimą energiją kur kas emocionaliau ir taikliau ištransliuoja tik pasirodydamas prieš gyvą auditoriją.

 

Koks jausmas Jus lydi dabar, jau sugrįžus į sales ir gyvai vedamas pamokas?

Skaudžiausia, kad dar vaikai neatsigauna po visos šitos psichologinės dykynės… Pastebiu, kad prarastas mokymosi intensyvumas. Daugelis vaikų yra pasyvesni, o atminties stygius neleidžia siekti geresnio rezultato. Todėl viską turime pradėti nuo pradžių. Kiekvienas gero rezultato pasiekimas reikalauja daug darbo ir kantrybės, o ypač dabar.

 

Dar viena Jūsų darbo dalis – konsultuoti sudarant Dainų švenčių repertuarą, kitais Dainų švenčių, festivalių ir koncertų organizaciniais klausimais. Ar ši organizacinė Jūsų darbo dalis Jums maloni, o gal, palyginti su pedagogika, daugiau vargina nei džiugina?

Tai kita kūrybiška mano muzikos dalis, kuri ir vargina, ir džiugina, ir atima daug laiko. Tačiau stebėdama pasiektą rezultatą – pavykusį renginį ir jame dalyvaujančius laimingus žmones – jaučiuosi laiminga ir reikalinga. Tai yra mano išreikšta meilė žmogui, muzikai, kultūrai ir Lietuvai.

Esate pernai vykusio tarptautinio festivalio „Europa Cantat Junior – Vilnius“ organizacinio komiteto konsultantė. Šis festivalis Lietuvoje vyks ir kitąmet. Kokius įspūdžius iš jo organizavimo prisimenate?

Buvau tik mažas sraigtelis dideliame variklyje. Visi dalijomės savo patirtimi ir noru, kad kiekvienas kuo daugiau pažintų Lietuvą ir jos chorinę muziką bei kultūrą. Tai daugybės žmonių įdirbis.

 

Kokį muzikos stilių pati labiausiai vertinate / mėgstate klausytis?

Labiausiai vertinu simfoninį žanrą, o klausytis mėgstu visą muziką, kurią su dideliu potencialu atlieka muzikantai, perduodami muzikinę kalbą kaip jausmų ir emocijų darinį.

 

Ar grįžusi namo po įtemptos darbo dienos klausotės muzikos? O gal tada Jūsų namuose spengia tyla? Na, ir kas Jums padeda atsipalaiduoti po įtemptų darbų?

Po darbų muzika savaime skamba galvoje, ypač paskutinieji akordai, kurie įkyriai zvimbia ausyse (šypsosi – aut. past.). O labiausiai po darbų norisi apkabinti savo mylimiausius anūkus – jie atpalaiduoja nuo bet kokio streso ir priverčia užsimiršti.

 

Labai ačiū už atsakymus!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *