Žaidžiu, piešiu, kuriu

Rita Sriubienė
,
Kauno menų darželio „Etiudas“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja ekspertė

Albertas Einšteinas teigia: „Savo vaizduotėje aš galiu piešti kaip dailininkas. Vaizduotė svarbiau už žinias. Su logika nukeliausiu iš taško A į tašką B, su vaizduote – visur.“

 

Vaiko vaizduotė atsiskleidžia jau ankstyvojoje vaikystėje. Vaikai daug laiko leidžia žaisdami. Tokiu būdu jie susipažįsta su aplinka, daiktais, daiktų formomis. Vaikui veikiant su žaislais ir daiktais lavėja jo vaizduotė. Ikimokyklinio amžiaus vaikai lengvai įsidėmi ir atpažįsta daiktus, požymius, detales, savybes. Mažieji ir piešti pradeda žaisdami. Žaidimas ir piešimas padeda vaikams išreikšti savo įspūdžius, malonius ir nemalonius jausmus; atskleidžia galimybes ir kūrybiškumą. Piešinyje mažieji dailininkai bando atkurti tai, ką mato, girdi, išgyvena. Vaizduotę atskleidžia ir vaiko dailės raiškos suvokimas. Kiekvieno vaiko vaizduotė ir kūrybiniai gebėjimai skirtingi. Vaizduotės lavinimas, atsižvelgiant į vaiko poreikius bei gebėjimus – mano prioritetinė vaikų ugdymo proceso dalis.

 

Laki vaizduotė stiprina kūrybines galias. Ją skatina regimieji įspūdžiai. Vaizduojamų objektų atkūrimas piešinyje priklauso ir nuo gebėjimo sukoncentruoti dėmesį, atmintį ir mąstymą, nuo motorinių veiksmų galimybių. Jeigu sudarytos palankios sąlygos kūrybingumui reikštis, vaikas mintyse gali sukurti neįtikėtinų vaizdinių. Kai mažasis kuria vaizdinius – bando prisiminti pagrindinius daikto požymius, mėgina linijomis, formomis pavaizduoti ryškiausią bruožą. Kai trečiaisiais ar ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikų piešiniuose iš įvairių raitytų linijų ima rastis uždaros, apvalios formos – jie pradeda piešti galvakojus žmones ir gyvūnus. Vaikų piešiniuose formos keičiasi tam tikra seka. Pirmiausia atsiranda apskritimas. Kai vaikas įsisąmonina apskritimines formas, tada piešia kvadratines. Dažnai tokio amžiaus vaikų piešiniuose matyti grotų motyvai. Kadangi vaikai vystosi nevienodai, jų piešiniuose skirtingos formos tam tikra eilės tvarka pasirodo skirtingu laiku. 3–4 metų vaikai bando prisiminti pagrindinius daikto požymius ir mėgina juos pavaizduoti. Dažniausiai vaizduojamas pats ryškiausias daikto požymis. Mažųjų piešiniuose pamažu randasi vis įdomesnių formų, kurios primena kažkokius daiktus. Kiekviena nupiešta linija, brūkšnelis vaikui labai svarbūs. Kiekvienas taškelis kažką vaizduoja, kažką reiškia. Kuo dažniau vaikas piešia, kuo daugiau palieka lape pieštuko, flomasterio ar dažų pėdsakų, tuo geriau pastebi, kad gali žaisti linijomis. Tobulėja mažojo rankelės įgūdžiai, atsiranda naujų formų, atpažįstamų daiktų. Turtėja vaiko patirtis, o kuo turtingesnė patirtis, tuo didesnis noras kurti.

 

Vaizduotės žaidimai padeda įsivaizduoti, fantazuoti, kurti naujus, nematytus vaizdus, skatina susikaupti, prisiminti, įsijausti. Siužetą lemia veiklos tema, vaikų išgalvoti personažai ir situacijos, nuotaika, gamtos reiškiniai, metų laikai. Tuomet ir gimsta dailės darbai, kuriuose naujai sukuriamos būtybės ir įdomios jų buvimo vietos. Vaikui atsiranda poreikis komentuoti dailės darbą. Dažnai komentaras virsta pasakojimu, istorija.

 

Drauge su vaikais sumanėme net keletą piešimo būdų, kurie paįvairina dailės raišką. Kai trimečių piešiniuose atsiranda įvairių uždarų formų imame „kurti“ pasitelkdami vaizduotę. Pradedame nuo paprasčiausių žaidimų flomasterio linijomis.

 

Pirmasis būdas – po vaizduotės žaidimų, po įvairių istorijų pasakojimų ir netikėtų nutikimų, vaikams duodu lapą, kuriame nupieštas apskritimas. Siūlau pagalvoti, kas tai galėtų būti? Gal apskritimui ko nors trūksta? Vaikai apžiūri, ir imasi darbo.

 

Keliaujame pamažu – nuo paprasto iki sudėtingesnio. Vaikai atranda, kad raitydami įvairias linijas lape, visai netikėtai gali pavaizduoti bet kokį daiktą. Po ilgų bandymų ir kartojimų formuojasi įgūdžiai.

 

Antrasis būdas – vaikams pasiūlau lapą su jau nupiešta bet kokia forma arba vaikas, žaisdamas flomasteriu ar pieštuku, pats nupiešia bet kokią formą. Ją apžiūri, nusprendžia į ką tai panašu ir nupiešia trūkstamas detales. Išpuošia visokiais raštais. Tokiu būdu bet kokia forma tampa naujų istorijų personažu. Pastebėjau, kad taip organizuota veikla skatina vaikus atidžiau stebėti aplinką.

 

Piešinyje atsiranda daugiau detalių. Bet kokia dėmė gali lengvai tapti gyvūnu, augalu ar daiktu, o vaikų komentarai apie piešinį – išsamesni, turtingesni, konkretesni.

 

Trečiasis būdas – pasiūlau nupiešti penkis „blynus“. Nupieštus įvairaus dydžio ir ne vienoje eilėje „blynus“ sujungiame virvele, tai yra – linija. Atidžiai apžiūrime gautą bendrą formą, ką pavyko nupiešti. Jau išmoktais būdais gautai formai nupiešiame trūkstamas detales, paverčiame kokiu nors gyvu ar negyvu objektu. Sukuriame aplinką. Pirmieji vaikų bandymai nedrąsūs, tačiau suteikia pasitikėjimo savo jėgomis. Dažniausiai šį metodą vaikai naudoja laisvalaikio metu, kol pavyksta norimas rezultatas. Vadinasi, tokie užsiėmimai skatina siekti užsibrėžto tikslo.

 

Trimečių Igno ir Povilo darbai: Kalėdų senelis ir arkliukas

Vaikai auga, tad natūraliai turtėja ir jų patirtis. Pasakojimuose atsiranda piešiniuose nematomų dalykų. Daugiau įsivaizduojamų situacijų.

 

Gyveno tarp gėlių zuikis. Jis turėjo namelį. Prie namelio zuikis turėjo daržą. Kartą į svečius atskrido draugas drugelis. Abu vaišinosi. Zuikis davė savo darže užaugintų kopūstų, morkų. Drugelis viską ragavo ir dėkojo zuikiui. Pavalgė abu ir žaidė su kaladėlėm, su meškiukais, detalėm įvairiom. Gėrė kavą. Drugeliui labai patiko pas zuikį. Jis pasiliko gyventi. Susikrovė drugelis visus savo daiktus. Zuikis paklojo jam lovą ir ėjo abu pavargę miegoti. Ėjau kartą ir sutikau dieduką. Jis davė man dovanų. Pažiūrėjau namuose, ogi ten žaisliukai. Išėjau vėl pasivaikščioti ir sutikau draugus. Pasikviečiau juos į svečius ir parodžiau dovanas. Pasakiau, kad dovanų gavau iš dieduko, kuris turėjo burtų lazdelę ir maišą. Pas dieduką reikia eiti pro mišką. Kai pasibaigs miškas, bus jo namai. Aš jam pasakiau eilėraštį, kaip Kalėdų Seneliui ir jis man davė dovanų. Pas senelį gali eiti tik tie, kurie moka eilėraščių.

 

Ketvirtasis būdas – vaikas užsimerkia ir lape flomasteriu braižo, piešia liniją (tarsi važinėtųsi po kiemą dviračiu). Kai sustoja, atsimerkia – užbaigia kelionę. Stebi, į ką panaši jo „raizgalynė“. Pavadinimą naujam piešimo būdui sumanė Povilas, pamatęs draugo darbą („kokia gera raizgalynė“). Jei ko nors „raizgalynei“ trūksta – nupiešia. Gautą objektą išpuošia kaip jam norisi. Nupiešia aplinką, kurioje nupieštasis gyvena ar būna. Pabandė ir kiti vaikai piešti „raizgalynes“. Ne visada iš karto pavyksta pamatyti „raizgalynėje“ pasislėpusį objektą, tačiau atsiradus įgūdžiams, sutelkus dėmesį ir atmintį, užduotį atlikti pavyksta.

 

Vaikams smagu keliauti pasitelkus vaizduotę, atrasti nežinomų kraštų, sutikti keistų būtybių. Augdami vaikai sukaupia vis daugiau patirčių, žinių, jų gebėjimas susikaupti geresnis.

 

Vieną kartą gyveno arkliukas. Tas arkliukas gyveno su mama. Arkliukas pasakė mamai, kad nori eiti į lauką pasivaikščioti. Mama jo klausė, ar nepasiklys. Arkliukas pažadėjo mamai nepasiklysti. Mama jį išleido. Arkliukas vaikščiojo, vaikščiojo ir pasiklydo. Užsimanė valgyti. Pas mamą yra maisto, o čia – ne. Ieškojo valgyti ir dar toliau nuėjo. Arkliukas mėgsta gėlytes. Surado vieną gėlytę ir ją suvalgė. Jam buvo labai skanu. Iš žemės išlindo kurmis. Abu susidraugavo. Kurmis padėjo arkliukui susirasti mamą. Visi kartu gražiai gyveno. Ėjo tokia ragana. Ėjo ji per žolynus, kalnus. Pamatė daug žvaigždžių. Tose žvaigždėse matėsi visokių dalykų. Vienoj žvaigždėj ragana pamatė mažesnę žvaigždę. Tai buvo mergaitė su tokia kepure. Didesnėj žvaigždėj buvo mergaitės saldainiai. Ragana suplėšė žvaigždę, kurioje buvo mergaitės saldainiai ir bėgo per kalnus namo, kur ji gyveno. Mergaitei pasidarė labai liūdna. Mergaitės mama ją guodė ir žadėjo kartu nusipirkti saldainių. Su ragana mergaitė ir jos mama niekada nedraugaus.

 

Šiuos keturis neįprastus piešimo būdus išbandėme su vaikais iliustruodami istoriją. Skaitau istoriją apie nedrąsų kiškį, sustoju ir pasiūlau vaikams patiems papasakoti, kaip atrodo miškas, į kurį kiškis atšokavo, kokį namelį išvydo saulėtoje miško aikštelėje. Ilgaausiui nutinka įvairių nuotykių, jis sutinka įvairių draugų. Personažus kuria patys vaikai, išbandydami jau minėtus keturis piešimo būdus: apskritimas pavirto (kuo?) …; bet kokia forma panaši į (ką?) …; penki „blynai“ susipynė …, o „raizgalynė“ panaši į … . Vaikai, kurdami istorijos detales, veikėjus, aplinką savarankiškai, greičiau įsimena skaitomos istorijos siužetą.

 

Vaikai, žaisdami vaizduotės žaidimus, atlikdami dailės užduotis, komentuodami savo ar draugo dailės darbą, mokosi vienas kitą išklausyti, išgirsti, sekti ir pratęsti draugo mintį, įpranta žodžiais išreikšti mintis, jausmus, išgyvenimus. Gerėja kalbėjimo, pasakojimo įgūdžiai, skatinamas domėjimasis aplinka, gamta, jos reiškiniais.

 

Vaikas tampa pastabesnis, ilgesniam laikui sukaupia dėmesį. Piešimas, spalvinimas, darbų marginimas įvairiais raštais padeda kontroliuoti ir lavinti pirštukų bei riešo judesius, kurie vėliau labai pravers mokantis rašyti.

 

Piešimas vaiką skatina pasitelkti atmintį, susitelkti, tad lavėja jo dėmesys, savikontrolė. Kurdamas istorijas, komentuodamas piešinius, vaikas įgunda žodžiais išreikšti mintis, jausmus, išgyvenimus. Gerėja kalbėjimo, pasakojimo įgūdžiai. Pradedami mėgdžioti rašmenys. Vaikai mokosi reikšti jausmus, emocijas, mintis ir vaizdu, ir žodžiu. Labiau vertina kitų sukurtus darbus, vienas kitam pataria, padeda.

 

Kai vaikas susidomi piešimo priemonėmis ir bando veikti, reikia sudaryti sąlygas jo saviraiškai. Dera parūpinti popieriaus, dažų, teptukų, kitų piešimo, tapymo priemonių, paruošti vietą. Labai svarbu sukurti teigiamą emocinę nuotaiką, pažadinti kiekvieno vaiko vaizduotę. Turime džiaugtis kartu su mažuoju kūrėju, skatinti jį, drąsinti, drauge fantazuoti, įsivaizduoti. Mūsų pastangos tikrai to vertos, nes toks vaikas auga kūrybingu ir savimi pasitikinčiu žmogumi.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.